Giedrė Čiužaitė, LRT radijo laida „Mes, moterys“
Jei žmonės nuolat vieni prie kitų liestųsi, vieni tikrai būtų laimingesni, o kiti jaustųsi nelaimingi, sako psichologė psichoterapeutė, socialinių mokslų daktarė Agnė Matulaitė. Anot jos, prisilietimai turi ir neigiamą pusę.
„Tai, kad mes pradedame gerbti vienas kitą, negalime vienas kitam įžnybti į šoną ar paglostyti vaiko tik dėl to, kad patinka, yra gerai. [...] Turiu klientų, kurie pasakoja, kaip vaikystėje nuolat slapstydavosi nuo svogūnais „prakvipusių“ tetulyčių, kurios stengdavosi išbučiuoti“, – pasakoja A. Matulaitė.
Vis dėlto, anot psichologės, prisilietimo galia labai didelė. „Ypač kai kalbame apie kartą žmonių, kurie naujagimystėje buvo vystomi neleidžiant liestis prie aplinkos, tyrinėti daiktų, savo mamos. Tai irgi turi įtakos tam, kad esame susikaustę, vengiame fizinio kontakto, švelnumo, atvirumo, nes ne iki galo pasitikime savo kūno reakcijomis“, – pabrėžia A. Matulaitė.
– Kaip prisilietimus skirsto žmonės, kurie tuo domisi?
– Prisilietimų gali būti labai įvairių. Šiuo metu, remdamasi šiuolaikine kūno psichoterapeutų klasifikacija, galėčiau galvoti, kad yra bent penkios ar šešios pagrindinės jų rūšys. Tai prisilietimas, kaip nusiraminimas ar nuraminimas. Prisilietimas kaip kontakto tyrinėjimas (pvz., mėginimas pajusti, kaip man yra būti su kitu, su Tavimi). Prisilietimas, kaip įsisąmoninimo sustiprinimas (pvz., aš liečiuosi prie kūno bandydamas pats suvokti tą kūno dalį, kurios šiaip neįsisąmoninu, bet prisiliesdamas suprantu, kad ją turiu aš ar ją turi kitas žmogus. Tarkime, galime vaikučio klausti, kur jam skauda ir paliesti kažkurią dalį, kad jis atkreiptų dėmesį). Prisilietimas gali būti kaip provokacija (kai, pvz., žaidžiama ir žiūrima, kaip bus reaguojama). Prisilietimas gali būti kaip intervencija (pvz., masažas ar operacija). Galiausiai, prisilietimas gali būti ir santykio patvirtinimas: aš esu čia, apsikabinu, paliečiu, patvirtinu, kad mes kartu, aš esu su tavimi, tu man svarbus.
– Kai kurie Jūsų kolegos konstatuoja, kad Vakarų kultūroje (ir Lietuvoje) neišnaudojamos visos kūno kontakto galios ir kuriant geresnius santykius, ir tiesiog keliant nuotaiką.
– Apie kultūrą sunku galvoti kaip apie nekintančią. Sovietinėje Lietuvoje buvo keista matyti besišypsančius žmones, o dabar jų vis daugiau. Seniau beveik buvo nesuvokiama, kaip galima susitikus apsikabinti, dabar aš tą padariau Jums. Taigi mes keičiamės. Nors įpročiai yra giliai įsišakniję, juos labai sunku keisti, bet jie keičiasi.
Tad man atrodo, kad dar svarbiau kiekvieno žmogaus individuali patirtis. Vienas žmogus, gyvendamas Lietuvoje ir retai apsikabindamas, jaučiasi puikiai ir jokiais būdais nesikeistų su italais ar ispanais, kurie nuolatos glėbesčiuojasi. Kitas kaip tik jaučia kontakto trūkumą, skundžiasi šaltumu.
– Vaikų nešiojimo nešyklėse tradicija besidominti etnologė Audronė Daraškevičienė kalbino Lietuvos moteris apie vaikų auginimą. Etnologė sako, kad vienas iš motyvų, dėl kurio vis daugiau mamų vaikus nešioja nebijodamos, kad jie per daug pripras būti kartu – tikėjimas, kad dažnai liečiami kūdikiai užaugs laimingesni.
