Makalius.lt gavo nuotaikingą kelionėms neabejingo Lino Kukso laišką apie tai, ką veikia Makaliaus skaitytojas, kai nevyksta į užsienį. Laiko veltui neleidžia, dalyvauja išties prasminguose žygiuose. Skaitom.
Prisipažinsiu… Tenka nuobodžiaut – jau senokai Makalius nerengė jokių bendrų kelionių, t.y. autobusu, kuomet važiuoja grupė siautulingų bendraminčių su kuriais tikrai smagu… Na ir žinoma, kuomet lydi ir daboja pats Makalius – tuomet tikrai žinai, kad grįši namo gyvas ir net su visom galūnėm!
Taigi, nuoboduliui užkamavus, teko sugalvot kažką naujo ir ekstremalaus, kas atitiktų manąją prigimtį. O proga pasitaikė išties puiki – žygis, dėl mano mylimo miesto, jo garbingos istorinės datos paminėjimo. Šis puikus renginys turi ir jo vertą pavadinimą – Naktinis pėsčiųjų žygis „Klaipėdos sukilėlių keliais” 2013. Idėja išties šauni ir verta susidomėjimo – tai jau 12 metus iš eilės Klaipėdos kariškių ir panašių aktyvistų organizuojamas naktinis žygis Klaipėdos sukilėlių takais.
Būtent 1923 metų sausio 15-ąją Lietuvos kariuomenės daliniai, persirengę eiliniais Mažosios Lietuvos gyventojais, trimis kryptimis atžygiavo į Klaipėdą bei užėmė tuo metu prancūzų valdomą Klaipėdos valdžios būstinę. Būtent šis pokštas, iškrėstas prieš pat visas didžiąsias Europos valstybes lėmė tai, kad Klaipėdą šiandien galima vadinti Lietuvos kraštu, o ne Lenkijos ar Vokietijos.
Kadangi, kaip ir minėjau, karių keliai į Klaipėdą ėjo trimis maršrutais, tad ir žygiai kasmet vyksta vis kitu maršrutu. Šiemet buvo pasirinktas tikrai gražus ir kupinas įdomybių kelias – žygūnai, t.y. aš ir visi kiti žygiavom nuo Priekulės, pro aprimusius Dituvos sodus, iki pat Klaipėdos per apsnigtus ir tikrai žavius miškus. Svarbu paminėti, kad į šį žygį dalyviai rinkosi iš visos Lietuvos ir į nedidukę Priekulės mokyklą vėlyvą penktadienio vakarą atvyko per 1200, nepabūgusių šalčio, prietemos ir įvairių kitų pasąmonės baubų, aktyvistų.
Numatyta programa – sausio 18 – 19 nakties buvo štai tokia: 19.00 – 21.15 komandų komplektavimas ir registracija Ievos Simonaitytės gimnazijoje. Užsiregistravus bus galima aplankyti muziejų. 21.15 – 21.35 iškilmingos palydos. 21.35 – 22.00 pasiruošimai ir rikiuotės. 22.00 – startas (komandomis, intervalas 3-5 min). 00.30 – numatomi naktipiečiai įveikus 13.5 km. 03.00 – numatomas pirmųjų komandų finišas. 09.00-12.00 – Klaipėdos pilies muziejaus lankymas (nemokamai, pateikus žygio dalyvio diplomą)
Supažindinęs visus su bendrąja informacija, pasidalinsiu savais nepakartojamais įspūdžiais. Taigi, atvykę į nediduką Priekulės miestelį apie devintą valandą vakaro su draugu, radome visą miestą tiesiog šurmuliuojantį… Visur besišypsantys ir besijuokiantys veidai, kur ne kur, žinoma, atsirado ir susiraukęs „etatinis“ lietuvaitis. Beeet – tenka pripažint, kad visgi vakaro nuotaika buvo tikrai pakili ir jokie šalčiai, užstrigus registracijos ruletė ar vėluojantys startai, kompanionai – jos netrikdė.
Tad atvykę apie devintą, mudu su draugu kaip ir visad patekom į gilią kebeknę. Kadangi nebuvome registravęsi iš anksto (kas beje buvo privaloma), teko sukt uodegas ir bandyt laimę kitais metodais patekt vidun. Kadangi autobusai jau nebevažiavo – vienaip ar kitaip būtume ėję visvien! Visgi, apie pusę dešimtos išdegė – radome komandą, kuriai buvome priskirti, stojome laukti savo eilės – o ji tesužinota likus dvidešimčiai minučių iki starto – mūsų komanda turėjo startuoti po 22:15. Laukimas tikrai buvo malonus ir dar praskaidrinęs nuotaikas – šventinis išlydėjimas, kuriame dalyvavo ne tik renginio organizatoriai, tačiau ir Klaipėdos meras, tad teko garbė būt asmeniškai pagerbtu V. Grubliausko rankos paspaudimu ir palinkėjimu sėkmės. Ačiū, mere. Buvo malonu!
Na, o truputį po dešimtos pradėjome žygį, kurio metu iš viso reikėjo įveikti varganus 26 km – vieni juokai ar ne? Šių metų maršrutas pasitaikė išties lengvas, kadangi visur buvo ganėtinai gerai praminti keliai, sudėliotos nuorodos, todėl ganėtinai lengvai skverbėmės priekin. Kelias buvo tikrai įdomus, kadangi teko pakeliaut tiek aprimusiu, tačiau paprastu ir tuo žaviu Priekulės miesteliu, aplankyti nemažą Dituvos dalį, gražiai apsnigtu ir šiek tiek žvaigdučių nutviekstu miško keliuku žygiuoti palei Vilhelmo kanalą iki pat Klaipėdos.
Pakeliui turėjome progos pamatyti ir patyrinėti tokias istorines vietas, kaip Priekulės partizanų kraštą, Kairių poligoną, paminklą prancūzų karo belaisviams bei kitus. Eidami nuolatos girdėjome kitų dalyvių linksmus šūksnius, matydavome blykščiojančius žibintuvėlius nakties prieblandoje. Taigi, tikrai nesijautėmė vieni.
Kelionės metu teko pražygiuoti ir trejus postus, kurie išties praskaidrindavo nuotaikas ir pakeldavo ūpą – juose ne tik gaudavom po štampuką ant savo „pasų“, tačiau ir garantuotą juoko dozę. Vidurinysis postas buvo išties šaunus – istorinė Lietuvos – Vokietijos siena atgimė naujai, jos vietoje radome tikrą pasienio „būdą“ su vokiška atributika ir vokiškais kariškiais liepusiais laikytis tvarkos ir rodyti dokumentus, kitaip atvanos užpakalius. Visgi prasmukome ir kol kariškiai pleškino į orą visą amuniciją, spėjom pabėgt. Netolies radom jų stovyklavetę, kur prikirtom tikrai gausiai ir šauniai. Skani ta kareiviška košė, išties.
Tad užkandę ir užgėrę leidomės toliau į žygį. Smagiai risnodamas jau prieš tris ryto pasiekiau maniežą, kur smagiai trypčiojant laukimo salėje teko sužinot be galo smagią naujieną – kad dar teks palaukt kitų komandos narių vien tam, kad atgaučiau pelnytus popierėlius ir medalį! Ir tik prieš keturias ryto jų sulaukęs, galų gale grįžau savo patogion lovon sapnuot. Tad štai prie ko priveda Makaliaus užimtumai!
P.S. Lauksiu kitų metų ir žygio „Klaipėdos sukilėlių keliais” 2014.
