Žemėlapyje Bretanės – Prancūzijos šiaurinės vakarų provincijos – kontūrai primena laivo pirmagalį. Keturis penktadalius jos teritorijos skalauja jūra, o pakrantės ilgis siekia net tris tūkstančius kilometrų. Senovėje Bretanė buvo vadinama Armoru arba Armorika (Armoras – šalis prie jūros). Išsyk tampa aišku, kad pagrindiniai gyvenimo įvykiai – vandenyno potvyniai ir atoslūgiai.
Ant smėlio – vandenyno dovanos
Per atoslūgius vandenynas pamažėle traukiasi į gilumą ir palieka ant smėlio daugybę dovanų. Dumbliai, kriauklės, austrės, krabai – galima prisirinkti produktų vakarienei.
Žmonės išeina pasivaikščioti po drėgną smėlį kaip po bulvarą. Vaikučiai siaučia, mamos stumia vežimėlius, jaunimas spardo futbolo kamuolį, šunys vaikosi vienas kitą. Jūros vėjas noriai dalyvauja bendrose pramogose, taršydamas plaukus ir siųsdamas jodo bei druskos kvapą. Valtys guli tarsi į krantą išmestos didžiulės žuvys, tarp jų ir vandens – plati šlapio smėlio juosta. O koks erdvės jausmas! Juk vaikštai vandenyno dugnu. Basas gali keliauti išilgai viso Sen Malo miestelio. Atstumas iki kranto – puskilometris.
Atkurta senovė
Miestelis pakeri kiekvieną atvykėlį. Miestai, kurie yra mylimi, skiriasi nuo visų kitų. Ryškių ir spalvingų Sen Malo namelių fasadai lydi iki pačios tvirtovės, iki senosios miesto dalies.
Ir čia paaiškėja: Sen Malo – didelis apgavikas. Senovės jame beveik nelikę – Antrojo pasaulinio karo metais miestelis buvo visiškai sugriautas. Jo gyventojai vėliau viską atstatė. Apklausinėjo senuosius gyventojus, išnaršė archyvus, nubraižė ir sutikrino planus bei viską atkūrė taip, kaip buvo. Žinovai teigia, kad turistams Sen Malo miestelyje geriausia praleisti ne vieną dieną. O ir Mon Sen Mišelį geriausia aplankyti ne trumpos ekskursijos metu, o išbūti jame bent parą.
Mon Sen Mišelio abatijos – tvirtovės, įsikūrusios ties Bretanės ir Normandijos riba, atvaizdas puošia visus turistinius bukletus ir yra vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Tai neįtikėtinai įspūdingas statinys, apsivijęs aplink aukštą uolą, kyšančią iš jūros. Jeigu įsikursite mažame viešbutėlyje ir sulauksite vakaro, įspūdžiai bus dar stipresni. Mon Sen Mišelis skaičiuoja savo istoriją nuo VIII amžiaus, kai, remiantis legenda, vietos vyskupui pasirodęs šv. Arkangelas Mykolas įsakė ant uolos šlaitų įkurdinti vienuolyną.
Mon Sen Mišelis gali būti ideali mokymo priemonė viduramžių architektūrai studijuoti. Čia yra susipynę du stiliai – rūstus romaninis ir dvasingas gotiškas, į dangų siunčiantis savo liepsnojančias spalvas. Tikra šio vienuolyno brangenybė – vidinis abatijos kiemas, tarsi nardantis tarp dangaus ir jūros. O milžiniška iškilmių salė buvo skirta Šv. Mykolo ordino riteriams. Šį ordiną 1469 metais įsteigė Prancūzijos karalius Liudvikas XI. Vienuolynas turėjo tapti dvasiniu ordino centru, bet sumanymas, deja, sužlugo: pernelyg daug laiko būtų užėmusios riterių kelionės iš Paryžiaus, juk tuo metu keliai buvo prasti, aplink vien klampūs smėlynai.
Dabar atoslūgio metu aplink kalną vaikštinėja turistai, tačiau viskas keičiasi, kai vakare, pasak Viktoro Hugo, šuoliuojančio žirgo spartumu pradeda veržtis vanduo. Tokiu momentu geriau būti viršuje ir stebėti, kaip jūra stengiasi atsirevanšuoti. Dėl tokio reginio į Mon Sen Mišelį kasmet atvyksta per tris milijonus turistų. Daugelis jų skuba aplankyti čia esantį garsųjį restoraną „La Mere Poulard“, kur vaišinama pačiu įžymiausiu visame pasaulyje Motušės Puliar omletu (bent jau sprendžiant pagal kainą – 18 eurų).
