Rusijai vasario 24-ąją įsiveržus į Ukrainą, žmonių gyvenimai apsivertė aukštyn kojomis. Iš apšaudomų miestų žmonės visomis išgalėmis bandė pabėgti į saugesnius Ukrainos miestus ar kitas Europos šalis, tačiau kone kiekvienam kilo svarbiausias klausimas – kaip galiu padėti, kad išgyventi šį siaubą būtų lengviau?
Rusijos agresija sustabdė verslų veiklą, žmonės neteko darbų bei sujaukė bet kokius planus, kuriuos kūrė ukrainiečiai. Tačiau net ir sunkiausiose situacijoje žmonės visas jėgas sutelkė į pagalbą kitiems.
Karas vyksta ne tik fronte su ginklu rankose. Didi stiprybė slypi žmonių vienybėje ir pagalboje vienas kitam – Vitalii su draugais ir kolegomis sako subūręs savo sričių profesionalus, kad galėtų siekti bendro tikslo – padėti karo niokojamuose miestuose likusiems tautiečiams.
Ukrainos nepaliko
Pats vaikinas prieš karo pradžią pusantrų metų gyveno Ukrainos sostinėje Kyjive, o prieš pat lemtingąją vasario 24-ąją išvyko į Odesą – čia turėjo pradėti naują semestrą vadybos mokykloje.
„Jautėme, kad greitai kažkas prasidės, todėl pasiėmėme savo šunį, kažkiek svarbių daiktų, bet tikrai ne viską. Atvykome į Odesą kartu su mergina, kad jei tik kažkas prasidėtų, būtume kartu“, – pasakojo pašnekovas.
Tačiau vadybos mokyklos durų jis taip ir nebepravėrė ir buvo priverstas trauktis. Ukrainos Vitalii nepaliko, pasitraukė į šalies vakarus, kur saugiau. Tik negalėjo sėdėti sudėjęs rankų.
„Buvo minčių išvykti, kaip ir daugeliui ukrainiečių. Buvo sunku apsispręsti, ką daryti, bet dabar suprantu, kad žengiau tinkamą žingsnį – likau Ukrainoje, radau būdą padėti žmonėms. Kai pabandai išgirsti, ką jauti, atsakymas tampa aiškus“, – apie sprendimą likti gimtojoje šalyje kalbėjo jis.
Nuo pirmųjų karo dienų ne vienam kilo mintis, ko imtis, kaip padėti tiems, kurie negali palikti apšaudomų miestų. Lemtingas skambutis – taip galima pavadinti V. Bandura pokalbį su draugu ir „Rescue NOW UA“ bendraįkūrėju:
„Jis paskambino, kai važiavo iš Charkivo į Poltavą, vežė evakuojamus žmones. Poltava – artimiausia, negaliu sakyti, kad saugi, bet daugiau mažiau saugi vieta.
Žinoma, aš turėjau daug draugų Charkive, nes ten gimiau ir praleidau daugelį gyvenimo metų, daugelis ieškojo būdų pabėgti iš ten – taip įkūrėme savanorišką organizaciją.“
Kol draugas gelbėjo žmones, Vitalii suorganizavo dar vieną papildomą transporto priemonę ir ėmė koordinuoti veiksmus – vairuojant tai daryti buvo sudėtinga.
Nepalieka nė vieno
Prasidėjusi vos nuo kelių žmonių iniciatyvos, šiandien tai – nebe savanoriška, o ne pelno siekianti organizacija, savo komandoje turinti maždaug 200 žmonių. Prieš karą buvę verslininkai, menininkai ar startuolių kūrėjai surėmė pečius bendram tikslui.
„Evakuacija buvo pirmasis mūsų veiksmas, vėliau pradėjome teikti humanitarinę pagalbą žmonės Charkive. Gaminame maistą žmonėms, kurie to negali daryti, nes nebeturi, kur, kurie neteko namų, gyvena slėptuvėse ir metro stotyse“, – sako V. Bandura.
100 žmonių dirba nuotoliniu būdu – koordinuoja planus, rūpinasi finansais ir ieško rėmėjų bei partnerių, kita pusė dirba karo zonoje.
Evakuacijos procesas nelengvas – savotiškai pasisekė tiems, kurie turi pas ką vykti ir apsistoti. Saugesniuose miestuose neturintiems nei draugų, nei giminių, tenka padėti rasti ir vietą, kur galėtų apsistoti – išgyvendami karo siaubus žmonės nebežino, ko imtis.
„Taip pat evakuojame žmones su negalia, nes jiems tai itin sunku – dažnai jie neturi automobilių, patys sunkiai juda, o karo metu negali tiesiog išsikviesti taksi ir paprašyti, kad nuvežtų iki autobuso“, – pasakoja vaikinas.
Nuo balandžio 1-osios komandai pavyko rasti 205 vietas, kur bėgantieji gali prisiglausti, nuo veiklos pradžios, iš Charkivo ir Rytų Ukrainos evakuoti 4 642 žmonės, iš kurių – 385 su negalia, taip pat iš karo išvežti ir 187 augintiniai:
„Vienas iš principų, kurių laikomės nuo pirmos dienos, kad žmonės neturėtų palikti savo augintinių ir bėgti vieni, jie turėtų juos pasiimti kartu.“
Sunkiausia užduotis – įtikinti išvykti
Evakuacijos procesą kiek palengvina pastoviai palaikomas ryšys su draugais ir pažįstamais iš ginkluotųjų pajėgų – kitaip neaišku, kaip baigtųsi kelionė į saugesnius kampelius.
