Praeitą savaitę Seime buvo pristatyta fotoistorijų paroda „Kaip gerai, kad tu gimei“. Nuotraukose pozavo moterys, kurių nėštumas buvo neplanuotas.
Pagimdė šešiolikos
Pati nuotraukų autorė Giedrė Šataitė dukrytę Dalią pagimdė būdama šešiolikos metų. Pagalbos ranką jai ištiesė artimieji. Mokyklą Giedrė baigė kartu su savo bendraamžiais, vėliau įstojo ir baigė taikomąją fotografiją Vilniaus dizaino kolegijoje.
„Mūsų gyvenimas – tai vienas didelis sunkus darbas. Tačiau už darbą jis mus apdovanoja. Už kiekvieną patirtą sunkumą mums yra atlyginama. Žinau, sunku, ir tą pasakys bet kuri mergina ar moteris, kuri yra mama. Tačiau pamatysit, už kiekvieną bemiegę naktį, kantrybės išbandymą mums bus atlyginta šimteriopai“, – teigia parodos autorė.
Gali būti graži pradžia
Krizinio nėštumo centras teikia visokeriopą pagalbą neplanuotai pastojus. Išklauso ir padeda ieškoti sprendimų, suteikia informaciją ir palaiko po gimdymo. Centras daro tai nemokamai visoje Lietuvoje.
Nes, kaip liudija šiose fotografijose užfiksuotos gyvenimo istorijos, visos problemos yra išsprendžiamos, o neplanuotas nėštumas gali tapti gražaus ir visavertiško motinystės gyvenimo pradžia.
Apie šios parodos reikšmę ir motinystę sutiko papasakoti ir viena iš fotoistorijų parodos herojų – Erika Purauskytė.
Esate viena iš parodos "Kaip gerai, kad tu gimei" herojų. Kokią žinią norėtumėte skleisti visuomenei?
Aš, kaip tikriausiai ir daugelis šios parodos nuotraukoms pozavusių moterų, noriu pasakyti tarsi akivaizdžią tiesą – motinystė yra didžiausia dovana, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis tapai mama.
Ne visada viskas būna suplanuota, apgalvota ir suskaičiuota, bet tai nėra kliūtis mamai patirti motinystės džiaugsmą, o vaikui – saugią ir laimingą vaikystę. O kad tai įvyktų, mamai reikia pagalbos.
Daugeliui moterų ją suteikia jų vyrai, tėvai, broliai ir seserys, kiti artimi žmonės. Deja, yra moterų, kurios tokiu svarbiu gyvenimo momentu neturi į ką atsiremti, neturi iš kur sulaukti pagalbos.
Tiksliau, jos dažnai net nežino, kad pagalba yra, tiesiog jos reikia paieškoti, reikia kreiptis.
Ir viena iš tokių vietų, kur ją gali rasti bet kuri besilaukianti moteris – tai „Krizinio nėštumo centras“. Tik susipažinusi su čia dirbančiomis, savanoriaujančiomis moterimis pamačiau, kiek daug jos padeda ir kaip rūpinasi kiekviena būsima mama.
Neplanuotas nėštumas dažnai yra problema, apie kurią vengiama, gėdijamasi kalbėti. O šiuo atveju tyla iš tikrųjų žudo. Tiesiogine prasme.
Kaip manote, kodėl yra svarbu kalbėti garsiai apie neplanuotą nėštumą?
Priežasčių yra ne viena. Pirmiausiai parodyti, koks iš tikrųjų dažnas neplanuotas nėštumas. Esu skaičiusi, kad net iki 50 proc.
Europoje gimstančių vaikų yra netyčiukai. O ir mes dažnas pasiklausinėję savo tėvų sužinotume, kad mūsų atsiradimas greičiausiai buvo nesuplanuotas. Tad neplanuotai pastojusios moterys neturėtų dėl to jaustis kaltos, neatsakingos ar panašiai. Tai nutinka dažniau, nei manome, bet apie tai iki šiol gėdijamasi kalbėti.
