Su benamiais apsigyveno morgo šaldytuve
Tada Rinaldą sutikti gyvenimo bendrakeleiviai nusivedė į apleistą morgo pastatą Šiaurės miestelyje. Jam jie atnešdavo maisto, vandens, padėdavo nusiprausti. Pamažu pašnekovas ėmė mokytis vaikščioti iš naujo.
Pasidomėjus, kaip atrodė Rinaldo gyvenamas morgo šaldytuvas, jis papasakojo, kad tai tebuvo senas morgo pastatas, apleista vieta, kurioje anksčiau būdavo laikomi mirusiųjų kūnai.
„Tuo metu buvo labai daug skausmo tiesiogine prasme. Mane nuolat kamavo fizinis skausmas, todėl svarbiausia būdavo surasti ką nors, kas padėtų jo nejausti. Visus jausmus stengdavausi užpilti alkoholiu ar narkotikais.
Tačiau net tada viduje buvo kažkokia viltis. Žiūrėdavau į kitus benamius ir galvodavau, kad kažkaip išsikapstysiu. Nežinojau, kaip, bet jaučiau, kad tai ne mano vieta“, – sakė jis.
Sustiprėjęs pas benamius Rinaldas persikėlė gyventi kitur – pas priklausomus nuo narkotikų asmenis, kurie rinkdavosi prie Žaliojo tilto esančių sandėliukų. Ten netrukus jis vėl grįžo prie senų įpročių – vogė ir vartojo.
Vis tik vieną dieną jie gatvėje sutiko vyrą, buvusį narkotikus vartojantį asmenį, kuris atrodė visai kitaip – švarus, tvarkingai apsirengęs, atsigavęs. Jis pranešė, kad jau narkotinių medžiagų nebevartoja, o visiems buvusiems gyvenimo bendražygiams išdalijo reabilitacijos centro telefono numerį.
„Tuo metu gyvenome labai prastomis sąlygomis, nes buvo žiema, šalta. Be to, manęs dar ieškojo policija, nes nors vaikščiojau su ramentais, bet vis tiek sugebėdavau prisidaryti problemų.
Pamenu, kad su draugais vis prisimindavome tą vyrą, kuris mums davė reabilitacijos centro telefono numerį, ir galiausiai nusprendėme važiuoti.
Vienas draugas išvyko diena anksčiau. Mes su kitu draugu turėjome važiuoti kitą dieną. Prieš išvykdami dar paskutinį kartą susivartojome. Atsimenu, kad mano draugas pasiūlė nusipirkti dar vieną dozę, o aš jam sakiau: „Ne, viskas, važiuojam, nes gali būti, kad mūsų nebepriims.“
Jis vis tiek nuėjo pirkti dar vienos dozės, tačiau į reabilitaciją taip ir neatvažiavo. Vėliau sužinojau, kad jis mirė gatvėje, o mane pasiėmė ir nuvežė į priklausomybės ligų centrą“, – sakė jis.
Gyvenimas reabilitacijos centre – visko mokėsi iš naujo
Reabilitacijoje Rinaldo laukė griežta tvarka ir disciplina. Kaip jis pats pasakojo, planai būdavo sudėlioti minučių tikslumu, o pavėlavus laukdavo nuobaudos, pavyzdžiui, malkų sukapojimo užduotis tada, kai kiti ilsisi.
Reabilitacijoje bendrai buvo taikoma darbo terapija, psichologinė terapija ir 12 žingsnių programa, dėl kurių Rinaldas mokėsi gyventi iš naujo.
„Tuo metu supratau, kad aš iš esmės nemokėjau gyventi. Reikėjo mokytis pačių paprasčiausių dalykų: laikytis disciplinos, dirbti, prisiimti atsakomybę, išgyventi jausmus natūraliai, o ne iš karto bėgti jų slopinti alkoholiu ar narkotikais.
Mokėmės kalbėti apie tai, ką jaučiame, išsipasakoti, spręsti problemas kitaip“, – tą laikotarpį prisiminė pašnekovas.
Pasidomėjus, ar buvo užklupusių minčių apie pabėgimą iš centro, pašnekovas nurodė, kad buvo. Anot jo, iš pradžių tokia griežta tvarka erzino, sunkai sekėsi prie jos priprasti, bet vėliau jis pamatė to prasmę.
„Pačiame centre buvau apie metus ir kelis mėnesius, tačiau viskas komplikavosi dėl sveikatos. Praėjus maždaug trims mėnesiams vėl ištiko sepsis. Po jo atsivėrė plaučių tuberkuliozė.
Ji nebuvo užkrečiama, tačiau buvo labai sunki forma. Kartais būdavau ligoninėje, paskui grįždavau į centrą ir tęsdavau programą, vėliau vėl vykdavau į ligoninę. Tuberkuliozę gydžiausi labai ilgai. Ligoninėje praleidau maždaug pusantrų metų, po to dar apie metus gydžiausi ambulatoriškai“, – sakė jis.
Iš reabilitacijos išėjo 33-ejų ir susikūrė naują gyvenimą
Išėjęs gyventi savarankiškai Rinaldas jautėsi keistai. Pasak jo, centre tarsi atsivėrė kitas pasaulis – pabuvus blaiviam kelis mėnesius gyvenimas atrodė visai kitoks. Spalvos ryškesnės, garsai stipresni.
Jausmai taip pat buvo labai intensyvūs. Pašnekovas dalijosi, kad radęs litą gatvėje jausdavosi taip, tarsi būtų laimėjęs milijoną, o nutikus kokiai nors nemaloniai smulkmenai atrodydavo, kad sugriuvo visas pasaulis.
„Reabilitacijoje mus mokė kelti tikslus. Kol vartoji, visas gyvenimas sukasi apie vieną tikslą – gauti narkotikų, o ten reikėjo išmokti gyventi prasmingai. Aš užsibrėžiau konkrečius tikslus: baigti mokslus, stoti į universitetą, dirbti, turėti savo būstą, susitvarkyti sveikatą. Po truputį viską pradėjau įgyvendinti“, – pasakojo jis.
Šiuo metu Rinaldas ne tik įgyvendino visus savo tikslus, tačiau taip pat jau ėmė kelti sau naujus – visai netrukus, balandžio mėnesį, eterį pasieks jo debiutinis ilgametražis filmas. Taip pat jis kuria laidą apie kelionę aplink pasaulį.
„Dar reabilitacijoje sau pasakiau, kad noriu kurti kiną. Tada tai atrodė visiškai neįmanoma, tačiau baigiau ir bakalauro, ir magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kino režisūros srityje.
Tiesiog toks mano būdas. Jeigu kažką sugalvoju, einu ir darau. Per daug negalvoju, ar pavyks, ar nepavyks“, – sakė jis.
Dar vienas džiugus įvykis Rinaldo gyvenime – šių metų rugsėjį jis vedė savo mylimąją ir pradėjo gyventi šeimyninį gyvenimą. Taip pat pašnekovas daug dirba ir keliauja.
„Kadaise svajojau tiesiog turėti mažą butą ir normalų darbą, o dabar gyvenu tokį gyvenimą, apie kurį tuomet net nebūčiau drįsęs svajoti“, – šyptelėjo jis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt


