Neištikimybė viena „slidžiausių“ temų santykiuose. Dažnai visuomenėje tai tampa taip populiaru ir savaime suprantama, jog mes šį, vieną iš dešimties Dievo įsakymų, laužome kartais net nesusimąstydami ar net nejausdami kaltės.
Kodėl? Kur yra ta riba, kai laikas sustoti? Pažįstu ne vieną vaikiną, kuriam pergulėti su svetima mergina yra „nieko tokio“, o savo antrajai pusei apie tai sakyti tiesiog nereikia. „Juk tai viena iš santykių sudedamųjų dalių“, – sako jie. Ir man pasidaro koktu. Nejaugi taip ir yra? Nejaugi neištikimybė yra santykių dalis? Kone viena pagrindinių?
Psichologai neištikimybių situacijas jau taip pat skirsto į atsitiktines, romantines, nuolatines ir visokias kitokias. Psichologų teigimu, vyro ir moters draugystė dažnai būna apipinta asmeninėmis erotinėmis fantazijomis. Esą kiekvienas vyras galvoja apie savo drauges kaip apie potencialias gyvenimo partneres. Tuo tarpu moterys, pradėjus byrėti asmeniniams santykiams, taip pat linkusios pradėti kitaip vertinti savo aplinkos vyrus. Tai neištikimybė tarsi visada šalia, tiesiog ranka pasiekiama? Visgi, teigiama, kad neištikimybė nėra neatskiriama santykių dalis. Tai greičiau ženklas, kad santykiuose kažkas negerai. Partneriui pradeda trūkti kažko, jis jaučiasi neįvertintas ar neišklausytas, natūralu – paguodos ima ieškoti ten, kur gali jos gauti. Todėl santykių specialistai ne veltui vis kala mums į galvas: kalbėkitės, kalbėkitės, KALBĖKITĖS.
Vykdytoje apklausoje dalyvavo po tiek pat moterų ir vyrų. Kalbant neištikimybės tema, nei vienam iš pašnekovų tai nepasirodė kažkas amoralaus ar nepriimtino. Dažniausiai nukrypimai į kairę įvardijami kaip „paslydimai“ ar „klaidos“. Tačiau niekada per daug smerktinos. Įdomu, kad tiek dauguma vyrų, tiek moterų, apie savo neištikimybę nebūtų linkę pasakyti savo antrajai pusei. Dažniausiai minima priežastis: nenoras įskaudinti arba skyrybų baimė. Normalu, kad branginantys esamus santykius žmonės nenori kelti konfliktų, kurie gali privesti prie skyrybų.
„Tylėčiau. jei mylėčiau ir išduočiau, tada nesakyčiau – kiekvienas turim savo mažą pasaulį, kuriame turime paslapčių ir nuo paties artimiausio žmogaus. Kartais geriau nesakyti ir neskaudinti brangaus žmogaus. " Veronika
Lygiai taip, kaip patys nenorėtų prisipažinti, dauguma apklaustųjų nenorėtų ir sužinoti, kad jų partneriai buvo neištikimi: „Jei jau nuėjo į šoną, tegu tai lieka jos reikalu. Kam čia man žinoti tokius dalykus? Juk svarbiausia, kad grįžo pas mane.“ Karolis
Ir tik vos keli procentai apklaustųjų teigia, kad prisipažintų apie savo nuklydimą antrajai pusei ir to paties norėtų sulaukti iš partnerio. Apie tokius sąžiningus santykius vėlgi yra daug nuomonių. Vieni galvoja, kad tokios tiesos sustiprina santykius, kiti mano atvirkščiai – žinojimas apie neištikimybę vieną dieną priveda prie skyrybų.
Kitas nesmagus klausimas – kaip atleisti neištikimybę? Psichologai teigia, jog pasisakyti apie tokias klaidas, kurios skaudina partnerį, drąsus žingsnis. Tačiau yra ir kita to noro pusė – dažniau tai būna troškimas atsikratyti nešiojamos paslapties. Galbūt taip lengviau pačiam kaltininkui, o partneriui tokia žinia gali būti tolygi santykių žlugimui. Dauguma apklaustųjų teigia, kad ko gero, nesugebėtų atleisti neištikimybės. Gal todėl beveik visi nepultų pasakoti apie neištikimybę, nes patys nesugebėtų partneriui jos atleisti? Žinoma, yra teigiančių, kad galėtų, tačiau ir šie skuba priminti, jog to niekada nepamirštų. Tada kyla klausimas, kas geriau? Neatleisti ir pradėti naujus santykius, ar neva atleisti, bet iš tiesų visą laiką kaltinti ir įtarinėti antrąją pusę?
„Kiekvieną kartą būdama su juo, galvosiu kad jis iškeitė mane į kažką. Laikui bėgant, pradėsiu kaltinti save: gal aš buvau bloga bendraudama, gal nepakankamai gera lovoje. Kaltinsiu jį, kaltinsiu save ir visa tai neišvengiamai prives prie skyrybų.“ Rasa
Net ir suprasdami, kad neištikimybė stipriausia santykius griaunanti, vistiek kartais nesusivaldom. Kodėl?
„Dėl nesusikalbėjimo. Nebendravimo. Per mažo bendravimo. Visais atžvilgiais. Ypač lovoje. Vyras bijo prašyti savo fantazijų, moteris neužtikrinta, kaip vyras sureaguos į jos fantazijas. Atsiranda atsitiktinių partnerių, kurios tau nerūpi ir tu su jomis gali daryti, ką nori ir kaip nori. Nes tau nerūpi, ar tu jas įžeisi ar įskaudinsi. Kitas dalykas – per didelis skubėjimas gyventi. Mes nebeturim vienas kitam laiko. Nustojam stengtis vieni dėl kitų. Tada ta šilumą, bendravimą ir visa kita realizuojame kitur ir, deja, su kitais.“ Renaldas
„Neištikimybė atsiranda dėl to, kad santykiuose pradeda trūkti to, kas buvo draugystės pradžioje (nuolatinis dėmesys, švelnūs žodžiai, noras kuo daugiau laiko praleist su tuo žmogumi). Į santykius ateina rutina ir mes pradedame ieškoti pramogų, to kas ir vėl virpintų širdi ir vėl būtų įdomu.“ Arminta
Neištikimybė kartais primena ekstremalų sportą, kitiem tai vaistai nuo depresijos, pramoga, nauji potyriai. Bet ar tokie, dažniausiai neapmąstyti ar akimirksniu priimti sprendimai nesugriauna mūsų emocinės harmonijos ir neapsunkina minčių bei ateities? Ar labai lengva gyventi nešiojant neištikimybės paslaptį? Jau daugelis to pripažinti nenorime, bijom sugriauti santykius. O gal tas nors ir vienintelis vakaras tuos santykius galimai jau sugriovė? Ar verti tie pramogų ir naujų potyrių ieškojimai šios kainos? Juk sąžiningi santykiai tuo ir žavūs, brangūs. Dėl to tyrumo ir sugebėjimo valdytis. Tad ar ne geriau pasiieškoti mažiau griaunančios jėgos turinčių prasiblaškymo būdų?
