Jau trejus su puse metų Aurimas šaltąjį laikotarpį praleidžia saulėtoje Tenerifėje – ne dėl atostogų nuotaikos, dėl sveikatos. Sako, šiluma geriau nugarai po traumos, o ir ne veltui sakoma – šiluma kaulų nelaužo.
Vis tik vasaromis kauniečio keliai parveda atgal į Lietuvą – čia jis dirba su savo įmone, bendrauja su klientais, palaiko ryšį su artimaisiais. Būtent gimtajame Kaune ir įvyko tai, kas padalijo gyvenimą į dvi dalis.
Pasivažinėjimas motociklu baigėsi sunkia trauma
Nusikelkime devynerius metus atgal – prieš nelaimę Aurimas trejus metus gyveno Pietų Amerikoje – Peru, Bolivijoje – bandė ten įsikurti, kūrė planus, viskas klostėsi, rodos, neblogai. Vasarą, kaip ne vienas, gyvenantis užsienyje, sugrįžo į gimtinę, kur išsiilgęs namų ir gamtos, beveik kasdien sėsdavo ant motociklo.
„Važinėjau motociklu nuo mažens. Nebuvau profesionalas, tik mėgėjas, bet tikrai daug važinėdavau. Grįžęs į Lietuvą, kadangi turėjau nusipirkęs du beveik naujus motociklus ir tuos trejus metus jų nelietęs, labai norėjau važiuot, daug važiuot“, – prisimena jis.
Dvi savaitės Lietuvoje – vos tiek laiko užtruko, kol viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dar vienas, atrodytų, eilinis pasivažinėjimas motociklu, demonstruojamas triukas ir staiga – kritimas:
„Apsiverčiau darydamas triuką ant vieno rato, vadinamą „wheelie“, ir lūžo stuburas. Realiai, lūžo slanksteliai – daugiau niekas nelūžo, iš niekur kraujas nebėgo. Sulūžo ir vidinis stuburas – nuo to laiko prasidėjo gyvenimo pokyčiai.“
Žvelgdamas atgal, Aurimas sako kritimo akimirkos ar kas vyko po to neprisimenantis – atmintyje išlikęs tik vaizdinys, kaip aikštelėje motociklu balansuoja ant vieno rato, o po to – viskas, tuštuma.
„Atsikėliau jau ligoninėje prieš operaciją. Buvau gal pusę valandos be sąmonės, net nekvėpavau kažkurį laiką. Tik draugas priėjęs sakė: „Nekvėpuoja, nekvėpuoja“, iškvietė greitąją ir tik po kelių minučių įkvėpiau, būdamas dar be sąmonės. Sąmonę atgavau tik prieš operaciją“, – atsiminimų nuotrupomis dalijasi pašnekovas.
Prieš operaciją pramerkęs akis pamatė stovinčius draugą, šeimos narius, dar išgirdo jų žodžius, kad lūžo stuburas – į šią žinią sureagavo impulsyviai, emocionaliai, kai vėl greitai prarado sąmonę.
Pabudus po operacijos gydytojai visos tiesos nepasakė
Pabudus po operacijos pasitiko nauja realybė: kūnas žemyn nuo krūtinės paralyžiuotas, veikia apie 30 proc. kūno, likę 70 proc. – nejautrūs.
Šiandien jis šypteldamas pripažįsta – smegenys veikia įdomiai, kurį laiką dar bandė įtikinti pačios save, kad gydytojams spaudžiant kojos pirštą kažką jaučia, nors nejautė visiškai nieko:
„O daktarai nesakė nieko, tik kad judėk, stenkis, vienintelis dalykas, kas gali išgelbėti – tai, ką pavyks pasiekti per metus. Traktavau tai kaip žinią, kad kažkokie judesiai atsiras, tik juos turėsiu išdirbti.
Ko gero, gydytojai nepasakė gal iki galo visos tiesos, turbūt taip ir turi daryti, nes visą tiesą iškart žmogui pasakyti tikriausiai būtų per sunku. Viena, kai yra daliniai pažeidimai, kai kažką jauti, gali pajudinti pirštą ar raumenis – tada agali kažką išdirbti, pasiekti.