– Galvoju, ar tikrai moterys, nešiodamos kūdikius, bando suteikti jiems ilgalaikį laimės pojūtį, ar daro tai, nes pačios yra laimingesnės šiuo metu, gal būt turi daugiau tam laiko ir jėgų nei anksčiau vaikus auginusios moterys. Kita vertus, nešiojimas yra labai prasmingas. Štai labai plačiai išgarsėjęs Harry Harlow prieraišumą tiriantis eksperimentas kai buvo lyginamos beždžionėlės, augintos su mamos pakaitalais – pieną duodančia geležine „mama“, ar minkšta, iš kailio padaryta bet pieno neduodančia „mamos“ imitacija. Paaiškėjo, kad jos visgi rinkdavosi minkštąją ir prie jos glaudėsi, o geležinės „maitintojos“ vengė. Būtent galėjimas prisiglausti padėjo joms išvengti didžiausio streso, kad ir laikinai, bet padėjo jų psichikai vystytis. Tarp kitko, dėl etikos minėti tyrimai vėliau buvo manau visai pelnytai sumaišyti su žemėmis. Tačiau mes dabar žinome, kad vos gimusio vaiko nervų sistema yra nebrandi ir mamos prisilietimai, ilgalaikis kontaktas su mama yra ypač svarbus. Mama, prisiglaudusi kūdikį prie savęs, būdama rami, gali jį nuramina savo kūnu, t. y. mama, savo ramumu tarsi užkrečia ir vaiką. Beje, tai gali padaryti ir tėtis ar kitas artimas žmogus.
– O kai žmogus užauga? Dažnai atrodo, kad su vaikais esame tūkstantį kartų švelnesni negu su savo bendraamžiais. Ar tai natūralu?
– Yra įvairiai. Jei žmonės vienas kitą myli, yra santykių pradžia, prisilietimų gali būti dar daugiau, bet paskui nukrypstama į kitus dalykus. Yra tam tikra žmonių grupė – taktilikai, kurie nuolat siekia bendrauti liesdami. Jiems labai svarbu prisilietimas ar atstūmimas. Jie čiupinės jūsų sagą, glostys plaukus, bandys kažkaip kitaip prisiliesti tarsi bandydami užsitikrinti, kad jie tikrai yra čia. Sigmundas Freudas teigė, kad ego kuriamas remiantis kūniškais, ypač paviršiniais žmogaus oda juntamais pojūčiais. Tačiau vieni žmonės prie to išlieka ir vėliau, o kiti – tai pakeičia kitomis bendravimo formomis: intelektualiniu pokalbiu, vizualine raiška.
– Turbūt taktilikams reikia pasimokyti, kad dalies žmonių „aš“ laukas platesnis, jo neperžengti?
– Taip, sėkmingiems santykiams reikalingas kompromisas. Jie turi suprasti, kad kai kurie žmonės labiau įvertins jų pasakytą komplimentą. Ir taip pat norėdami gerų santykių turės išmokti paaiškinti savo partneriui, kad jiems labai svarbu būti paglostytiems – tai gali būti kur kas jiems reikšmingiau nei, pvz., penki gražūs žodžiai.
– Pakalbėkime apie kultūrinius skirtumus. Tarkime, Pietų Europoje matome žymiai daugiau besiglėbesčiuojančių žmonių, ten gyvenantieji sako, kad fizinis kontaktas – svarbi bendravimo dalis. Ar mes būtume laimingesni, jei vienas kitą dažniau liestume?
– Be abejo, kultūriniai skirtumai egzistuoja. Skiriasi tai, prie ko esame įpratę, kaip buvome auginti, ką paveldėjome iš tėvelių, senelių. Tai, kas mums drąsus priėjimas prie kito ir jo rankos paspaudimas, kitam gali prilygti širdingam apsikabinimui. Ar mes būtume laimingesni, jei vienas kitą liestume? Vieni tikrai būtume laimingesni, o kiti jaustumės nelaimingi, nes nuolatos į mūsų ribas lįstų kitas žmogus. Prisilietimai turi ir antrąją pusę. Jie gali ir skatinti regresą. O galima prie žmogaus prisiliesti ir taip, kad parodytum, jog esi už jį viršesnis.