Garsėja kalvadosu ir sūriais
Už paprastą omletą pakloti tokią sumą ryžtasi tikrai ne kiekvienas turistas, tačiau už obuolinį brendį (kalvadosą) paprastai pinigų nepagailima. Mat turistai žino, kad kitur tokio tikrai neparagaus. Šio gėrimo gamybos paslaptis slypi spiritų sumaišymo proporcijose (o šie spiritai gaminami iš įvairių rūšių obuolių sidro). Beje, ne vien obuoliai čia naudojami. Tarkime, garsiajame „Calvados Domfrontais“ gėrime yra mažiausiai 30 proc. kriaušių sidro. Geriausias kalvadosas gaminamas iš vienos rūšies obuolių. Tačiau dauguma – mišiniai iš skirtingų vaisių sidro.
Kaip išsirinkti tinkamiausią obuolių brendį? Ericho Marijos Remarko herojai sakydavo, kad geras kalvadosas ne geriamas, o uostomas. Geriausia įsigyti 8–15 metų senumo gėrimą. Ant etiketės paprastai būna užrašyta XO, Hors d'Age arba nurodyta, kiek metų išbuvo statinėje. Jaunas kalvadosas (Fine arba Rezerve) trenkia į nosį spiritiniu „įžūlumu“, o senieji brendžiai yra praradę obuolių aromatą ir savo skoniu prilygsta konjakams. Tačiau Bretanė garsėja ne tik kalvadosu, bet ir kitais gaminiais, pavyzdžiui, sūriais.
Paminklas karvei
Sūrių gamyba užima itin svarbią vietą bretaniečių gyvenime. Vimutje miestelio, kuris ginčijasi su Kamambero miesteliu dėl teisės vadintis legendinio sūrio sostine, centrinėje aikštėje išdidžiai stovi paminklas karvei. Kamambero išradimas susijęs su prancūzų revoliucija, vertusia kunigus prisiekti būti ištikimais respublikai. Vienas dvasininkas atsisakė duoti priesaiką, pabėgo ir rado prieglobstį pas Bretanės fermerę Marie Ar. Iš dėkingumo vėliau jis pasidalijo su ja sūrio gamybos paslaptimi.
Iš tiesų gaminti sūrius čia mokėta jau žiloje senovėje, tačiau vienu iš Prancūzijos simbolių kamamberas tapo, kai pateko į kareivišką davinį Pirmojo pasaulinio karo tranšėjose.
Būdami Bretanijoje, būtinai paragaukite ir kitų vietinių sūrių: švelniausio livaro, kreminės konsistencijos pon eveko ir nešatelio, kurio forma – širdies, nes viduramžiais sūrių gamybos įmonėlėse dirbusios bretanietės taip demonstravo savo simpatiją anglų kareiviams, su kuriais kovojo jų nekalbūs vyrai.
Bretanės pakrantė įspūdinga ir marga. Tai laukinis romantiškas šiaurės grožis – bekraštės erdvės, uolos, kopos, didžiuliai apsamanoję rieduliai, vieniši švyturiai, jūros bangos, vėjas. O kartais tai pietietiškai ramus vanduo, išsibarsčiusių nedidelių žalių salelių virtinės. Visur – uostų miesteliai su tvirtovėmis, prieplaukos su laiveliais, austrių plantacijos ir pamario restoranėliai, nudažyti balta ir mėlyna spalvomis.
Kadangi visus tris tūkstančius kilometrų besitęsiančios pajūrio pakrantės neapvažiuosi, štai keletas orientyrų. Bretanės šiaurėje būtina aplankyti jau minėtąjį Mon Sen Mišelį, Sen Malo ir pajūrio kurortinį miestą Dinarą, tinkamą šeimyniniam poilsiui. Pietuose įsikūrę tikri jūros pakrančių perlai – La Bolio miestelis ir Morbiano įlanka, garsi savo žavingais vaizdais, salomis ir turistus plukdančiomis jachtomis. Nedera užmiršti ir vandens gydyklų – daugelis atvyksta į Bretanę būtent dėl jų.
Bretonai – vienintelė Europos žemyne tauta, kurios šaknys keltiškos. Čia daugelis iki šiol kalba bretonų kalba, čia dar gyvos senosios keltų legendos ir sakmės. Pačioje Bretanės širdyje dar išlikęs gabalėlis Broseliando miško, kur rinkdavosi Apskritojo stalo ordino riteriai, buvo įsikūręs burtininkas Merlinas ir fėja Viviana. Susidomėjusiems turistams būtinai aprodomas vadinamasis fėjų veidrodis – gilus tvenkinys, prie kurio fėjos rytais šukuodavosi plaukus, ir šventasis druidų medis – bukas.
Kostas Jankus