Pas mane yra pilnas pažeidimas. Kai atsitinka pilnas pažeidimas, nugaros smegenų konsistencija yra kaip želatinos – jos susipaudžia ir tokios lieka, to nėra kaip atstatyti.“
Iš ligoninės – tiesiai į reabilitaciją, po jos – tikrasis susidūrimas su nauja realybe
Tiesiai iš klinikų Aurimas iškeliavo į reabilitaciją Palangoje – čia praleido 100 dienų. Apie vietą ir medikus jis atsiliepia tik šilčiausiais žodžiais, juos apibūdina kaip tikrus savo srities specialistus.
Per šį laiką jis išmoko viską – nusiprausti, nueiti į tualetą, apsirengti, naudotis vežimėliu, į jį įlipti, išlipti.
Kai prabėgus 100 dienų paklausė kineziterapeutės, ar verta dar pasilikti, tęsti darbą su specialistais, ši atsakė paprastai: „Nejuokauk, keliauk namo – viską išmokai, pradėk gyventi gyvenimą namuose.“
Ir būtent sugrįžus į namus Aurimas pajuto tikrąjį pasikeitusios kasdienės realybės svorį. Jis sako, kad reabilitacijoje didelio pokyčio nepajautė – čia viskas pritaikyta, nuolat supa panašaus likimo žmonės, 24 valandas per parą šalia yra specialistai.
Vis tik didžiausia kova vyko ne su kūnu ar kasdieniais reikalais, prisitaikymu prie to, kad dabar viskas vyks kiek kitaip, o su savo galva ir mintimis.
„Svarbiausia – negyventi praeityje. Jeigu visą laiką prisiminsi, koks buvai, ką darei, kaip buvo gerai – nieko neišeis. Praeitis nebeegzistuoja. Ateities irgi nėra. Turi tik dabar“, – nedvejodamas suprastą tiesą išberia jis.
Jam, pripažįsta, būtent susitaikymas su tuo, kad dabar kitų žmonių akyse bus kitoks, buvo sunkiausia:
„Man patiko dėmesys, buvau tas, kuris pirmas šneka. Kai atsisėdi į vežimą – tave visą sukausto, nebelieka arogancijos, nebelieka ego. Sunkiausia buvo, manau, priimti tai, kad sėdint vežime žmonės matys mane nebe tokį.
Gali meluoti sau, kad vis tiek žmogus į tave žiūri taip pat, bet jis vis tiek tavęs gaili, nevertina kaip lygaus. Šitas net šiek tiek mane erzina – gerai, kad mes adaptuojame neįgaliuosius, bet kažko dar per mažai, žmonės kitaip turėtų vertinti neįgaliuosius“, – atvirauja A. Mišeika.
Jis pastebi, kad atsiranda tokių, kurie pradeda gailėti, tarsi užjausti, kiti tarsi drąsina, kad „koks šaunuolis – nepasiduodi“, bet tokiems turi paprastą atsakymą – žmonės su negalia yra tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti, norintys tų pačių dalykų gyvenime, gyvenantys pilnavertiškai, net jei atsiranda papildomi poreikiai, kūno pokyčiai.
„Turi priimti pats sau, kad dabar bus taip“
Aurimas sako puikiai žinantis, kad dabar atrodo kitaip, kad gyvenime lydės dalykai, kurių anksčiau nereikėjo, bet susitaikius su tuo pasikeičia vienas svarbus dalykas:
„Mes gyvenam dažnai norėdami visiems įtikti, patikti, visi norim meilės, dėmesio, šilumos, bet tenka priimti tai, kas tau atsitiko. Visos kaukės nubyrėjo – viskas, ką mes formuojam, bandom kitiems parodyt. Pradedi nieko nebeslėpti, bet svarbiausia turi priimti ir priimti pats sau, kad dabar bus taip.
Turbūt daugeliui žmonių tai yra sunkiausia – kad jis turi priimti tai, kas jam atsitiko, ir susitaikyti, kad nebus kitaip, nebebus taip, kaip buvo, dabar kažką išspausti gali tik iš to, ką turi.“
Ši transformacija, supratimas ir susitaikymas neateina greitai, neateina per metus – tai ilgas ir nuoseklus procesas. Pavyzdžiui, Aurimas sako, kad jam padėjo knygos, meditacijos, religija – jis gręžėsi į viską, kas palengvintų šį kelią.
