„Netekome savo gražiausio žiedo. Savo angelo. Savo mylimos dukrelės. Ji dar buvo spėjusi nueiti ilgiausią piligriminį žygį Portugalijoje ir šventai tikėjo, kad pasveiks. Vis sakydavo: mamyte, aš noriu gyventi, aš tikrai pasveiksiu.
Bet šį rytą jos šviesa užgeso“, – sunkiai rinkdama žodžius portalui AlytusPlius.lt pasakojo A. Tamulevičienė.
Edita bus išlydima draugų ir artimųjų
Atsisveikinti su Edita draugai, artimieji ir pažinojusieji galėjo šeštadienį, nuo 12 iki 18 val., laidojimo namuose Skausmo užuovėja, III salėje.
„Dukrelė buvo prasitarusi, kad išeiti norėtų pasipuošusi balta suknele. Ji buvo netekėjusi, bet turėjo mylintį draugą Amerikoje, kuris, išgirdęs žinią, ryte raudojo.
Mūsų mergaitė bus papuošta baltai… Vėliau baltą urną, iki apsispręsime, kur ją amžiams palydėti, laikysime namuose.
Dar sunku paleisti savo vaiką – tokio gerumo, tokio šviesumo sielą… Kiek dar svajonių ji turėjo. Kiek gražių akimirkų buvome kartu patyrę…“ – kalbėjo mama.
Editos gyvenimas buvo kupinas šviesos, bet paskutiniai trys metai – sunkių išbandymų.
„Ji susirgo prieš trejus metus. Iš pradžių nuo mūsų slėpė, bet vieną dieną paskambino, pravirko ir prisipažino: trečios stadijos krūties vėžys.
Buvo stipri ir tvirta – leidosi į 280 km piligriminį žygį, tikėdamasi pasveikti. Įstojo mokytis Dubline, nors ir žinojo savo diagnozę. Diplomo jau neatsiims…“ – dalijosi mama.
Edita buvo gabi, darbšti, komunikabili. Baigė Alytaus A. Ramanausko-Vanago gimnaziją, Alytaus kolegiją, dirbo Vilniuje, vėliau – Norvegijoje. Visur, kur bebūtų, pasiekdavo aukštumų.
„Nelabai pasiteisinus tradicinei medicinai, pradėjo holistinės medicinos gydymą. Radome alternatyvą Lietuvoje, panašiai kaip Vokietijoje.
Daug nenoriu sakyti, sumokėta apie dešimt tūkstančių ir per dešimt dienų mūsų vaiką „sudegino“. Kilo temperatūra, sakė taip turi būti. Pykstu. Daugiau nenoriu kalbėti.
Bet kai užvakar vyras Editą nuvežė į Santariškių klinikas – gydytoja pasakė realybę: ji visa apimta metastazių. Vakar mergaitę parsivežėm ir turėjom visą naktį laiko atsisveikinti. Ryte ji užmerkė akis“, – labai skaudžią istoriją pasakojo A. Tamulevičienė.
O atvira A. Tamulevičienė todėl, kad įkvėptų kitus branginti artimą, bendrauti, keliauti, juoktis ir mylėti:
„Šitą mergaitę aš pasigimdžiau, kai sulaukiau 30-ies. O netekau beveik 70-ies. Dar planavome mano jubiliejų lapkričio 3 d. švęsti Dubajuje.“
Edita buvo ypatingai empatiška, jautri kitų skausmui. Ji nuolat rėmė senolius, siųsdavo paramą organizacijoms, o susirgusi pati sulaukė pagalbos – net 98 žmonės prisidėjo prie jos gydymo.
„Ji buvo labai dėkinga kiekvienam. Ji kovojo, bet likimas pasielgė kitaip. Dabar mūsų gražiausias žiedelis, mūsų angelėlis – jau danguje“, – su ašaromis kalbėjo mama.
Atsisveikinant su Edita, artimieji prašė atnešti po vieną baltą rožę – tylų meilės ir pagarbos simbolį.
Liga Editos nesustabdė – ji gydėsi ir JAV, ir Vokietijoje, ieškojo pagalbos alternatyvioje medicinoje.
Autorė: Daina Baranauskaitė, AlytusPlius.lt
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
