Nors Pietų Korėja geografiniu požiūriu yra labai toli nuo Lietuvos, tačiau tam tikra prasme ir labai artima – užtektų suskaičiuoti, kiek lietuvių nešiojasi mobiliuosius įrenginius ar vairuoja automobilius, pagamintus šioje šalyje. Ir vis tik, apie šią šalį žinome palyginus mažai, gal todėl dažnai korėjiečius tapatiname su japonais, taip suformuodami stereotipus, kaip antai – korėjiečiai itin tykūs, mandagūs, ramūs ir nuolankūs.
„Iš pradžių taip ir atrodo, kad korėjiečiai yra tie azijiečiai, kurie tik šypsosi, daug lankstosi ir su viskuo sutinka. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų, korėjiečiai yra nepaprastai ugningi žmonės. Viena dėstytoja yra sakiusi – „korėjiečių siela ne rusena, ji dega“. Temperamentas liejasi per kraštus, o tas visas „ramumas“ yra tiesiog kultūra ir tradicijos“, - klaidingą įsitikinimą paneigia Eglė Petrauskaitė.
Eglė, šiuo metu dirbanti anglų kalbos vertėja kompiuterių programinės įrangos įmonėje ir dėstanti korėjiečių kalbą Vytauto Didžiojo universitete, sako, jog šia šalimi susidomėjo prieš septynerius metus. Pietų Korėjoje kelis metus gyvenusi lietuvė teigia, jog atvykusi kultūrinio šoko nepatyrė, nes žinojo, ko tikėtis, tačiau pripažįsta, kad prie tam tikrų kultūrinių ar bendravimo ypatumų priprasti nebuvo lengva.
„Manau, kad lietuviams dažnai yra tekę girdėti, kad Rytų šalyse svarbiau yra ne individas, o grupė. Taip yra ir Pietų Korėjoje, visuomenės centre yra grupė. Korėjoje labai svarbi šeima ir jos santykiai. Didelė pagarba yra rodoma vyresniems šeimos nariams, tai ypač atsispindi korėjiečių kalboje, turinčioje kelis mandagumo lygius“, – pasakoja lietuvė.
Pasak Eglės, kaip ir visoje Rytų Azijoje, čia yra įprasta, kad vaikai išlaiko jau nebedirbančius tėvus: „Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių Pietų Korėjos pensijų sistema, ypač dabartinių pensininkų atžvilgiu yra, ko gero, dar painesnė negu Lietuvos, todėl rūpinimasis tėvais tampa dar svarbesnis. Ši pagarba tėvams yra išlikusi dar iš senų laikų, kai aukštesnės visuomenės klasės korėjiečiai privalėjo ilgus metus gedėti prie mirusių tėvų kapų.“
„Mane kartais erzindavo pagyvenusių korėjiečių elgesys metro – pamačius viduje pirmyn beeinančius senelius, močiutes ar vyresnio amžiaus tetas, reikia trauktis iš kelio, nes praeis kiaurai. Atsiprašymo tikėtis taip pat nevertėtų“, – šypsosi pašnekovė ir priduria, kad taip yra dėl didelio gyventojų skaičiaus ir susiklosčiusių tradicijų.
Korėjiečiai retai kada vienas kitą vadina vardais ir vengia kreipinio „tu“. Pasak Eglės, bendraujant su bendraamžiais ar jaunesniais į juos vardu kreiptis galima, tačiau į vyresnius žmones reikia kreiptis arba šeimos narių kreipiniais, tokiais kaip brolis, sesuo, teta, arba to asmens pareigomis. Tujinti galima tik vienmečius ir jaunesnius arba susitarus su pašnekovu, kad vartosite paprastą nemandagią kalbą.
„Čia išlenda dar vienas korėjietiškas ypatumas – jie vos tik susitikus klausia, kiek tau metų. Kai kurie užsieniečiai, anksčiau su tuo nesusidūrę net nustemba – koks tamstai skirtumas, kiek man metų? Tačiau korėjiečiai turi žinoti, kiek jums metų, ypač jeigu bendraujate jų kalba, kad žinotų, kaip į jus kreiptis, kokiu mandagumo lygiu su jumis šnekėti“. – pasakoja mergina.
Lietuvė teigia, jog nepaisant kultūrinių skirtumų, ji tarp gimtinės ir Pietų Korėjos rado ir panašumų.
„Lietuvoje ir Korėjoje yra labai aukštas stojančiųjų į aukštąsias mokyklas skaičius. Abiejose šalyse dėl to kyla problemų. Ir lietuviai, ir korėjiečiai verčiasi per galvą, norėdami turėti savo būstą. Lietuviai ir korėjiečiai dažnai mėgsta daryti viską paskutinę minutę. Netgi sakoma, kad korėjiečiai turi ppalli-ppalli (greitai greitai) kultūrą, tarytum jie viską daro labai greitai, bet iš tiesų tas ppalli-ppalli, bent jau mano nuomone, atsirado dėl to, kad korėjiečiai nemėgsta skubėti, o skubėti tenka, kai galiausiai niekur nebespėji ir vėluoji, nes lauki iki paskutinės minutės“. – apie P.Korėjos gyventojų būdo ypatumus kalba E.Petrauskaitė.
Pietų Korėją Eglė vadina viena labiausiai technologizuotų pasaulio visuomenių ir sako, kad korėjiečiai labai lengvai bei noriai priima naujoves. Mergina pastebi, jog šalies gyventojai labai vertina vietos prekės ženklus, pavyzdžiui „Samsung“, ir stengiasi palaikyti vietos verslininkus, pirkdami jų gaminamus produktus. Pasak jos, šios šalies rinka itin tinkama naujų produktų išbandymui, nes korėjiečiai yra puikus vartotojiškos visuomenės pavyzdys – jie mėgsta naujas technologijas, išradimus, todėl stengiasi įsigyti visą, kas naujausia. Dažnas pabandęs iškart parašo tiekėjui ar gamintojui, jeigu kas nors neatitiko jų poreikio arba išsako savo nuomonę, ką būtų galima patobulinti.
„Pirmas dalykas, krentantis į akį Seulo metro – korėjiečiai visi iki vieno įsikniaubę į savo išmaniuosius telefonus. Kas žiūri televizijos laidas, kas naršo internete, kas skaito ar žaidžia žaidimus. Korėja yra pasaulio video žaidimų sostinė, jie netgi turi čempionatus, kuriuose žmonės uždirba pinigus už tai, kad žaidžia kompiuterinius žaidimus“, – pasakoja lietuvė ir šypteli. – „Aš ir pati nepaleisdavau iš rankos telefono ir kartu besimokę užsieniečiai juokdavosi iš manęs, kad aš elgiuosi kaip korėjietė.“
Daugiau sužinoti apie šią kontrastingą šalį lietuviai galės net neišvykę iš savo gimtojo miesto. Kovo – balandžio mėn. Lietuvoje organizuojami „Korėjos dienų“ renginiai, kurių metu bus galima iš arčiau susipažinti su Pietų Korėjos kultūra, tradicijomis ir menu. Renginių lankytojų lauks kaligrafijos parodos ir tradicinės korėjiečių muzikos – pansori – pasirodymai.
