Singapūro specifika nepanaši į jokios kitos šalies. Ši valstybė nesuka galvos dėl įvairių daržovių, vaisių auginimo ir tą daro ne dėl klimatinių, o dėl ekonominių sumetimų. Šalies valdžia suteikė teisę kapstytis žemėje kaimyninei Malaizijai, o pati užsiėmė bankininkyste, kompiuteriais ir turizmu. Rezultatas – Malaizijoje esama visų vaisių, kokie tik gali išaugti po Azijos saule, o Singapūre – visų pinigų, kokius tik gali įsivaizduoti atvykėlis. Singapūras perka iš Malaizijos viską, netgi duoną.
Be kaimyninės Malaizijos – nė iš vietos
Iš Europos į Singapūro salą keliauja vokiečiai, prancūzai, ispanai ir italai, iš Amerikos – amerikiečiai, o iš Japonijos – japonai. Dviaukščiai boingai skrenda kimšte prikimšti keleivių. Vyriškiai vežasi kompiuterius, žmonas ir vaikus. Žmonas todėl, kad Singapūras – vieta apsipirkti. Vaikus todėl, kad Singapūras – tai laisvai vaikštinėjantys laukiniai žvėrys. Tiesa, jie iki šiol nieko nesuėdė, tad gatvėse saugu. O kompiuterius todėl, kad skristi tenka ilgai.
Apie salą daug prisiskaičiusios motinos skrydžio metu instruktuoja savo atžalas: „Bilai, atmink: šiame mieste negalima spjaudytis ir kramtyti gumos!“, „Džovani, prašau tavęs, kai nueisime į zoologijos sodą, negriebk liūtui už uodegos! Jis gali būti dar nepietavęs.“
Kartais į pokalbį įtraukiami ir vyrai: „Ar skaitei, brangusis, kad šiame mieste negalima rūkyti? Už rūkymą restorane – 500 dolerių bauda. O už nuorūką, numestą greta šiukšliadėžės, – 1 000!“
„Nusispjaut man į tuos jų draudimus. Ar ten parašyta, kad žmonoms parduotuvėse draudžiama palikti metinį vyro uždarbį? Ne? Vadinasi, tavo informacija – neišsami. Girdėjau, už tai šaudoma.“
Žmona teisi: už rūkymą neleistinoje vietoje Singapūre tenka mokėti labai didelę baudą, o už šuns suvalgymą baudžiama dešimčia metų kalėjimo (tai aktualu tik kinams, juk būtent jiems šuo tas pat, kas europiečiams jautis ar višta).
Vyras taip pat teisus: neverta pernelyg rimtai žvelgti į visus draudimus, kurių apstu knygose apie Singapūrą. Rimtai paisyti reikia tik kai kurių.
Laimė jūsų neaplenks
Singapūras – tai sala ir valstybė, kurioje gyvena kinai, japonai, indai, malajai ir arabai. Tai ir milžiniškas miestas su dangoraižiais ir azijietišku charakteriu. Viešbučiai aukšti ir ištaigingi, restoranai su puikiomis virtuvėmis, parduotuvės primena džiungles su kondicionieriais, mat didžiulės ir komfortiškos. Be to, esama kinų, indų, arabų kvartalų. Kinų kvartale visur kabo veidrodžiai (vaiko piktąsias dvasias) ir pilna vaistinių. Indų kvartale kvepia prieskoniais ir jazminų arbata, gražuolės dėvi sarius, vitrinos tviska auksu, o ausis pasiekia indiška muzika. Astrologai čia spėja ateitį iš visko, kas pasitaiko po ranka, o papūgos snapeliu traukia iš maišelių popierėlius, ant kurių parašyta: „Laimė tikrai jūsų neaplenks!“ Arabai pardavinėja kilimėlius iš kupranugarių vilnos.