– Pavyzdžiui, tvirtai sugriebti už rankos virš alkūnės?
– Taip. Arba galima plaukus paglostyti sumenkinant kitą žmogų. Svarbu ne pats prisilietimas, o koks jis, kokia intencija, koks ketinimas slypi. Įdomu ir tai, kad vaikai, netgi neatsimindami, kas buvo naujagimystėje, kūdikystėje, užfiksuoja, kaip mama prie jų liesdavosi. Todėl pakratymą, griežtesnį suėmimą vaikelis įsimena visam laikui. Psichoterapeutai gali sukelti tuos prisiminimus prisiliesdami prie tam tikros kūno vietos. Žmogui netgi gali ašaros ištrykšti nesuprantant, su kuo susiję tie prisiminimai.
– Kokia būtų Jūsų rekomendacija: likti savimi ar perimti tos šalies, kurioje žmogus tuo metu gyvena, dominuojantį bendravimo būdą, perlipti per save?
– Siūlyčiau to aklai nedaryti. Nereikia skubėti keistis, nes pačiam pasidarys nesaugu. Geriau atidžiai pasižiūrėti į save: o kaip man dabar norisi, ar man čia galima eksperimentuoti, ar noriu priimti kitokią kultūrą. Jei norisi – galima priimti, bet neskubėti, neforsuoti, išlikti savimi, nes prarasdamas savo kultūrinius dalykus, gali nusibraukti visą dalį savo identiteto, tapatumo.
– Minėjote, kad masažas taip pat laikomas viena iš prisilietimo rūšių.
– Masažinis prisilietimas gali būti labai įvairus. Jis labai skiriasi, nes skiriasi masažo rūšys ir žmonės, kurie masažuoja. Masažas gali auginti, skatinti, atlikti ir emocinę, ne tik fizinę kūno gerinimo funkciją. Pavyzdžiui, mano klientė pilvo masažo metu pradėjo verkti įsisąmoninus, kad pirmą kartą kažkas prie jos liečiasi nereikalaudamas sekso. Masažinis prisilietimas gali sukelti didžiulę emocinę iškrovą – gali, pvz., kaip šiuo atveju atsirasti įsisąmoninimas, kad mes galime būti liečiami, be įpareigojimo, kad turi sekti kažkas intymaus.
Kita vertus, masažinis prisilietimas kai kuriems žmonėms gali būti ir traumuojantis patyrimas, ypač jei kyla jausmas, kad masažuojamas tik tavo kūnas. Kartais žmonės sako, kad masažuojami pasijuto tarsi būtų mėsos gabalu. Nors masažas turėjo būti gydomasis, jausmas buvo toks, kad kažkas, kramtydamas gumą, žiūrėdamas pro langą ar dar kažką darydamas, tiesiog atliko šokį ant kūno. Tas patyrimas iš tikrųjų gali traumuoti. Dar vienas dalykas, iš sovietinių laikų atėjęs įsitikinimas, kad geras masažas yra skaudus masažas. Aš mokiausi skandinaviško masažo, ir mums buvo aiškinama priešingai – geras masažas yra neskaudus. Tai masažas, po kurio, atrodo, sparnai išdygsta. Jis nepadaro darbo už kūną, bet paskatina visas sistemas (kraujotakos, limfos, nervų) imti veikti harmoningai. Tokie dalykai paskatina net svorio numesti, nes jautiesi daug šauniau, labiau pasitiki savimi ir pan.
– Emocinė masažo pusė – didelis įpareigojimas masažo specialistui, atrodo, kad Lietuvoje ne visi tokių paslaugų teikėjai pasirengę imtis tokios atsakomybės.
– Net ir per paprasčiausią masažą ligoninėje tu jauti, ar rūpi kitam žmogui, ar esi jam ta kita nuostabi žmogiška būtybė, atėjusi pas jį, ar jis nori tau kuo geriausio. Žmogus, gulintis ant stalo, labai jaučia ir ar pačiam masažistui fiziškai patogu. Jei nepatogu, jis perduos tą jausmą gulinčiam žmogui. Jei įsitempęs, tai irgi bus perduodama. Paprastą globėjišką geranoriškumą masažuotojai tikrai gali perduoti, tik svarbu, kad būtų mokoma, kad prisilietimas prie kito yra labai reikšmingas dalykas, nes liesdamiesi mes peržengiame kito žmogaus normalias, socialias ribas. Todėl bet kokių profesijų atstovai liestis turi labai švelniai, su didele pagarba.
