Ispanijoje, Santjago de Kompostelos miesto katedroje, yra palaidotas šv. Jokūbas. Kelyje į šį miestą – daugybė istorijos ir kultūros paminklų. Ne veltui šis kelias yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Piligrimų keliu į Santjago de Kompostelą keliavęs Valdas Mikalauskas mielai dalijasi prisiminimais ir patarimais.
Dvasinis kelias
„Šį kelią man pačiam teko įveikti pėsčiomis beveik per mėnesį. Tai mano žmonos Jolantos dovana mano 30-mečio proga. Buvo pati ilgiausia dovana, kurią iki šiol esu gavęs – 800 kilometrų pėsčiomis“, – linksmai sakė V.Mikalauskas.
Vyriškis tikino, kad jo patirtis nėra unikali. Jis esąs vienas iš tų dešimčių tūkstančių piligrimų, kurie kasmet keliauja tuo keliu. Anot pašnekovo, piligrimų iš Lietuvos skaičius nuolat auga. Jei prieš šešerius metus buvo ne daugiau kaip penki, tai praėjusiais metais – beveik trys šimtai. 2005-aisiais piligrimų skaičius siekė 94 tūkstančius, tačiau 2004 m. (švento Jokūbo metais) – 180 tūkstančių.
„Kamino de Santjago – tai ne tik fi zinis, bet ir dvasinis kelias“, – tikino pašnekovas. Tad prieš vykstant į kelionę reikia pasidomėti vieno iš Jėzaus apaštalų šv. Jokūbo gyvenimu.
Jėzaus pašauktasis
Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas buvo Galilėjos ežero žvejai. Vieną dieną prie tinklų juos sutiko Jėzus ir pašaukė abu tapti žmonių žvejais. Legenda teigia, kad prieš nukryžiavimą Jėzus padalijo pasaulį apaštalams, skatindamas juos kaip galima plačiau pasaulyje skleisti tiesą. Jokūbui atiteko Iberijos pusiasalis. Pamokslaudamas jis nukeliavo iki Galicijos, tačiau jam sunkiai sekėsi – į naują tikėjimą pritraukė vos keletą pasekėjų. Vėliau grįžtant atgal į Jeruzalę jam apsireiškė Mergelė Marija. Ji paprašė, kad pastatytų bažnyčią jos sūnaus atminimui, ir perdavė jam stulpą, prie kurio Jėzus buvo pririštas kankinimo metu. Jokūbas išpildė šį prašymą ir pastatė bažnyčią.
44 m. po Kr. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas ir tapo pirmuoju apaštalu kankiniu.
Nedidukė koplyčia, kurioje buvo laikomi palaikai, tapo vyskupystės centru.
Piligrimystės nauda
V.Mikalauskas pasakojo, kad piligrimystės pikas buvo XI–XII a. Tada Jokūbo kapą kasmet aplankydavo apie pusė milijono piligrimų. Viduramžiais daugelis žymių asmenų keliavo į Sant jago de Kompostelą. Kai kam Kamino de Santjago būdavo skiriamas kaip bausmė už nuodėmes ar nusikaltimus, kiti keliaudavo Jokūbo prašyti sveikatos ir malonių sau bei kitiems, gelbėti nuo maro, sausros ar kitų nelaimių. Turtingieji kitiems žmonėms skirdavo pinigų, kad už juos leistųsi į kelionę. Dėl piligrimų gausos suklestėjo prie piligrimų kelio įsikūrusios gyvenvietės – buvo statomos bažnyčios, vienuolynai, prieglaudos, ligoninės, tiltai. Piligrimams apsaugoti ir su musulmonais kariauti XII a. pabaigoje buvo įkurtas Santjago ordinas. Viduramžiais pradėti rašyti ir pirmieji kelionių gidai piligrimams.
(VL archyvo nuotr.)
