Dharamsala kažkaip savaime atsirado mudviejų su pusbroliu Giedrium kelionės po Indiją planuose.
Galbūt mane labiau traukė prisilietimas prie Himalajų kalnyno papėdės, nes, tiesą sakant, tikrų kalnų nebuvau ir matęs, vis kokie „puskalniai“ - tai Kalifornijoj, tai Karelijoj... Patys Himalajai traukė daugiau negu legendos apie Šambalą (mano šiaip jau geras bičiulis kompiuteris kažkodėl įžūliai rašo „Bambalą“, štai tuo mes, tikiuos, visada ir skirsimės nuo dirbtinių smegenų ir juose apsigyvenusių pernelyg logiškų protų). Himalajai traukė netgi daugiau negu visos žinios apie kinų dar raudonojo Mao laikais pavergtą Tibetą ir čia, Indijoje, Dharamsaloje – McLeod Ganj, Himalajų papėdėje, vos didesniame negu du kilometrai aukštyje, įsikūrusį laisvą tibetiečių dvasinį ir politinį centrą tremtyje.
Jį bene labiausiai visam pasauliui reprezentuoja Jo Šventenybė Dalai Lama keturioliktasis, Nobelio taikos premijos laureatas, savo tauria ir paprasta laikysena spinduliuojantis pasauliui nesmurtines ir netotalitarias budizmo vertybes. Galvodamas apie Dharamsalą, turėjau kai kurių išankstinių nuostatų - nelįsti ten, kur tavęs nelaukia, pavyzdžiui, nesiveržti būtinai pamatyti ar „pačiupinėti“ Dalai Lamą, lygiai kaip turėjau nuostatų ir dėl Indijos apskritai - neieškoti čia Šambalos ar nušvitimo, neatsiversti per vieną dieną į budizmą, induizmą ar džainizmą, o tik prisiliesti - empiriškai patirti, pajausti, pamatyti, įkvėpti – be to vakarietiško snobizmo, kurį pernelyg dažnai tenka pajausti, kai kalbama apie Rytus... ir kurio, be abejonės, turiu ir aš. Dharamsala prasideda dar Delyje - bilietų pirkimu specialiame užsienio turistams skirtame informacijos centre Senojo Delio geležinkelio stotyje, visai šalia Main Bazaar gatvės, kurioje patyrėme ir pirmąsias, ir paskutines dienas Indijoje ir kuri man tapo labai sava. Dharamsala prasideda važiuojant naktiniu traukiniu, bet ne nuo važiavimo, o nuo savotiško kultūrinio ir psichologinio šoko, kol atsikovoji gausiai indų šeimos ar net kelių šeimų užgultas, apsėstas vietas „sleeper“ vagone (vėliau paaiškėja, kad taip būna beveik visada ir dėl to didelių problemų iš esmės nekyla). Dharamsala prasideda, žvelgiant į nakties pradžios lūšnynus šalia geležinkelio Delyje, ilgai ir lėtai dardant per šį daugiamilijoninį miestą. Lūšnynuose šmėkščioja dideli ir maži šešėliai, nutvieksti degančių laužų ar retų elektros lempučių šviesos - tai vaikai ir suaugėliai, vyrai ir moterys, šunys ir ožkos, karvės ir galbūt šio beribio skurdo demonai, gyvenantys ilguose tamsiuose nakties šešėliuose... Pats laikas ir vieta prisiminti prieš kelionę skaitytą G. D. Robertso labai storą romaną „Šantaramas“, šiaip gerą knygą, bet ji dar gal būtų pagerėjusi, jei autorius būtų ryžęsis ją šiek tiek sutrumpinti. Naktį į Indijos šiaurę riedančio traukinio kaimynai - jauni indų maldininkai - azartiškai pliekia kortomis, spjaudo ir barsto saulėgrąžų lukštus ant grindų. Daugumoje traukinių, kaip teks patirti vėliau, visos šiukšlės metamos ant grindų arba tiesiog pro langus.