– Ar rekomenduotumėte žmogui, kuris niekada nebuvęs pas masažuotoją, pabandyti?
– Taip, tikrai rekomenduočiau. Kai kuriems žmonėms tai net gali būti vienas iš būdų susipažinti su savo kūnu, nes yra ir tokių žmonių, kurie – kaip bekūnės būtybės, jie nelabai ir žino apie savo kūną. Masažas svarbus net anatominiam savęs įsisąmoninimui, savęs pažinimui, ypač kai mano kūną liečia sistemingai. Tai gali būti labai naudinga kūno susigrąžinimo prasme.
– Ką kūno susigrąžinimas gali žmogui duoti?
– Savo kūno susigrąžinimas – tai ir pasitikėjimo savimi (ir kūniško pasitikėjimo) atsiradimas, sugebėjimas jausti elementarius dalykus, tokius kaip „man šalta“, „man karšta“, „aš alkanas“, „man kažko trūksta“, „man kažko per daug“. Žmogus gali imti labiau gerbti ir pasitikėti pačiu savimi. Tai savęs paties, savo ribų įsisąmoninimas, įgalinantis ir aiškesnį bendravimą su kitais.
– Paminėjote, kad masažo kultūros skiriasi. Ar verta žmogui pasidomėti, koks bus masažas?
– Manau, labai verta. Galbūt padarysiu antireklamą klasikiniam masažui, bet iš tikrųjų niekada neičiau masažuoti vienos kūno dalies, nes tai sukurtų kūno fragmentacijos, jo skylimo įspūdį (tarkim, jei man masažuoja koją, ir taškas). Skandinaviško masažo principai net neleidžia masažuoti vienos kūno dalies – tikslas yra grįžti į visumą. Aš esu visuma, aš esu žmogiška būtybė , o tai reiškia, esu ir mano kūnas taip pat.
– Viena mūsų laidos klausytoja pakomentavo, kad jei šeimoje kažkas ne taip, vaikams visada sako: apsikabinkim.
– Manau, ji užčiuopė labai reikšmingą dalyką, kurį mes dažnai darome spontaniškai. Pavyzdžiui, kažkam atsitikus, mes apsikabiname arba susitinkame pagerbti mirusiojo ir apkabiname jo artimuosius. Toks palaikymas yra atėjęs iš pirminės būsenos. Kai mes vaikystėje pargriūdavome, verkdavome, tikėtina, mus tėvai apkabindavo. Tai greičiausias būdas nuraminti. Savo ramiu kūnu tu greičiau nuramini kitą žmogų, kurio kūnas tuo metu neramus. Žmonės tokiu metu gali net neišgirsti žodžių, bet prisilietimą, apkabinimą gali prisiminti. Išlieka kūniška atmintis, kad aš buvau su kažkuo kontakte, gavau šilumos. Tai labai svarbu, mes tai darome spontaniškai. Žinoma, ne visi.
– Yra ir daugiau su prisilietimais susijusių kultūrinių normų. Aptariamos seksualinio priekabiavimo, pedofilijos problemos. Jei anksčiau svetimi suaugę galėdavo paglostyti vaikus kad ir susitikę gatvėje, dabar norma – kad nuo kitų žmonių vaikų turi laikytis atstumo.
– Manau, kad mes tampame sąmoningesni, pradedame suvokti, kad ir vaikai turi ribas, kurias mums reikia gerbti. Manau, yra daug ir teisingų dalykų. Tik baisu, kai visa tai nukrypsta į kraštutinę pusę. Pavyzdžiui, esu girdėjusi, kad vienoje oro bendrovėje atskirai keliaujantis vienas vyras negali būti sodinamas prie nepilnamečio. Bet tai, kad mes pradedame gerbti vienas kitą, negalime vienas kitam įžnybti į šoną ar paglostyti vaiko tik dėl to, kad patinka, manau, gerai.