Svarbus pripažinimas
„Europos Taryba 1987 m. išleido vadinamąją Santjago deklaraciją ir pakvietė Europos valstybes atgaivinti piligrimų maršrutą, kuris yra Europos bendro paveldo dalis. 1993 m. UNESCO įtraukė Kamino de Santjago į pasaulio paveldo sąrašą“, – istorinėmis žiniomis dalijosi V.Mikalauskas. Prie piligrimų kelio populiarinimo, pasak jo, prisidėjo ir popiežiaus vizitas į Santjagą 1992 m. Buvo atkurta viduramžius primenanti infrastruktūra su piligrimų nakvynės namais, brolijomis ir pan. Visas maršrutas paženklintas taip, kad piligrimui beveik nebereikia vadovautis žemėlapiu ir aprašymais.
Susitaikymas su savimi
„Kelionė prasideda nuo minties. Toliau reikia noro. Kiti dalykai – laikas, sveikata, pinigai – yra antraeiliai. Jei turite noro, visa kita yra tik detalės“, – tikino pašnekovas.
Žmonės dėl labai skirtingų priežasčių keliauja piligrimų keliu. Visų pirma tai yra krikščionybės ir tikėjimo kelias. Šis kelias tampa vienu iš vartotojų visuomenei siūlomų dvasinių produktų, kurį kiekvienas gali pritaikyti savo pasaulio vizijai. Pavyzdžiui, šiame kelyje galima sutikti keletą piligrimų, kurie piligrimystei ryžosi perskaitę Paulo Koelo knygą „Piligrimas“.
„Sutikau daug piligrimų, tačiau nemačiau nė vieno, nors tarp jų buvo ir nekrikščionių, kurio ši kelionė nebūtų paveikusi dvasiškai. Tai neišvengiama – 800 kilometrų kelionė, kuri simbolizuoja mūsų gyvenimo kelionę su savo našta, džiaugsmais, nepritekliais, lūkesčiais, verčia mus daug ką permąstyti. Tačiau nesureikšminkime šito. Kamino de Santjago nė vieno neišgydė prieš jo valią“, – sakė V.Mikalauskas. Jis sutiko žmonių, kurie piligrimų kelyje sprendžia asmenines problemas: skyrybas, artimųjų mirtį, gyvenimo prasmės ieškojimus. „Ką gi, tai jų pasirinkimas. Esu tikras, kad daug kam tikrai pavyksta bent jau susitaikyti su savimi“, – pastebėjo pašnekovas.
(VL archyvo nuotr.)
Geriau neskubėti
Per dieną, anot V.Mikalausko, žmogus gali nueiti apie 20–25 km. Taigi nueiti 765 km reikės mėnesio. Laiko kelionei reikėtų skirti kiek daugiau, kad vidurkis būtų apie 25 km per dieną. „Bus dienų, kai galbūt norėsis pasilikti kokiame miestelyje, kitą dieną gal paeiti negalėsite arba nueisite labai mažai, be to, Santjago mieste reikėtų pabūti bent porą dienų, juk jūs po tokios kelionės to nusipelnėte. Negerai, kai reikia skubėti, nes jau yra nupirktas bilietas atgal. Pačiam teko sutikti daug piligrimų, kurie kelionę pradeda ten, kur jie gyvena, t. y. Čekijoje, Austrijoje, Olandijoje, Vokietijoje. Tokie piligrimai kelionę pradeda pavasarį, o Santjago de Kompostelą pasiekia rudenį“, – pasakojo sėkmingai numatytą atstumą įveikęs piligrimas iš Lietuvos.
Tinkamiausia kelionei – gegužė
Svarbiausias dalykas, anot pašnekovo, yra oras. „Remdamasis kitų patirtimi pasakysiu, kad kelionei maloniausias yra gegužės mėnuo. Oras tada yra ne per karštas, viskas aplink žydi, daug žalumos. Liepą ir rugpjūtį yra karšta. Temperatūra antroje dienos pusėje siekia daugiau nei 30 laipsnių ir ėjimas vargina. Tačiau nereikia pamiršti, kad piligrimų kelyje dviejose vietose reikės kopti į 1,5 km aukščio kalnus, kur gali smarkiai palyti ar net kruša iškristi“, – perspėjo V.Mikalauskas. Artėjant prie miesto oras ir vasarą gali būti lietingas.
Pašnekovas perspėjo, kad liudijimą apie piligrimystę Santjago mieste duoda įveikus bent 100 paskutinių kilometrų. Taigi nenuostabu, kad likus 100 kilometrų kelyje žmonių labai daug.
Laimutė Giedraitytė
