Rasa neslepia, kad ją užplūdo liūdesys, pyktis ir noras suprasti, kodėl viskas kartojasi. Ypač sunku buvo suvokti, kad pati, nors ir padedanti kitiems geriau pažinti save, negali rasti atsakymo į klausimą, kas vyksta su ja pačia.
Plaukai nuslinko vos per tris dienas
Rasa pasakoja, kad pirmą kartą su alopecija susidūrė sulaukusi 40-ies. Tuomet liga jai buvo visiškai negirdėta, o staigus plaukų slinkimas sukėlė didžiulį šoką. Plaukai nuslinko per dvi savaites, o moteris maždaug dvejus metus gyveno visiškai be jų. Vėliau jie pradėjo augti, tačiau nebebuvo tokie tankūs ir stiprūs kaip anksčiau.
„Dabar man 45-eri ir jie vėl nuslinko. Šį kartą, grubiai tariant, per tris dienas“, – pasakoja R. Andrikienė.
Nors atsigręžusi ji suprato, kad plaukai pradėjo retėti dar anksčiau, tikrąjį ligos sugrįžimą moteris pajuto labai greitai. Vieną dieną šukuodamasi pastebėjo, kad šepetyje lieka vis daugiau plaukų, o netrukus jų ant galvos buvo tiek mažai, kad įprastai išeiti į viešumą tapo sunku.
„Pamenu, sekmadienį buvome svečiuose, o pirmadienį jau šukuodamasi matau, kad šepetys surenka tiek plaukų, kiek jam per daug. Antradienį jau važiavau ieškoti peruko“, – prisimena ji.
Moteris sako sulaukusi ir komentarų, esą peruką pirkti reiškia pasiduoti. Tačiau, jos teigimu, tai neturi nieko bendra su pasidavimu, nes reikia prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos.
„Kartais pati savęs klausiu: kaip galėjo būti, kad būdama 40-ies turėjau storus, sveikus plaukus, o dabar jau penkerius metus vargstu? Matyt, vyksta kažkoks procesas, kurio nesuprantu ir su kuriuo nesusitvarkau“, – teigia pašnekovė.
Antrą kartą susidūrusi su liga išgyveno dar sunkiau
Nors pirmą kartą diagnozė buvo netikėta, šįkart Rasa jau žinojo, kas jos laukia. Vis dėlto tai nepadėjo lengviau priimti pasikeitimų. Priešingai – moteris prisipažįsta, kad antrasis susidūrimas su alopecija sukėlė dar daugiau emocinių išgyvenimų.
„Pirmą kartą buvo šokas, o dabar buvo labai didelis liūdesys. Galvojau: „Ir vėl. Ką aš darau ne taip?“ – atvirauja ji.
Rasa prisimena, kad pirmą kartą pradėjusi netekti plaukų ieškojo atsakymų gydytojų kabinetuose, atliko daugybę tyrimų, tačiau aiškaus atsakymo, kodėl liga užklupo, negavo. Dabar, kai plaukai vėl nuslinko, ji taip pat pasitikrino sveikatą, atliko kraujo tyrimus.
Maždaug dvi savaites moteris išgyveno itin sunkų laikotarpį. Jai buvo pikta ir liūdna, o labiausiai slėgė jausmas, kad nesugeba suprasti savo pačios situacijos.
„Esu parašiusi tris psichoterapines knygas. Žmonės sako: „Oi, tu mums duodi atsakymus.“ Puiku, bet sau atsakymo nerandu“, – sako ji.
Psichoterapeutė neslepia, kad kartais žmonės mano, jog psichologinės pagalbos specialistams lengviau susitvarkyti su savo išgyvenimais. Tačiau, anot jos, nebūtinai taip yra.
„Kartais žmonės mano, kad specialistams lengviau susitvarkyti su sunkiais išgyvenimais. Kadangi esu psichoterapeutė, man sako: „Tau juk turėtų būti lengviau.“ Tačiau taip nėra.
Turiu klienčių psichologių ir psichoterapeučių, ir kartais atrodo, kad mums net sunkiau, nes labai gerai mokame save apgauti. Tai, ką greitai pastebime savo klientuose, patys sau gebame paaiškinti taip, kad atrodytų, jog viskas puiku“, – pasakoja moteris.
Penkerius metus neturi antakių ir blakstienų
Alopecija paveikė ne tik Rasos galvos plaukus. Moteris pasakoja, kad jau penkerius metus neturi antakių ir blakstienų. Po pirmojo ligos epizodo galvos plaukai ataugo, tačiau antakiai ir blakstienos taip ir liko neataugę.