Turiu klientų, kurie pasakoja, kaip vaikystėje nuolat slapstydavosi nuo svogūnais „prakvipusių“ tetų ir tetulyčių, kurios stengdavosi išbučiuoti, išglamonėti, iškuisti plaukus. Taigi visai protinga galvoti, jog ir mūsų vaikai nebūtinai nori, kad mes juos glaustume vos panorėjus. Kartais įsivaizduojame, kad tai, kas patinka mums, patiks ir kitam. Negalima užmiršti, kad esame skirtingi. Jei man patinka, kai man glosto plaukus, nebūtinai galiu glostyti kitam. Jam tai kaip tik gali sukelti atmetimo ir atstūmimo jausmą, todėl reikia atsiklausti.
– Esate gyvenusi ne tik Lietuvoje. Kokių dar buvo situacijų čia ar kitose šalyse, kai atrodė, kad sprendimas galėjo būti kitoks?
– [...] Mane nustebino, jog Anglijoje buvo gana įprasta vaikus migdyti tolimajame namo kambaryje, kad niekas nesikeltų prie jo kaip naujagimio. Tada vaikas įpranta ignoruoti kūno poreikius ir nebejaučia savo kūno, įpranta susitapatinti tik su emocijomis, su mintimis. Tokių dalykų yra ir Lietuvoje. Ypač kai kalbame apie kartą žmonių, kurie naujagimystėje buvo vystomi neleidžiant liestis prie aplinkos, tyrinėti daiktų, savo mamos. Tai irgi turi įtakos tam, kad esame susikaustę, vengiame fizinio kontakto, švelnumo, atvirumo, nes ne iki galo pasitikime savo kūno reakcijomis. Kartais tenka susidurti su baime „jei aš pradėsiu liestis, tai mylėtis reikės, todėl geriau visai nieko“. Yra du kraštutinumai: jei jau prisiliečiu – baigsis dramatiškai, arba visiškai nieko. Tačiau pati laimė yra sugebėti būti per vidurį: ir prisiliesti, ir atsitraukti, kai reikia.
– Maži vaikai, kai jiems reikia prisilietimo, išsireikalauja riksmu. O kartais namuose matai vyresnį žmogų, senolį, kuris jau gal ir gęsta, vis mažiau bendrauja. Ar tada kartais gelbėtų kūniška šiluma, prisilietimai?
– Labai svarbu prisiliesti prie senolių, ligonių. Būna, kad žmonės vengia liestis prie mirtinų ligonių ar AIDS sergančių žmonių. Mes bijome liestis daug dalykų net neišsiaiškinę. Senoliams tai labai svarbu, tai patvirtinimas, kad jie yra čia, yra su kitais, jie mums svarbūs, mylimi. Tai svarbios palaikymo informacijos perdavimas, pasidalijimas savo kūniška šiluma, ypač jei senolis leidžia. Tačiau reikėtų atsiklausti ar įsiklausyti, kad prisilietimas nežemintų.
Įdomus šiuo atžvilgiu amžiaus etapas yra paauglystė. Paprastai vaikystėje ir brandžiame amžiuje lietimosi daugiau. Tačiau pastebėjau, kad paaugliai dažniau vengia mūsų glamonių. Tad, viena vertus, manau reiktų įsiklausyti, kai paauglys, siekia nusikratyti mūsų rankos – „atstok, aš esu didesnis negu tavo prisilietimas“. Tačiau, kitą vertus, neužmiršti, kad tie patys paaugliai vieną sekundę reikalavę juos priimti kaip suaugusiuosius, kitą jau jaučiasi tarsi vaikai, pasimetę šiame pasaulyje ir mielai laukiantys savo tėvų šilumos. Tad kartais verta prieiti prie į save ar į žydrojo ekrano pasaulį paskendusio paauglio ir prisiliesti prie jo peties ar rankos, kad jis pajustų, jog yra pripažįstamas, priimamas jo fizinis būvis, kad tarsi savo mamišku ar tėvišku prisilietimu patvirtintume: „viskas gerai, tu žiauriai keitiesi, greitai keitiesi, tavo kūnas daro nežinia ką, bet tu čia ir aš tave myliu“. Tinkamu prisilietimu mes galime pasakyti labai daug.
