Ne visi pacientai specialistus pasitinka draugiškai
Kalbėdama apie pacientus, Jurgita nurodė, kad jie ne visuomet maloniai pasitinka darbuotojus. Paliatyviosios pagalbos komandą sudaro gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, kineziterapeutas, psichologas ir socialinis darbuotojas.
„Ypač dažnai tai nutinka kalbant apie skausmo kontrolę. Žmonės sako: „Man šeimos gydytojas jau prirašė tiek vaistų. Geriu viską iš eilės ir niekas nepadeda. Ką jūs dar galite pasiūlyti?“
Esame turėję pacientę, kuri mums parodė batų dėžę, prikrautą įvairiausių vaistų nuo skausmo. Jai vis tiek skaudėjo taip stipriai, kad ji negalėjo miegoti. Jos pirmoji reakcija buvo labai skeptiška.
Visgi po dviejų savaičių, kai gydymas buvo peržiūrėtas ir sureguliuotas, likus tik vieniems leidžiamiems ir vieniems geriamiems vaistams, ji pasakė: „Jūs padarėte stebuklą.“ Tai nebuvo stebuklas, tai buvo profesionaliai suteikta paliatyvioji pagalba“, – sakė ji.
O paties didžiausio pasipriešinimo sulaukia psichologai ir socialiniai darbuotojai. Anot Jurgitos, vyresnioji karta vis dar tapatina psichologą su psichiatru ir į jų atėjimą reaguoja klausdami: „Jūs ką, mane laikote durnu?“
„Įdomu tai, kad psichologo pagalbos dažniausiai reikia ne pačiam pacientui, o jo artimiesiems. Mes teikiame psichologinę pagalbą viso proceso metu ir net po laidotuvių, padėdami žmonėms išgyventi netektį“, – dalijosi ji.
Kalbėdama apie artimuosius Jurgita taip pat užsiminė apie tai, kad įprastai jie negali dažnai matyti savo senstančių tėvų, dirba, gyvena užsienyje, tad sugrįžę į namus atsisveikinti prieš mirtį pamato akiai labai liūdną vaizdą.
„Tada pirmieji po jų pykčiu dažnai pakliūvame mes. Sulaukiame kaltinimų, kad negydėme, neprižiūrėjome, padarėme kažką ne taip. Dažniausiai po laidotuvių ir gedulo laikotarpio tie patys žmonės sugrįžta padėkoti ir atsiprašyti, tačiau darbuotojams tenka išgyventi visas tas emocijas“, – neslėpė ji.
Artėjančią mirtį išduodantys ženklai
Prabilus apie tai, kokius mirties buvimo šalia ženklus pacientuose pastebi Jurgita, ji nurodė, kad pirmasis – staigus pagerėjimas, kuris neretai pradžiugina artimuosius, tačiau iš tiesų yra raudona vėliava.
Anot jos, pacientas tuomet pradeda daugiau valgyti, daugiau kalbėti, atsikelti iš lovos, pereiti per kambarį, o tai gali tapti svarbiu signalu, į kurį specialistai žvelgia atsargiai.
„Žinoma, tai nereiškia, kad kiekvienas pagerėjimas signalizuoja mirtį, tačiau labai dažnai sunkus ligonis prieš mirtį netikėtai sustiprėja nepakeitus gydymo“, – sakė ji.
Kitas požymis – tai besikeičiantys veido bruožai. Jurgita dalijosi, kad prieš mirtį jie tampa ryškesni ir aštresni.
Dar vienas ženklas – nepaaiškinamo nerimo ir baimės atsiradimas. Pašnekovė nurodė, kad jeigu pacientas guli ligoninėje, tuomet tai jaučia ne taip intensyviai, tačiau jeigu yra vienas namuose, tada pojūčiai sustiprėja.
„Labai dažnai padažnėja ir pacientų miegas. Prasidėjus vadinamajai priešagoninei būsenai atrodo, kad žmogus miega beveik visą parą ir nebereaguoja į aplinką.
Tokiais atvejais artimiesiems sakome: kalbėkite su savo artimuoju. Net jei žmogus neatsako, jis vis tiek gali girdėti. Pacientams yra labai svarbus prisilietimas, buvimas šalia, pokalbiai. Žmogui reikia jausti, kad jis nėra vienas“, – sakė ji.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