Mums išsitiesus gultuose, kortuotojai kelis kartus klausia, ar netrukdo... Aišku, kad trukdo, bet laimi tolerancija ir neįpratimas miegoti triukšminguose traukiniuose, tad paryčiais artėjant prie Pathankoto – keistu pavadinimu miesto (lyg ir sudaryto iš angliško „path“ ir rusiško „kot“...) - jaučiuosi taip, lyg iš viso nebūčiau miegojęs. Giedrius tyrinėja mūsų geografinę padėtį su GPS, nes Indijoje dažnai sudėtinga sužinoti, kur iš tiesų reikia išlipti, o bendrakeleivių atsakymai į klausimus neretai būna prieštaringi.Niūrioje Pathankoto geležinkelio stotyje skaidriai sidabriškai čiulba Azijos varnėnų – mainų – choras, jam pritaria dar kažkokie nepažįstami, regis, papūgų, balsai, ir tai yra bene vienintelis skaidrus ir šviesus dalykas čia, tamsoje prieš aušrą, kur keleiviai ir vargetos miega perone ant kelių laikraščių pakraiko ar tiesiog ant betono, užsikloję murzinais apklotais kūnus ir galvas. Tamsoj mes kertam kelias gatves, ir čia kartais perlipdami miegančiųjų kūnus, kol randam autobusų stotį, nes traukinių į kalnus, kur Dharamsala, nėra ir niekada nebuvo. Kažkaip beregint stoja aušra, vos tik pradėjo aušti, ir staiga jau – rytas, toks pasakiškas dangaus žydresys virš kažkokio industrinio apleisto, oranžinėm sienom pastato. Dar keliolika minučių, ir mes jau autobuse, kuris rieda šiukšlinomis Pathankoto ryto gatvėmis Himalajų link. Ir akys čia pradeda ryti pasaulį, jo spalvas ir formas, jo judesių srautą, nes nieko iki tol panašaus dar neregėjo, ir todėl mano rega tampa godi ir plėšri. Kažkur kertame ribą tarp Punjabo valstijos ir įvažiuojame į Himachal Pradeshą, ir pamažu atsiveria kalnai, nedideli, savotiška Himalajų masyvo įžanga ar preliudija, jų papėdė, ir net nejunti, kad nuolat kyli aukštyn, nes važiuoji vingiais, tai pirmyn, tai atgal, ir matai žiemos sezono akmenuotus slėnius ir beveik išdžiūvusias upes, ir bandai įsivaizduoti, kokios gamtos galios siaučia jose liūčių sezono metu. Kalnai didėja, auga, vairuotojas demonstruoja, regis, šiems kraštams įprastą meistriškumą, prasilenkdamas su kolegomis įvairiose siaurose ir iš tiesų pavojingose vietose. Akys ryja peizažus, neretai, pravėrus langą, negarsiai spragteli „Nikon“ užraktas – tas malonus kiekvieno fotografuojančio ir, pagal Susan Sontag, siekiančio „pasisavinti“ pasaulį žmogaus ausiai garsas...
Žaibiškai persėdę į kitą autobusą, o kelionės pabaigoje – ir į tuk-tuką, per lietų neriantį slidžiu šlapiu kalnų keliu su neseniai nuvalytų nedidelių nuošliaužų žymėmis, mes pagaliau pasiekiame tą vietą, kur toliau gali kilti tik pėsčiomis ar kalnų asiliukais. Tai Bhagsu – žavus kaimelis, aukščiau Dharamsalos ir McLeod Ganj, kur dar aukščiau - tik snieguotos kalnų viršūnės ir kai kur lyg maži kregždžių lizdai aukštumoje matomos atsiskyrėlių buveinės. Čia, susiradę reikiamą žmogų, kurį Giedriui, patyrusiam keliautojui ir aktyviai pasaulinio keliautojų „Couchsurfing“ tinklo ląstelei, rekomendavo kažkokia draugė, mes kopiame dar aukščiau, kur baigiasi kaimelis, ir sutinkame tik asiliukų varovus su mažais žaviais asiliukais.
Bekopdamas patiriu, kad tikrai esu ne pirmos jaunystės ir kad kalniečiu ar alpinistu niekad netapsiu (ir nepretendavau, neturėjau tokių minčių net paauglystėje), bet gali būti, kad čia kalčiausias nuovargis ir slaptas deguonies trūkumas, nes Bhagsu jau yra maždaug apie 2,7 kilometro aukštyje. Pagaliau pasiekiame iš tiesų klasišką vietą – namelį kalno šlaite, nuo kurio atsiveria puiki panorama ne tik į Bhagsu, bet ir į slėnį tarp kalnų, kur yra Dharamsala ir visa, kas ją supa – matoma ir nematoma; o už nugaros – kalnų sniegas ir rūkas, ir šlapdriba, ir miškai bei uolos. Vieta puiki – gyvenk čia ir norėk gyventi; normalus kambarys ir virtuvė, ir beveik vienatvė, tik iš vieno to namelio kambario išnyra pasilabinti pagiringas ne pirmos jaunystės tikro hipio išvaizdos epigonas (hipiai vis dėlto yra jau beviltiškai išnykę) iš tikrosios Vakarų Europos; žemėliau dunkso kažkoks statinys, primenantis budistų stupą, tačiau Šyvos trišakis jo viršūnėje kalba apie induistinę jo paskirtį.
Tačiau mūsų įsikūrimo džiaugsmas greitai dingsta. Priežastis elementari ir banali: truputėlį po nelengvo keliavimo snūstelėję pajuntame... šaltį. Prie to šalčio dar prisideda ir alkis, o čia, pakilus aukščiau visų miestelių ir kaimų, nėra net užuominos į kokią parduotuvę, vežimėlį su daržovėmis ar vaisiais gatvėje, nekalbant apie kavinę. Čia nėra net gatvės, o šaltis ir už lango lyjantis Himalajų lietus lyg ir įspėja – neieškokit ligų pačioje kelionės po Indiją pradžioje... Ir mes po trumpų diskusijų su kuprinėmis jau leidžiamės į Bhagsu kaimelio centrą, kur šilta irgi nebus (čia visur kambariai nekūrenami) ir kur prasideda mūsų Dharamsala. Ir kur šaltis, lietūs, šlapdriba ir nakties audrų demonai su visa Šyvos, Perkūno ir Dzeuso žaibų bei ledo krušos atributika buvo čia nuolatiniai palydovai, nekalbant apie neaprėpiamą Himalajų kalnyno įvairiausių tautų ir tikėjimų būtybių panteoną, be abejonės, taip pat dalyvaujantį žiemos audrų apeigose. Pirmiausia Dharamsala – tai „europietiškiausia“ vieta, kurią teko patirti Indijoje. Čia palyginus su Deliu, Amritsaru, Agra ar kitais matytais Indijos miestais – labai švaru. Net yra plakatų, raginančių saugoti kalnų gamtą, nešiukšlinti. Žmonės čia kitokie, kažkokie ramesni, santūresni. Beveik nėra elgetų ir įkyrių prašinėtojų bei tarpininkų, siūlančių tikras ar tariamas paslaugas. Labai nedaug užsieniečių turistų (jų čia bus tiršta, kai bus vasara ir svečių kambariuose ir viešbučiuose nebebus vietų), kaip ir apskritai nedaug žmonių gatvėse, kur įvairaus gymio kalniečiai maišosi su ryškiais budistų vienuolio rūbais vilkinčiais Tibeto tremtiniais. Čia gera erdvė, čia gera būti. Eiti gatve, užsukus į tibetiečio parduotuvėlę, nusipirkti nedidelį gražų žalvarinį Budos atvaizdą ir pakabinamą ant sienos nedidelį maldų malūnėlį, apie kurį galvoju ir dabar – yra į jį įdėta kokia nors mantra ar ne? Nes tikruosiuose šventyklų malūnuose - ratuose - būgnuose - įdėtos mantros, kurių galią sustiprina būgno sukimas... Palyginus tuščia ir ten, kur ištremto Tibeto dvasinis ir politinis centras – Dalai Lamos XIV vienuolynas ir šventykla. Paminklas Tibeto kankiniams, žuvusiems už jo laisvę – rankos, veidai, tiesiog išaugantys iš kalnų uolos... Pasuku žalvarinius maldų malūnus; žiūriu, kaip juos suka čia ateinantys su šeimomis, vaikais ar pavieniui tibetiečiai; žvelgiu į jų sukauptus ir atsivėrusius tikėjimui veidus. Nusimaunu batus ir įeinu į šventyklą, kur rymo puošnus auksinis Buda, už grotelių – daugybė kitų tibetiečių bei induistų dievų ir dievybių; aišku, čia ir Avalotikešvara – Tibeto globėjas. Auksinis Buda rymo ramus. Pamerktos gyvos gėlės. Smilkalų kvapas ir prietema. Ir akimirka, kai šventykloje trumpam lieku vienas. Prie įėjimo parašyta, kad čia draudžiama fotografuoti. Tačiau tibetiečiai čia fotografuojasi Budos statulos papėdėje. Fotografuoju ir aš. Vienuolis prižiūrėtojas sėdi prie stalo su atverta ir stalinės lempos apšviesta knyga ir nekreipia į nieką dėmesio. Šviesos čia toje erdvėje nedaug, bet jos ir nereikia – Buda juk yra tas, kurs nušvito. Dalai Lamos XIV čia nėra, jis – išvykęs, rodos, Delyje. Į vienuolyno erdvę po stogu įsibrovusią beždžionę budistas vienuolis juokdamasis nuveja, šliukštelėdamas ant jos vandens; juokiamės ir mes - vanduo – puikus ir nesmurtinis ginklas, čia labai tinkantis. Džiaugiuosi, kad esu čia. Galvoju, kad buvimas čia, Dharamsaloje, McLeod Ganj, Dalai Lamos XIV Tsuglagkhango šventykloje, visų pirma, yra solidarumas su visais tibetiečiais, kurie siekia Tibeto laisvės. Solidarumas su tais, kurie pernelyg dažnai paaukoja save ugniai, protestuodami prieš politinę, fizinę ir dvasinę Tibeto okupaciją. Solidarumas su tais, kuriuos nuolat parduodavo, parduoda ir dar ilgai parduos šio pasaulio didieji ir galingieji, taip pat ir tas neaiškus darinys, kuris vadinamas JTO. (Neskaitant kitų daugybės praeities aukų, apie 100 nuo 2009 metų Kinijos teritorijoje susideginusių tibetiečių, protestuojant prieš okupaciją, tai be galo didelis skaičius, liudijantis apie priespaudą, nutautinimą ir kultūros, ypač stipriai surištos su religija, naikinimą.) Tibeto okupaciją, jau besitęsiančią gan beviltiškai ilgai, dažniau turėtų prisiminti ir priminti pasauliui ir lietuviai, nes tibetiečiai mus parėmė dar tada, kai mes tebuvom sovietiniai vergai, vos paskelbę savo laisvės siekį. Deja, dauguma dabartinio šalies valstybinio, „politiškai pragmatiško“ elito elgiasi negarbingai ir bailiai, „užmiršdami“ Tibeto laisvės bylą.
