Yra Žemėje tokių vietų, kur pasijunti ypač gyvas ir būtent dėl to labai laimingas. Tokia vieta vilnietei Aurelijai tapo Sicilija – šalis, garsėjanti didžiausiu Europoje veikiančiu ugnikalniu.Jos didenybės Etnos viešpatijoje
Vos tik sugrįžusi iš nuostabios Italijos salos vilnietė pedagogė sužinojo, kad Etna, kurios papėdėje ramiai vaikštinėjo, vėl ėmė grėsmingai spjaudytis lava. „Pasirodo, grįžau iš pragaro prieangio, o juk atrodė, kad esu rojaus saloje“, – šypsojosi pašnekovė.
Pabudusi Etna nenuspėjama
Jei nebūtų Etnos ir kitų ugnikalnių, nebūtų ir pačios Sicilijos. Italijai priklausanti didžiausia Jonijos jūros sala yra vulkaninės kilmės, kaip ir ją supančios mažesnės salelės. Aurelija primena senovės graikų mitus: anot jų, kadaise šis ugnikalnių kraštas buvo tinkamas gyventi tik kiklopams. Vienaakiai milžinai čia ganė avis, neatsisakydavo ir žmogienos. Anuomet Odisėjas su argonautais paliko Siciliją kupini baisiausių įspūdžių, nors nė nematė Etnos išsiveržimo.
„Tačiau nūnai salos Katanijos regionas, kuriame stūkso Etna – bene tankiausiai gyvenamas. Etnos šlaitais almančių šaltinių drėkinami vulkaniniai pelenai – itin derlinga dirva. Čia tarpsta vaismedžiai ir vynuogės, nuimami net penki daržovių derliai per metus. Vis prabundanti Etna negailestingai niokoja pastatus, kelius, tačiau žmonių aukų reta, mat išsilydžiusi lava teka lėtai, įvykius įmanoma prognozuoti. Kataniečiai dievina savo kraštą ir laikosi įsikibę derlingų Etnos šlaitų, vis atstato sugriautus namus ir kuriasi iš naujo. Gal dėl to nykstančioje siciliečių kalboje nėra būsimojo laiko, nes čia gyvenama tik šia diena?“ – spėliojo Aurelija. Ji nepraleido progos pasigrožėti ugnikalnio didybe iš arčiau.
„Išnuomotu automobiliu ilgokai kilome aukštyn (vis dėlto 3 300 m virš jūros lygio!), kol medžius, žalumą visiškai išstūmė plika vulkaninė žemė, o pasiekę kaimelį viršuje neberadome nė žolytės kuokštelio. Turistų pakėlimas iki pat kraterio kainuoja nei daug, nei mažai – 45 eurus. Dar aukščiau – tik pilkšva suplūktų vulkaninių pelenų dykuma su sustingusios lavos vagomis... Niūru!“
Anot lietuvės, šiais metais Etna jau nekart parodė savo baisųjį veidą. Įspūdingiausias išsiveržimas įvyko birželį. Kalbama, kad prieš jį dalis vietos gyventojų į darbą atvyko 15 minučių per anksti. O juk siciliečiai tingūs, punktualumu nepasižymi, juolab į darbą nesiveržia anksčiau. Darbo spartuolių skaičius kasdien didėjo, be to, paaiškėjo, kad elektroniniai siciliečių laikrodžiai skubėjo net 15 minučių.
„Apie šiuos keistus įvykius rašė visi Italijos dienraščiai. Mokslininkai neigia, kad elektroniką sutrikdė Etnos aktyvumas, net abejoja šio fenomeno tikrumu, tačiau Katanijos padavėja mus tikino, jog tai ne kas kita, kaip įspėjimas apie artėjančią pasaulio pabaigą. Mistika italams nesvetima. O aš manau, kad Dievas pamokė atsipūtusius siciliečius, kuriems svarbiausias gyvenimo dalykas – siesta“, – juokėsi Aurelija ir patikino, kad per siestą Sicilijoje neprisibelsi į jokią taverną, nors mirtum iš troškulio.
Lėto maisto kultūra
O sicilietiška virtuve Aurelija liko sužavėta. Juk šviežias, skanus, sveikas maistas (o tokiu čia prekiaujama net prekybos centruose) yra tikra terapija ne tik skrandžiui, akims, bet ir sielai.
„Svarbiausia – jokios skubos, pietūs – ilgas ritualas. Kaimo tavernas juokaudami vadinome lėto maisto restoranais. Kokios žuvies pageidauji, sprendi pats: tos dar žiopčioja, atneštos ant padėklo. Tačiau svarbu nuspėti porcijų dydį, kitaip terapijos bus per daug. Kartą bakstelėjau pirštu į vieną didelę žuvį, tai man ją visą ir iškepė – ne gabaliuką, kaip naiviai tikėjausi! Porcijų dydis nerealus: įprasta pica – per visą pilvą, jūrų gėrybių asorti – vidutinės klombos dydžio. Žavėjausi pasta su kardžuve arba su ančiuviais, kol neparagavau moliuskų sriubos – švieži moliuskai tokie aromatingi ir švelnūs, tai ne guminukai mūsų „itališkuose“ restoranuose. O jau tie itališki desertai! Žymiajam Canoli saldėsiui skirti net specialūs stalo įrankiai. Naminis vynas kaimo tavernose pilstomas į gėlėmis išpieštus butelius – kas gali būti dailiau?“ – dūsavo pašnekovė.
Bella figura – štai kas svarbiausia
Anot lietuvės, Sicilijoje pagrindinė – italų kalba, o nykstanti siciliečių kalba gyva tik atokiuose kaimeliuose. Angliškai vietiniai šneka tik dėl turistų, o mieliau susikalba akimis ir gestais.
„Sicilietiškas išdidumas neleidžia prekeiviams graibyti turistams už skvernų, kaip įprasta arabų kraštuose. Pardavėjai paslaugiai prieina tik pakviesti, žvelgia įdėmiai, tačiau neplėšriai, o jei bandai švebeldžiuoti itališkai, susilauki ypatingo dėmesio. Palermą, Sicilijos sostinę, lietuvė pavadino vyrų miestu. „Aikštėse, lauko kavinėse, užeigose matėme vien atsipūtusius vyriškius, daugiausia senyvo amžiaus, išsipusčiusius lyg į pokylį: juodi švarkai, sniego baltumo marškiniai. Tačiau tai kasdienė jų apranga.
Čia nesvarbu amžius, svarbu bella figura, t. y. gera išvaizda. Šis kredo tinka ir vyrams, ir moterims. Visi italai yra mamyčiukai. Pas motiną čia įprasta gyventi net iki 40-ies, ir senberniai to visiškai nesidrovi. Net vedę jie mielai pietauja pas mamytę, mat pas ją skaniau. Taigi viešumoje čia – patriarchatas, o namie moterys turi nepalyginti didesnį svorį“, – apibendrino pašnekovė.
Rūta Klišytė