Labai svarbu kalbant apie neplanuotą nėštumą pabrėžti, kad net iš pažiūros beviltiškiausioje situacijoje atsidūrusios būsimos ir esamos mamos nėra vienos. Ir net jei neturite palaikančių artimųjų, yra žmonių, kuriems jūs rūpite ir kurie gali padėti.
Tiek materialiai, tiek psichologiškai. Patikėkite, kartais būtent tokios pagalbos labiausiai prireikia į neviltį puolusioms moterims. Pasikartosiu – svarbiausia yra ieškoti pagalbos. Ir tai nėra jokia gėda.
Ir trečia – būtina didinti visuomenės supratimą. Tiek politikų, kurie priima svarbius sprendimus, tiek kiekvieno žmogaus. Nes visi mes galime padėti.
Kas paremdamas finansiškai, kas savanoriaudamas, o kas tiesiog paklausdamas krizinį nėštumą išgyvenančios moters, galbūt jai reikia pagalbos. Taip, kartais geras žodis, neabejingumas gali išgelbėti net dvi gyvybes: ir kūdikio, ir pačios mamos.
Pagaliau, padėdami kitiems galime net padėti... sau. Štai aš „Krizinio nėštumo centrui“ paaukojau pinigų ir pasiskolinau savo naujagimiui pirmuosius drabužėlius.
Visai netrukus juos grąžinsiu į „Krizinio nėštumo centrą“, o mano paaukoti pinigai bus panaudoti padedant pagalbos ieškančioms būsimoms mamoms. Man irgi gerai: nereikėjo lakstyti po parduotuves, nes visus reikalingus drabužėlius radau vienoje vietoje ir savo laiką bei dėmesį galėjau skirti svarbesniems dalykams – šeimai. Taigi, kelių padėti yra.
Jūs pati pasakojate, kad jūsų pirmasis vaikelis taip pat buvo neplanuotas. Kokios mintys ir išgyvenimai jus užplūdo, sužinojus, kad laukėtės?
Taip, buvo nerimo, visokių baimių, abejonių, ar susitvarkysiu, ar pajėgsiu užauginti. Bet vėliau supratau, kad didelio pagrindo nerimauti neturiu. Visgi buvau motinystei pakankamai subrendusi (nors to gal ir sąmoningai nesuvokiau), turėjau materialinį pagrindą. Pagaliau – žmogų, kuris norėjo su manimi dalytis šia atsakomybe. O yra moterų, kurios viso to neturi.
Kurios galbūt net nežino, ar rytoj turės stogą virš galvos, maisto sau ir kūdikiui. Kurios galbūt patiria smurtą: fizinį ir psichologinį. Ir kai taip nutinka, ne laikas svarstyti, kas čia kaltas.
Tikrai bent jau ne vaikas. Tiesiog padėkime. Mano viena pažįstama mėgsta sakyti: „Duoti lengviau nei prašyti.“ Tad jei galime, duokime. Pagaliau, visi jie yra mūsų vaikai. Ir jie kurs ateities Lietuvą. O kokią, nemažai priklausys ir nuo to, kokia buvo jų vaikystė.
Dabar esate jau dviejų vaikų mama. Kokia mama esate?
Tikriausiai esu tokia, kaip ir daugelis šiuolaikinių mamų. Pavargstanti, neišsimieganti, skubanti, bet visada beprotiškai mylinti savo vaikus. Jau prieš gimstant antrajai dukrytei teko sumažinti tempą.
Pardaviau dalį savo verslų ir pasilikau tik didžiąją savo profesinę aistrą – renginių organizavimą ir režisūrą.
O ir renginių skaičių sumažinau, mat man svarbiausia, kad nenukentėtų renginių kokybė, kad mūsų įmonės klientai gautų geriausia, ką jiems su savo kolegomis galiu duoti. Taigi, manau, kad šią vasarą laiko užteks viskam – ir geriems renginiams, ir buvimui su šeima, nes turiu puikią komandą, kuria galiu pasitikėti.