„Tikėjau budizmu, astrologija, numerologija, judaizmu, gnosticizmu, energijomis, „naujojo amžiaus“ judėjimu, judesio terapija, meditacija, kvėpavimu – visa tai paliečiau, pradariau duris, patikrinau visur ir viskas man padėjo pažvelgti į situaciją iš skirtingų pusių“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Pravėrus tiek skirtingų durų, iš visko pasiimta bent po dalelę skirtingų požiūrių, nors net ir šiandien išlenda įvairių momentų, išlikę detalių, kurios iki pat šiandien yra jautresnė tema.
„Esu devyneri metai vežime ir iki šiol turiu baimių, kai prieš žmones garsiai nešneku arba neparodau kažkokios savo kūno dalies kažkokioj pozicijoj. Bet suprantu, kad svarbu mylėt save – nežinau, ar žodis mylėti čia tinka, bet turi priimti, kas atsitiko ir išmokti būti toks, koks esi, nejausdamas iš kitų smerkimo ar gailesčio“, – atvirai kalba A. Mišeika.
Svarbiausia, ką išmoko iš visų patirčių – aštrus, šaltas protas, gebėjimas situaciją priimti realiai ir su dėkingumu, nes visos patirtys atneša augimą, transformacijas, didina atsparumą.
Išsikeltas didelis tikslas ir vertingas patarimas visiems
Per visus šiuos metus, po patirtos traumos, pratinantis prie naujos realybės ir gyvenimo, teko ir kopti į kalnus, ir ristis į nuokalnes, bet ko Aurimui tikrai netrūksta – tai motyvacijos.
Jis gyvena itin disciplinuotai: keliasi šeštą valandą ryto, sportuoja, dirba su kriptovaliutų ir dirbtinio intelekto projektais, rašo knygą ir ruošiasi dar vienam dideliam gyvenimo įvykiui – atrankoms į paralimpines žaidynes ieties metime.
„Noriu papulti į Los Andželo paralimpines žaidynes 2028 metais, nors žinau – kiekvienas noras turi kainą. Mano noras kainuos daug darbo, daug prakaito, daug skausmo“, – aiškiai pats sau įsivardija Aurimas.
Dabar jis ne tik intensyviai ruošiasi svajonės išpildymui, bet ir mokosi tai, kas jam itin svarbu – valdyti stresą ir emocijas. Save jis apibūdina kaip jautrų žmogų, jam nesvetima nubraukti ašarą žiūrint filmą su dukra.
„Emocijos labai sugadina gyvenimą, jeigu jų nevaldai. Protas turi valdyti emocijas, o ne atvirkščiai“, – įsitikinęs jis.
Iš šio pasakymo kyla ir vienas pašnekovo palinkėjimų, kurį norėtų perduoti visiems: „Žmonės labai kenčia dėl emocinio nestabilumo. Reikia stiprinti psichologiją, skaityti, gilintis, nes kitaip emocijos užvaldys viską.“
Kita pamoka iš jo asmeninės patirties ir stebint supantį pasaulį, kurios svarbu mokytis visiems – prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.
„Išlieka ne tas, kuris stiprus, o tas, kuris geba prisitaikyti. Pasaulis keičiasi, laikai keičiasi, technologijos keičiasi – ir mes turime prisitaikyti“, – samprotauja A. Mišeika.
Paties jo gyvenimas devintus metus bėga vežime. Per tą laiką – daug sugriuvusių, daug naujai sukurtų planų, mokymosi gyventi kitaip, žvelgti į situacijas kitais kampais. Ne ką mažiau ir spaudimo sau, tikslų kėlimo. Bet kartu – ir aiškus suvokimas, kad kiekviena patirtis, net jei ji pati skaudžiausia ir viską keičianti, gali tapti atrama ir paskata augimui.
Turbūt nė kiek nesuklysiu teigdama, kad jo istorija yra būtent apie tai – apie augimą ten ir tada, kai atrodė, kad viskas baigėsi, kad jau padėtas taškas, bet iš kiekvieno taško lengvai galime padaryti kablelį ir tęsti tai, ką pradėję, net jei ir pasikeitusiomis aplinkybėmis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