Jo šventenybė Dalai Lama XIV pirmą kartą lankėsi Lietuvoje 1992 metais. Atmenu tų laikų spalio 1-ąją, savo gimtadienį, kai netikėtai anų laiko bičiulio, tuo metu dirbusio besikuriančioje krašto apsaugos sistemoje, buvau pakviestas į uždarą, negausų susitikimą Seime su Dalai Lama XIV ir tuometiniais Krašto apsaugos vadovais... Tada, nepriklausomybės pradžioje, visi buvo šalia vieni kitų, nebuvo to „kastų“ ar turto atsitolinimo, kurį vėliau įgijo generolai ir įvairiausių lygių klerkai... Dabar daugelio mūsų išrinktųjų kėdžių kojos greitai augo išaugo lyg bambukų stiebai, o žmogeliai, užvertę galvas, žiūri ir sunkiai beįžiūri, ką jie toje „aukštybėje“ veikia... Dharamsaloj pajuntu dar ir kitą dalyką – bičiulių pėdas, įspaustas čia, jas jauti tiesiog fiziškai, ne tik dvasiškai. Nežinau, kiek kartų čia lankėsi keliautojas ir fotografas Paulius Normantas, su kuriuo mūsų keliai susilietė dar tada, kai buvau ornitologas, stebintis ir žieduojantis paukščius Ventės rage ir Kuršių nerijoje, garsiajame gamtininkų 31 kilometre tarp Klaipėdos ir Nidos.
Bet ryškiausiai čia visur įspaustos pėdos boheminių sovietijos pabaigos Vilniaus laikų bičiulės Jurgos Ivanauskaitės, kuriai ilgą laiką Tibetas ir tibetiečiai bei jų unikali kultūra buvo šventovė, jos religija... Ir dabar, kai ji jau išėjusi, nelabai tikiu tuo, kad ji, jau labai sunkiai serganti, taip paprastai ėmė ir „atsivertė“ atgal į krikščionybę, juolab kad niekad nebuvo jos ir paniekinusi. Grįžęs iš Indijos, iš naujo skaitau jos Indijai ir Tibetui skirtas knygas („Ištremtas Tibetas“, 1996 ir „Kelionė į Šambalą“, 1997 – abi – „Tyto alba“, regis, jos tebuvo skaitinėtos ar kai kas perskaityta tik periodikoje) ir džiaugiuosi, kad tokios knygos – savotiški Tibeto kultūros ir budizmo vadovėliai mūsų kultūroje jau yra. „Net ir akmenys bei uolos čia šilti, jaukūs, lipšnūs, beveik gyvi. Taip ir norisi ką nors malonaus jiems pasakyti: džiulė! Yra tokių riedulių, ant kurių net nejauku lipti su batais ar sėstis, kaip ant žmogaus krūtinės ar veido. Jie pilni jėgos. Ir apsunkę nuo savo pačių kantraus gerumo. Kartą viena mano pažįstama pasakė svajojanti kitame gyvenime būti akmeniu. Tuomet toks troškimas man pasirodė keistokas, bet dabar ją suprantu. Aš irgi norėčiau būti laiko nugludinta Himalajų skeveldra. Akmenys palei upę yra visai kitokie nei akmenys dykumoje ar ant stačių kalnų keterų. Skiriasi ne jų forma, bet būdas. Ir visi tie akmenys man teikia pamokas“, - rašė Jurga „Kelionėje į Šambalą“... Ir didelio, be galo didelio viso Himalajų kalnų masyvo „akmuo“, prie kuriuo prisiliečiau krintant 2012 metų gruodžio mėnesio žiemos krušai ir lietui Dharamsaloje, Himachal Pradesho valstijoje, iš tiesų turėjo kažkokios šilumos netgi šąlant su striukėmis viešbučio kambaryje, ten, kur Lietuvos laisvė susijungia su Tibeto nelaisve ir kur šiek tiek sušildė kūną ir dvasią pėdos bičiulių.
Alis Balbierius
