Artėjant Vėlinėms Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinio Istorijų namų etnologė, edukatorė Audronė Daraškevičienė kviečia pažvelgti į senąsias mirusiųjų pagerbimo tradicijas ir atrasti, kokius jų pėdsakus išsaugojome iki šių dienų.
Aukojimai, puotos ir vaišės vėlėms
Pasak A. Daraškevičienės, nors žinių apie prieš kelis šimtmečius Lietuvoje gyvavusias mirusiųjų pagerbimo tradicijas išliko nedaug, istoriniai šaltiniai atskleidžia gerokai kitokį šventės paveikslą nei tas, kurį matome šiandien.
XV a. pabaigoje rašęs istorikas Jonas Dlugošas pasakojo, kad nuėmę derlių lietuviai keliaudavo į šventais laikomus miškus, kur tris dienas savo dievams aukodavo jaučius, avinus ir kitus gyvulius, dėkodami už metų derlių.
Pasibaigus aukojimo apeigoms prasidėdavo puotos – žmonės valgydavo, gerdavo, šokdavo ir žaisdavo, kartu aukodami maistą bei gėrimus mirusiųjų dvasioms.
„Šiandien Vėlinės mums asocijuojasi su tyla ir susikaupimu, tačiau, kaip matome iš istorinių šaltinių, prieš 500 metų neatskiriama šventės dalis buvo didelės, visą bendruomenę apjungiančios vaišės.
Įdomu ir tai, kad mirusiųjų pagerbimas tuo metu buvo neatsiejamas nuo padėkų už nuimtą derlių“, – pasakoja etnologė.
XVI a. istorikas Motiejus Strijkovskis taip pat mini po derliaus nuėmimo švęstą didžiąją rudens šventę, į kurią susirinkdavo visa bendruomenė.
Kitas to paties amžiaus autorius Jonas Lasickis užfiksavo dar vieną šiandien galintį nustebinti paprotį – mirusiųjų vėlėms būdavo ne tik ruošiamos vaišės, bet ir kūrenama pirtis.
„Pasak J. Lasickio, pagal pakviestųjų vėlių skaičių namiškiai pristatydavo kėdžių, paruošdavo rankšluosčių ir marškinių, o stalą nukraudavo valgiais ir gėrimais.
Visa tai liudija, kad mirusieji buvo suvokiami kaip bendruomenės dalis, kuri tam tikru metų laiku sugrįžta aplankyti gyvųjų. Be to, būtent iš J. Lasickio raštų sužinome ir tuometinį šventės pavadinimą – Ilgės“, – aiškina A. Daraškevičienė.
Lietuvių namų durys atsiverdavo anapusiniam pasauliui
Ilgainiui mirusiųjų pagerbimo papročiai keitėsi. XIX a. šaltiniai liudija, kad vietoje triukšmingų bendruomeninių puotų įsigalėjo rami šeimos vakarienė namuose. Per ją buvo draudžiama linksmintis ir triukšmauti.
Vis dėlto svarbiausias tikėjimas išliko – manyta, kad šiuo ypatingu metu į namus sugrįžta mirusių artimųjų vėlės. Pasak etnologės, šeimos stengdavosi pasirūpinti, kad protėvių sugrįžimas būtų kuo lengvesnis ir saugesnis.
„Anuomet lietuviai ant stalo uždegdavo šventintą žvakę, kad vėlės matytų kelią namo. Taip pat atverdavo namų langus ir duris, uždarydavo šunis, kad šie netrukdytų sugrįžti, o aštrius daiktus paslėpdavo, kad vėlės nesusižeistų.
Po vakarienės stalas būdavo paliekamas nenukraustytas – tikėta, kad naktį prie jo susirinks mirusieji“, – pasakoja A. Daraškevičienė.
Kitą rytą šeimininkai ieškodavo ženklų, liudijančių, kad vėlės iš tiesų buvo apsilankiusios. Jei ant stalo rasdavo bent kelias dingusias kruopas, tai laikyta geru ženklu – tikėta, kad ateinančių metų derlius bus gausus.
Etnologė taip pat žymi, kad XIX a. ir XX a. pradžioje svarbi šventės dalis buvo maldos už mirusiuosius. Už juos melstasi ir giedota bažnyčioje bei namuose. Kreiptasi ir į elgetas, nes tikėta, kad jų maldos mirusiesiems ypač veiksmingos.
„Įdomu tai, kad mums šiandien tokia įprasta kapinių žvakių jūra yra palyginti naujas reiškinys. Žvakės kapinėse pradėtos degti XIX a. pabaigoje, tačiau šis paprotys plačiau išplito tik po Antrojo pasaulinio karo.
Taip pat keitėsi ir šventės pavadinimas. Skirtinguose Lietuvos regionuose mirusiųjų pagerbimo diena XIX–XX a. pradžioje vadinta Šermenimis, Uždūšinėmis, Stalais ar Diedais. Šiandien įprastas Vėlinių pavadinimas įsitvirtino tik tarpukariu“, – atkreipia dėmesį etnologė.
Kas iš senųjų tradicijų išliko iki šių dienų?
Nors per kelis šimtmečius Vėlinių šventimo būdai gerokai pasikeitė, etnologė pastebi, kad svarbiausi šventės simboliai ir prasmės išliko.
Vienas tokių simbolių – ugnis: seniau deginti apeiginiai laužai šiandien virto ant kapų uždegamomis žvakėmis, tačiau abiem atvejais ugnis simboliškai jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.
„Vėlinių ugnis tarsi nutiesia tiltą tarp šių dviejų pasaulių, leisdama gyviesiems ir mirusiesiems susitikti. Čia svarbu ne tik išsaugotas simbolis, o ir per šimtmečius nepakitęs noras prisiminti protėvius bei pajusti ryšį su jais. Kita išlikusi tradicija – giminių, kaimynų susitikimai.
Kadaise į šią šventę rinkdavosi viso kaimo ar net kelių kaimų gyventojai. Šiandien Vėlinės taip pat tampa proga susitikti po Lietuvą ar užsienio šalis išsibarsčiusiems artimiesiems“, – pastebi etnologė.
A. Daraškevičienės teigimu, Vėlinių tradicijos prasmingos ir dar vienu požiūriu – jos skatina nebijoti tamsiojo metų laiko bei mirties temos.
„Lietuviškos Vėlinių tradicijos labai subtiliai, per savitus simbolius ir vaizdinius moko mus nebijoti anapusinio pasaulio, būti su juo darnoje, kartu – prisijaukinti tamsųjį ir šaltąjį metų tarpsnį, tai mūsų klimato juostoje yra labai svarbu“, – sako etnologė.
Sužinokite daugiau apie senąsias Vėlinių tradicijas Istorijų namų etnografijos saugykloje (Kosciuškos g. 3): Vėlinių ekskursija etnografijos saugykloje.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