Taisyklės, kurių negalima apeiti
Kad turistai ir verslininkai jaustųsi komfortiškai, Singapūro valdžia priverstinai įdiegė šalyje savitas elgesio taisykles ir ėmė jas įgyvendinti lyg tikri fanatikai. Pavyzdžiui, grasinant mirties bausme, uždrausta spjaudytis gatvėje. Arabai, japonai ir indai prie to lengvai priprato, o kinai ilgai kankinosi todėl, kad įprotis spjaudyti sau po kojomis – jų nacionalinis bruožas.
Vėliau valdžia, užuodusi, kad mieste tvyro ne koks kvapas, privertė piliečius be atsikalbinėjimų nuleidinėti vandenį tualetuose (tiesa, prieš tai visus sanitarinius mazgus aprūpino atitinkama vandentiekio įranga ir pašalino tradicinius musulmoniškus vandens ąsočius). Musulmonams šį priesaką vykdyti sekėsi sunkiai, tad vėl teko grasinti mirties bausme. Pagaliau astronominių baudų kaina buvo likviduoti nešvarumai gatvėse, labai būdingi daugeliui Azijos šalių, kuriose karštas klimatas.
Pakėlusi rūkalų kainas iki aukštybių ir uždraudusi rūkyti visose patalpose, kur įrengti kondicionieriai, valdžia bandė atpratinti japonus nuo polinkio į nikotiną. Ši akcija nenusisekė. Japonai kaip rūkė, taip ir teberūko, restoranuose rinkdamiesi lauko staliukus. Kiti rūkaliai daro tą patį.
O kramtomoji guma? Ji buvo paskelbta už įstatymo ribų kovos už švarą įkarščio metais. Nuo to laiko įsigyti jos Singapūre neįmanoma. Bet jei ją atsivešite su savimi ir paslapčiomis pakramtysite, jūsų greičiausiai nesušaudys.
Vietos virtuvė figūrai nekenkia
Visa kita Singapūre kramtyti galima. Visur, bet kokiame restoranėlyje ar greitojo maisto užeigoje, nes antisanitarija likviduota drauge su kramtomąja guma. Apskritai valgymas čia yra kone pagrindinė vietinė pramoga.
Kinai, japonai, arabai, indai ir malajai, išpažįstantys skirtingus dievus, turi dvi bendras dievybes – ryklio pelekų sriubą ir „lakuotą“ antį. Dar būtinai paragaukite krabų su kario padažu, kregždžių lizdų sriubos, sriubų iš balandžių ir iš saldžiųjų bulvių, kuri panaši į bananinį pudingą (desertui).
Tiek suvalgiusios moterys gali pasiguosti, kad Singapūro virtuvė yra subalansuota ir beveik nekenkia figūrai, o vyrai gali džiaugtis, jog ji didina potenciją.
Išsimaudyti nuogiems nepavyks
Susitaikęs su trečiosios pagal eilę (po Tailando ir Filipinų) meilės šalies vardu, Singapūras nesiėmė visu griežtumu kovoti su prostitutėmis ir jų paslaugomis besinaudojančiais vyrais, o strėles nukreipė prieš spaudos produkciją ir mėgėjus viešai apsinuoginti. Čia neįmanoma nusipirkti nei „Playboy“, nei „Penthouse“. Už pornografinę kasetę – tūkstančio dolerių bauda. Tiek pat įvertintas moters pasirodymas paplūdimyje be liemenėlės. O už nudizmą čia apskritai patenkama už grotų. Taigi neapsirikite: Singapūras – tikra Azija! Indės moterys, išaugusios tarp faksų ir kondicionierių, dviejų dalių maudymosi kostiumėlį laiko pernelyg atviru. O arabės apskritai sėdi pliažuose apsimuturiavusios nuo galvos iki kojų.
Bet, nepaisant visų šių draudimų, išsimaudyti Pietų Kinijos jūroje, aišku, verta. Arba nuvykti į artimiausią Sentozos salą, kur yra puikus smėlio paplūdimys. Be to, ten rasite nuostabų akvariumą, įdomų vaškinių figūrų muziejų ir dainuojančius fontanus. Sentozą galima pasiekti pėsčiomis tiltu, keltu arba lyno keliu, besigrožint miestu iš aukštybių.
Kostas Jankus