„Negalime evakuacijos suplanuoti savaitę prieš, nes viskas gali pasikeisti per minutę. Turime draugus ir partnerius, kurie padeda žinoti, kokia situacija keliuose, miestuose, nes kartais evakuacijos kryptys gali būti užblokuotos dėl rusų vykdomos agresijos“, – sako Vitalii.
Tiesa, tenka ir dar vienas nelengvas darbas – įkalbėti žmones plikti karo alinamus miestus. Kai kurie, sako vaikinas, atsisako išvykti, nes neturi, kur, kitiems išgyventi padeda namų sienos, jei juos dar turi:
„Tai yra sunkiausia mūsų darbo dalis, su skambučių centro komanda dirba psichoterapeutė, kuri moko, kaip efektyviau įtikinti žmones išvykti. Kai kurie, deja, nusprendžia grįžti. Dažnai apie tai kalbame socialiniuose tinkluose, prašome, kad žmonės dar negrįžtų, palauktų, kol bent vietos valdžia pasakys, kad grįžti saugu.“
V. Bandura pasakoja, kad grįžtantieji kartais neįvertina tikrosios situacijos – rusų kariams traukiantis, šie palieka daugybę ginklų ir kitų pavojingų užtaisų, kurie gali sužaloti.
„Kartais žmonės mano, kad jeigu nieko blogo neišgirsta apie savo miestą per žinias, tuomet viskas gerai, gali grįžti. Bet taip nėra – tai netikras saugumo jausmas“, – priduria jis.
Kalbėdamas apie pasirinkimą likti arba grįžti, suveikia ir natūralus instinktas prisitaikyti – prabėgus daugiau nei dviem mėnesiams, žmonėms krentančios bombos tapo kasdienybe.
„Su laiku psichologiškai tampa lengviau, nes gyveni toje situacijoje, kuri yra, todėl pripranti prie jausmo. Bet žvelgiant į tai, kas vyksta, lengviau nėra – bombardavimai netampa mažiau pavojingi“, – aiškina pašnekovas.
Palaikymą randa komandoje
Nemažą dalį veiklos sudaro ir humanitarinės pagalbos teikimas. Tik bėda ta, kad jos gauti nėra taip lengva, dėl to teko pradėti rinkti paramą – vaikinas sako, kad kasdien išleidžia apie 5-6 tūkst. dolerių kurui, maistui, vaistams ir kitiems reikalingiausiems daiktams:
„Humanitarinės pagalbos departamentas pastoviai ieško nemokamos humanitarinės pagalbos, bet nemokamai gauti pavyksta labai mažai. Tenka viską pirkti, kad galėtume tikslingai veikti.“
Iš Charkivo žmones evakavę komandos nariai keliauja į sandėlius Poltavoje arba Dniepre, iš kur į charkiviečių namus iškeliauja būtiniausios priemonės.
Paklaustas, kokia situacija su humanitarine pagalba, apie kurią garsiai kalbama socialiniuose tinkluose ir kitur, jis gūžteli pečiais.
„Mes irgi apie ją girdėjome, bet, tiesą sakant, nežinau, kur ji keliauja, greičiausiai į miestų administracijas, galbūt jos nepakanka“, – sako V. Bandura.
Dar viena veiklos kryptis – psichologų ir kitų specialistų paskaitos internetu apie tai, kaip palaikyti emocinį stabilumą ir tvarkytis su emocijomis:
„Situacija keičiasi kiekvieną minutę, žmonės jaučiasi ramiau, lyginant su pirmosiomis dienomis, bet, kita vertus, kiekvieną minutę juos bombarduoja, jie mato, kiek gyvybių karas pasiglemžia kasdien, jie mato, kaip naikinami jų miestai, išvykti darosi vis sunkiau.“
Pačiai „Rescue NOW UA“ komandai, sako Vitalii, padeda komandinis darbas. Vaikinas nė negali to įvardinti kaip komandos – tai tarsi šeima ar didelis draugų būrys:
„Kiekvieną dieną, dirbdami kaip komanda, radome būdą pabėgti nuo mėšlo, kuris vyksta. Komanda palaiko kiekvieną atskirą žmogų, todėl darbas tampa mūsų emocine parama šiomis dienomis.“
Paklaustas apie ateities planus, Vitalii sako, jog dabar kurti grandiozinius planus sunku, svarbu išgyventi kiekvieną kruvino karo dieną ir padėti kuo įmanoma daugiau žmonių. Vis dėlto, komanda galvoja, ko imsis, kai tik kruvinas karas baigsis – dės visas jėgas padedant atstatyti Rusijos agresijos nuniokotą gimtinę.
Vitalii taip pat kviečia prisidėti prie jų veiklos – kiekvienas paaukotas doleris padeda jiems judėti toliau ir padėti karo zonose likusiems civiliams bei bandantiems rasti saugų prieglobstį: https://rescuenow.com.ua/en/home/