Vis dėlto Rasa išmoko prisitaikyti prie pasikeitusios išvaizdos. Ji įsigijo perukų, mokosi juos tinkamai užsidėti ir ieško sprendimų, kurie padėtų jaustis gerai. Moteris taip pat pasirūpino antakių bei blakstienų linijos išvaizda.
„Antakius galima išsitatuiruoti, blakstienų liniją – paryškinti permanentiniu makiažu. Aš pati tai pasidariau ir niekas net nesupranta, kad neturiu blakstienų“, – sako pašnekovė.
Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad perukai gali kainuoti labai skirtingai, o ne kiekviena šeima gali sau leisti kokybišką gaminį.
Rasai ypač skaudu girdėti istorijas apie vaikus ir paauglius, kurie dėl alopecijos netenka plaukų, bet jų artimieji neturi pakankamai pinigų perukui nupirkti. Todėl, jos teigimu, būtų prasminga, kad tokia pagalba būtų prieinamesnė, o perukų kompensavimo galimybės – platesnės.
Gydytojai atsakymo nerado
Prisimindama pirmąjį susidūrimą su liga, Rasa pasakoja konsultavusis su specialistais Vilniuje ir Kaune. Ji atliko paskirtus tyrimus, tačiau jų rezultatai buvo geri, o aiškios plaukų slinkimo priežasties taip ir nepavyko nustatyti.
„Pasidariau visus kraujo tyrimus, kuriuos nurodė profesorė, ir laukiau atsakymų. Galiausiai elektroninį laišką gavau iš jos asistentės. Jame buvo parašyta, kad visi tyrimai puikūs ir profesorė pataria daugiau būti gryname ore bei nestresuoti“, – prisimena pašnekovė.
Toks atsakymas moters nenuramino. Ji tikėjosi išgirsti daugiau apie tai, kas vyksta, ir sužinoti, ką galėtų daryti, kad plaukai nustotų slinkti. Tačiau ir vėlesni tyrimai aiškaus atsakymo nedavė.
„Esu girdėjusi apie eksperimentinius vaistus. Iš pradžių man buvo paskirta steroidų. Kol juos vartojau, plaukai nustojo slinkti. Tačiau kiek ilgai juos gersi? Mėnesį, gal tris – juk negali vartoti neribotą laiką. Baigus gydymą, vėliau nuslinko absoliučiai visi kūno plaukai“, – pasakoja ji.
Dėl šios patirties ji suprato, kaip sunku gyventi nežinant, ar plaukai kada nors ataugs, ir nuolat baiminantis, kad liga gali vėl sugrįžti.
Vis dėlto Rasa negali tiksliai įvardyti alopecijos atsinaujinimo priežasties. Nors ji svarsto apie emocinės savijautos ir streso įtaką, tai yra jos asmeninės patirties vertinimas, o ne nustatyta ligos priežastis.
Siunčia patarimą kitiems
Paklausta, ką norėtų pasakyti kitiems žmonėms, susiduriantiems su alopecija, Rasa pirmiausia kalba apie vaikus ir paauglius. Jos teigimu, šiuo laikotarpiu ypač svarbus artimųjų palaikymas, padedantis priimti pasikeitusią išvaizdą ir neprarasti pasitikėjimo savimi.
Pašnekovė ragina nepamiršti, kad plaukų netekimas nepakeičia žmogaus vertės ir neturėtų tapti priežastimi atsisakyti savo planų, santykių ar svajonių.
„Svarbiausia neįkristi į savigailą ir neleisti, kad ši liga sustabdytų gyvenimą. Nei meilė, nei sėkmė, nei laimė nepriklauso nuo to, kaip atrodai. Tai priklauso nuo to, kaip jautiesi“, – pabrėžia R. Andrikienė.
Nors pati dar kartą išgyvena sudėtingą laikotarpį, moteris stengiasi prisitaikyti prie naujos realybės ir ieško būdų, kaip jaustis gerai. Ji neslepia, kad atsakymų vis dar trūksta, tačiau liga neturi atimti galimybės gyventi visavertį gyvenimą.
„Viską galima vienaip ar kitaip užmaskuoti, dabar yra ir labai gerų perukų. Svarbiausia – neleisti, kad ši liga sustabdytų gyvenimą“, – sako psichoterapeutė.
Pati Rasa ir toliau kuria bei dalijasi savo mintimis su skaitytojais. Neseniai ji parašė ezoterinę pasaką „Saraja“, kviečiančią trumpam atitrūkti nuo kasdienybės ir pasinerti į kitokią realybę.
„Akivaizdu, kad tradicinė medicina gali atsakyti ne į visus klausimus, tad natūralu ir, sakyčiau, būtina jų ieškoti kitur. Niekada nenustoti ieškoti. Ramiai, bet užtikrintai. Nes galų gale, vistiek viskas bus gerai. Turi būti!“ – pokalbį užbaigia pašnekovė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
