Ir visa tai – viename iš unikaliausių Lietuvos kampelių, vadinamame Dieveniškių „pypke“ – siaurame šalies iškyšulyje, beveik iš visų pusių apsuptame Baltarusijos. Norint čia patekti, būtina turėti asmens dokumentą.
Atskleidė, kaip kilo idėja
Elena pasakoja, kad mintis atkurti sodybą gimė neatsitiktinai – tai jos gimtasis kraštas, „širdžiai artimas“, kaip pati sako. Čia ji gimė, augo, baigė mokyklą, o tik vėliau išvyko į miestą. Visa jos vaikystė ir jaunystė prabėgo šiose apylinkėse.
„Ten yra mano tėviškė, šalia gyvena mano tėvukai ir natūraliai kilo noras turėti ką nors netoli jų. Kadangi pasitaikė proga įsigyti netoliese esančią sodybėlę – tai ne ta pati, kurioje gyvena mano tėvai – mes ją ir nusipirkome“, – pasakoja moteris.
Meilė šiam kraštui Eleną lydėjo nuo mažumės. Dar mokyklos laikais ji kartu su mokytoja vaikščiojo po apylinkes, rinko etnografinę medžiagą, užrašinėjo senovines dainas, fotografavo rankšluosčius ir kitus tradicinius buities daiktus.
„Nuo vaikystės lydėjo pomėgis etnografijai. Taip pat išvažiavus į Vilnių baigiau istorijos studijas Vilniaus universitete, vėlgi tai rišosi į vieną, ir su vyru esame savo krašto ir gamtos mylėtojai“, – atskleidžia pašnekovė.
Įsigijus seną sodybą, kuriai jau daugiau nei 120 metų, porai teko susidurti su nemažais iššūkiais. Būklė buvo prasta, o net ir kaimynai netikėjo, kad čia dar galima ką nors padaryti:
„Nieko nepadarysite, reikia viską išgriauti ir statyti naujai“, – sakė jie. Tačiau Elena su vyru nusprendė kitaip.
Jie jau seniau kaupė įvairius sendaikčius ir laikė juos Elenos tėvų kluone. Įsigijus sodybą, gimė idėja viską perkelti į senąją pirkią ir taip sukurti muziejų.
„Taip gimė mūsų muziejukas senoje pirkioje – nieko nebeišgriovėme, nesugriovėme. Ką reikėjo – pasitvarkėme, bet stengėmės išlaikyti autentiškumą, kad svečiai ir žmonės, atvykstantys aplankyti mūsų krašto, galėtų užeiti vidun ir pamatyti, kaip anksčiau atrodė šio krašto buitis“, – pasakoja Elena.
Sodyba įsikūrusi unikaliame istoriniame-regioniniame parke, garsėjančiame rėžiniais kaimais – vieninteliais tokiais Lietuvoje.
Elena ir Andrius nusprendė, kad čia būtina sudaryti sąlygas svečiams ne tik pamatyti, bet ir patiems „pačiupinėti“ senąją buitį – pasukti ratelį, apžiūrėti lovatieses, pabandyti mušti sviestą su boika (aut. past. muštuvu).
„Šalia iš seno miško rąstų pasistatėme naująją pirkelę – komfortišką, skirtą svečiams, kad apsistoję pas mus jie galėtų pajusti krašto gyvenimo dvasią. Joje – žemi slenksčiai, aukštos lubos, maži langeliai“, – sako ji.
Iššūkiai, netikėti svečiai ir išskirtinė vieta Lietuvos žemėlapyje
Elenos teigimu, sodybėlę jie turi jau 13 metų. Iš pradžių viskas buvo skirta tik sau – idėja buvo pasistatyti mažąją pirkelę šalia tėvų, net negalvojant apie svečių priėmimą.
„Svečius pradėjome kviesti gal po gerų penkerių metų. Namukas buvo apleistas, apaugęs, apžėlęs krūmais, tvoros sugriuvusios.
Iš miško rąstų statėme naują namelį, buvo eglišakių daug likę ir nusprendėme juos panaudoti tvorai. Yra kraštui būdinga eglišakių senovinė tvora“, – atskleidžia moteris.
Ji priduria, kad su vyru eglišakių tvorą pynė apie dvejus metus – tai reikalavo daug laiko ir kantrybės.
„Kadangi neturėjome minties daryti verslo, pirmieji svečiai, kai jie atvyko, aš net pamiršau apie pinigus, nes buvo smagu, kad kažkas atvažiavo, kad galime pirmiesiems parodyti muziejų, papasakoti“, – šypsodamasi prisimena Elena.
Dabar jų sodyba pritaikyta pažintiniam turizmui – čia saugomas krašto paveldas, o vietinės tradicijos ne tik rodomos, bet ir ragaujamos. Jie turi kulinarinio paveldo ženklą, o svečiams siūlo paragauti tradicinių bulvinių blynų, kepamų pagal Elenos močiutės ir mamos receptus.
„Sulaukiame labai įdomių svečių mūsų sodyboje. Tikslingai buvo atvykę svečiai iš Minesotos, iš Rumunijos, kurie važiuoja palei Europos pakraščius. Jiems atrodo įdomu, kai tu atvyksti į Lietuvą ir pačioje Lietuvoje, važiuojant į kitą regioną, turi turėti asmens dokumentą, nes kitaip neįvažiuosi. Šioje vietoje esame išskirtiniai“, – pasakoja Elena.
Tai – ne šiaip sau pasakymas. Sodyba įsikūrusi Dieveniškių istoriniame-regioniniame parke, vadinamame ir „pypke“. Tai siauras Lietuvos kyšulys, beveik iš visų pusių apsuptas Baltarusijos.
„Kitaip neįvažiuosite, turite turėti asmens dokumentą. Kai įvažiuojate į siaurą vietelę, jūs būnate apgaubti Baltarusijos – kaip maišelyje randatės. Įvažiuojate į mūsų istorinį-regioninį parką“, – priduria Elena.
Ši unikali vieta, kur susipina istorija, tradicijos, autentiškumas ir tikra meilė savo kraštui, tapo gyvu muziejumi, atviru visiems, kurie nori ne tik pamatyti, bet ir išgyventi senąją lietuvišką buitį. Elena ir Andrius ne tik atkūrė sodybą – jie prikėlė krašto dvasią.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
