Muzikos terapeutė pataria išgroti savo neviltį ir nerimą

Skaityk lengvai

Priimti tikrovę ir gyventi toliau – pats sudėtingiausias iššūkis sunkiai susirgusiam žmogui. Nepagydomos ligos sukelta negalia gąsdina, stumia į neviltį, žmogų apima depresija, panika.

Kai tokiu metu šeimos gydytojas pataria pasikonsultuoti su psichiatru, o šis – lankyti muzikos terapiją, panikos apimtam žmogui pasidaro dar sunkiau: neturiu klausos, neturiu balso, galų gale juk tai ne kokie nors naujausi vaistai, padedantys kontroliuoti ligą, tai kam man ta muzikos terapija?

Diana Gečė, muzikos terapeutė, praktikuojanti ir geštalto terapiją, įsitikinusi, kad sunkioje situacijoje mums gali padėti įvairios terapijos: dailės, muzikos, rašymo, biblioterapija ir pan. Patys turime atrasti tai, kas mums geriausiai tinka. Muzikos terapeutė sako, kad muzika išlaisvina jausmus ir kad ligos sukeltą neviltį įmanoma išgroti.

Priimti save ir savo balsą

Diana per pirmąsias muzikos terapijos pamokėles dažnai išgirsta lankytojų nuogąstavimų: „Ką aš čia veiksiu? Niekada negrojau. O dainuoti išvis ne man. Aš balso neturiu!“ Žmogui atrodo, kad jis dabar kankinsis dar labiau ir kankins muzikos terapeutę, bet ši jam sako, kad jis atėjo kaip tik ten, kur reikia. Juk girdi, kalba, o balsas gali būti visoks – ramus, tylus, gargždus, spiglus ir t. t., bet tai mūsų balsas, ir nėra ko jo gėdytis.

REKLAMA

„Lankydami muzikos terapiją mokomės išreikšti savo jausmus, įgarsinti juos. O balsą reikia priimti tokį, kokį turime. Taip pat ir mes patys – gražūs ar ne, vienokie ar kitokie, bet tai mes, ir jei priimame save, išsilaisviname. Priėmę save susigrąžiname pasitikėjimą savimi, – sako muzikos terapeutė. – Liga mums duoda ženklą, kad kažką turime keisti. Tai nėra paprasta ir neįvyksta staiga, bet dirbdami drauge, žingsnis po žingsnio išlaisviname savo jausmus ir suvokiame, kad esama būsena nėra nuolatinė. Kartais užtenka tik patrepsėti, ir būsena pasikeičia, o kartais reikia padirbėti.“

Kada buvo sukurtas golbolas (aklųjų riedulys)?
Prašome pasirinkti atsakymą!
1905 m.
1946 m.
1978 m.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kada buvo sukurtas golbolas (aklųjų riedulys)?
1905 m.
14.9%
1946 m.
41.3%
1978 m.
43.8%

REKLAMA

Savo muziką turi kiekvienas

Muzikos terapeutė sako, kad per pirmąjį pokalbį su būsimu klientu klausia, kaip jis reaguoja į garsą, nes grupėje groja aštuoni žmonės ir visi – skirtingais instrumentais, taigi garsas būna stiprus ir gali dirginti. Todėl kiekvienas renkasi pats: dirbti individualiai ar grupėje, ar tiesiog palaukti, kol pasijus stipriau ir pats nuspręs, kad jau gali dirbti grupėje.

„Kai dirbu individualiai, – pasakoja muzikos ir geštalto terapeutė, – klientų klausiu, kas maitina jų emocijas, sielą. Gal norisi išgirsti tuos muzikos kūrinius, kurie girdėti vaikystėje? O gal tuos, kurie skambėjo jaunystėje, per šokių vakarėlius? Kokių muzikos kūrinių žmogus klausosi namuose?“

Diana aiškina, kad nėra muzikinės piliulės visiems, svarbu, kad muzika atitiktų sergančio žmogaus vidinę jauseną. „Išbandome įvairius muzikos instrumentus. Jie padeda išgirsti save, pasitikrinti, o tada neretai ir išgroti savo nerimą, liūdesį. Išmokę paleisti savo nerimą, skausmą, neviltį šią akimirką, žmonės mokosi, kaip tvarkytis su savo jausmais ateityje. Kartais mano klientai, pradėję lankyti muzikos terapiją, taip pasikeičia, kad nustebina net patys save“, – sako D. Gečė ir pasakoja vienos savo klientės istoriją.

Gitara anūkei ir ne tik...

Judita (vardas pakeistas) muzikos terapiją pradėjo lankyti būdama 63 metų. Prieš metus moters sveikata ėmė prastėti: pradėjo tirpti rankos, svaigo galva, vis greičiau apimdavo nuovargis. Moteris jautėsi vis blogiau ir buvo priversta kreiptis į medikus. Padarę tyrimus medikai Juditos nenuramino – išsėtinė sklerozė. Sužinojusi, kad liga nepagydoma, moteris puolė į neviltį. Gyvenusi aktyvų gyvenimą, mėgusi keliauti, net kopti į kalnus, ji staiga suprato, kad jos gyvenime viskas keisis: ji nebegalės taip greitai vaikščioti, kaip buvo pratusi, o apie žygius į kalnus iš viso teks pamiršti. Liga progresavo, depresija, apėmusi moterį, stiprėjo.

Kai psichiatras, pas kurį ją nusiuntė šeimos daktaras, Juditai patarė lankyti muzikos terapiją, ji nustebo: „Kokia čia dar muzika?“ Muzikos terapeutė pasakoja, kad per pirmąjį jų susitikimą jai pavyko Juditos išklausti apie muziką, kurią mėgo jaunystėje, o tada moteris papasakojo ir apie savo svajonę. Dar būdama mergaitė ji labai norėjo išmokti skambinti gitara, tačiau neturėjo tokios galimybės, o ir tėvai nepritarė, patarė verčiau daugiau dėmesio skirti mokslams.

REKLAMA

„Mokomės skambinti!“ – pasakė terapeutė ir įdavė Juditai muzikos terapijos kabinete esančią gitarą. „Mačiau, kaip suspindo moters akys, bet jai vis dar buvo nedrąsu“, – prisimena specialistė. Ji pasakė Juditai, kad mokys tik sugroti keletą akordų, ir ši nusiramino. Vėliau Judita prisipažino, kad jos sūnus bosistas, groja grupėje. Ji norėjo, kad sūnus išmoktų groti gitara, bet pati nedrįso net prisiliesti prie instrumento. „Vyresnės kartos žmonės dažnai būna įsitikinę, kad jie nieko naujo nebegali išmokti, ir tokia nuostata tampa stabdžiu, ypač ištikus negaliai“, – įsitikinusi specialistė.

Judita neketino koncertuoti, net nemanė nustebinti namiškių, tiesiog besimokydama skambinti gitara ji po truputį pradėjo atsipalaiduoti, sunkūs išgyvenimai slinko kažkur į šalį. O po poros mėnesių į pamokėlę Judita atsinešė naujutėlaitę gitarą ir pasakė, kad įsigijo išsimokėtinai. Eiti į muzikos instrumentų parduotuvę jai buvę labai nejauku, tad pardavėjai pasakė, kad perka gitarą dovanų anūkei. „Nedrįsau pasakyti, kad pati mokausi groti“, – vis dar varžėsi savo naujo užsiėmimo moteris, tačiau jos būklė pradėjo keistis.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų