Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Džiugu, gerbiamas Vidmantai, kad daugiau norite sužinoti apie tokią nemalonią, paprastai slepiamą emociją, kurios dauguma kratosi neturį ir bado pirštu į kitus. Mums, lietuviams, valdyti pyktį labai svarbu, nes nemažai jo turime sukaupę, o ir nulieti šeimoje ar viešumoje nepasigėdijame. O kitiems smagu, kai kas nors už juos, bailelius, ima ir viešumoje pasišvaisto. Todėl vis dar renkame į Seimą tokius politikus, kaip Petras Gražulis, kurie visiškai nesivaldo ir laiko tai vyriškumu, kone didvyriškumu. Civilizuotame pasaulyje tokiems narsuoliams skiriamas priverstinis psichoterapeuto ir pykčio valdymo mokymų lankymas. Kad būtų aiškiau, ką su tuo nevalingu įsiūčiu daryti, pasidomėkime žila žmonijos išmintimi: bet kuriai civilizacijai tai buvo aktualu, o rūpinosi tuo religija, nes psichologų dar nebuvo.
Budizmą išpažįstantieji pyktį (įsiūtį) vadina vienu iš penkių žmogui mirtinų nuodų, kurių derėtų vengti, o išsivadavimą iš jo laiko vienu iš penkių aukščiausios išminties pakopų. Nušvitę pyktį geba paversti tyriausia išmintimi, lyginama su veidrodiniu vandens paviršiumi. Čia išsakoma mintis, kad vienintelis priešnuodis prieš pyktį yra jo pažinimas, o šį pažinus išaiškėja, kad pyktis yra tiktai šunjata (sunnata) – tuštuma. Ši budistinė įžvalga pakeri gilumu: juk ši emocija iš tikrųjų yra tuščiavidurė, neesminė, priklausoma nuo žmogaus požiūrio ir jam, kitaip nei gyvūnui, nėra gyvybiškai svarbi. Budistai puikiai geba valdyti pyktį ir jo atsisakyti.
Induistai pyktį traktuoja kiek kitaip: pyktis jiems gali būti ir blogio, ir gėrio šaknis. „Mahabharatoje“ aiškinama, kad suturėtas pyktis gali žmogui tapti jo gerovės šaltiniu, o nevaldomas – pražudyti. Prieš tūkstančius metų rašytas tekstas, o koks teisingas! O daug jaunesnė už induizmą islamo religija natūraliai kilusį pyktį nelaiko nuodėme, nes neva ne žmogaus valioje jį suturėti. Tačiau agresyvius veiksmus, nulemtus tokio pykčio, islamas smerkia.
Krikščionybė šiuo klausimu neduoda vienprasmiško atsakymo. Kristaus vardu čia tarsi rekomenduojama atsukti kitą žandą, per vieną gavus kirtį. Ir tarp 7 mirtinų nuodėmių pykčio nėra. Tačiau čia minimas pavydas ir kerštas. Ar, sakykite, už pavydo nesislepia pyktis, ar įsiūtis nėra keršto šaltinis?
Psichologai nūnai aiškina, kad pyktis – viena seniausių žmogiškųjų emocijų, o ją reguliuoja evoliuciniu požiūriu archajiškiausia smegenų sritis, kurią turi net šaltakraujai ropliai. Šių elgsena primityvi: arba pulk, arba slėpkis po lapais. Mūsų elgesys yra sudėtingesnis, o emocijos, net ir neigiamos, turėtų padėti mums išlikti žmonėmis, užuot stūmusios nužmogėti ir tapti dvikojais ropliais.
Taigi jums, Vidmantai, pirmiausia derėtų apmąstyti savo pyktį, išgryninti požiūrį į jį prieš jį įveikiant: tam, tikiuosi pasitarnaus ši apžvalga. Vargu ar verta grumtis su savo pykčiu, juolab jį gniaužti. O ir nuryti šiuos nuodus, anot budistų, – ne išeitis. Mums, lietuviams, dar toli iki nušvitimo, bet ar negalime viltis, kad esame pakeliui į jį ? išnaša
Emocijos, net ir neigiamos, turėtų padėti mums išlikti žmonėmis, užuot stūmusios nužmogėti ir tapti dvikojais ropliais.
