Neišgrįsti keliai, bekraštės tuštumos, kur ne kur išsibarsčiusios klajoklių jurtos bloškia atklydėlį į laukinę žemės ir dangaus dermę. Mongolija – vienas iš nedaugelio kraštų pasaulyje, kur klajokliškas gyvenimo būdas tebėra tradicija. Tai šalis tikriesiems nuotykių ieškotojams ir komforto nesivaikantiems keliautojams.
Kadaise tai buvo didžiausia pasaulyje imperija, besidriekusi nuo Ramiojo vandenyno iki Kaspijos jūros. Dvyliktame amžiuje Čingischanas sugebėjo suvienyti mongolų gentis nuo Mandžiūrijos iki Altajaus kalnų. Naujoji imperija greitai tapo visos Azijos siaubu – besinaudodami pažangiausiais to meto karybos būdais mongolų raiteliai lengvai pavergė kaimynines žemdirbių tautas. Mongolų dėka buvo pastatyta ir Didžioji kinų siena. Tačiau vidinių kovų dėl valdžios draskoma imperija jau XV a. skilo į daugybę mažų valstybėlių – chanatų.
Šių dienų Mongolija – rečiausiai gyvenama valstybė pasaulyje. Stebina, jog milžiniškoje teritorijoje gyvena vos 3 milijonai gyventojų. Pusė iš jų - laukinėse prerijose.
Dykvietes apsėdę klajūnai yra puikūs jojikai. Sakoma, jog žirgai – tikrosios mongolų sielos atspindys. Nenuostabu, kad vos vystyklų amžių pabaigę mažyliai sodinami ant žirgo kupros ir mokomi joti. O žirgai čia kiek mažesni, neįprasti europiečio akiai ir tik pusiau laukiniai.
Mongolų jurtos taip pat pritaikytos bastūniškam gyvenimo būdui. Jos yra mobilios ir lengvos išmontuoti. Kadangi šalis nėra elektrifikuota, prie kiekvienos iš jų galima išvysti elektros generatorių. Klajokliai, beje, garsėja savo svetingumu, nors ir beveik nešneka jokiomis užsienio kalbomis. Pačią mongolų kalbą išmokti yra labai sunku, ir vakariečiams prireikia 9-18 mėnesių vien šnekamosios kalbos pagrindams įgyti.
Patekus pas klajūnus verta paragauti nacionalinio gėrimo Airago (fermentuoto kumelės pieno) ar netgi pieno arbatos. Pieno arbata – mišinys iš pieno ir karšto vandens su keliais arbatlapiais „dėl akių“. Labiausiai valgoma mėsa – aviena. Tačiau už dešimt dolerių vietinis gyventojas jums gali spėriai sumedžioti švilpiką ir kaipmat iščirškinti ant karštų akmenų.
Šalies sostinė Ulan Batoras, kaip teigiama, yra šalčiausia sostinė visame pasaulyje. Žiemą termometro stulpelis nukrinta iki 40 laipsnių šalčio. Ji garsėja tibetietiško stiliaus vienuolynu (Choijin Lama), sudarytu iš keturių šventyklų ansamblio. Ten rasite daugybę Budos skulptūrų, taip pat tantrinių dievybių atvaizdų. Nors oficialiai pusė mongolų išpažįsta budizmą, tačiau jis turi daugybę šamanizmo priemaišų. Šamanizmas ypač gajus kaimo vietovėse.
Ulan Batore verta aplankyti ir garsųjį atvirame lauke įsikūrusį „juodąjį“ turgų, kur pačiomis žemiausiomis kainomis galima nusipirkti viską, ko širdis geidžia. Apsimoka įsigyti itin aukštos kokybės kašmyro vilnos ir tradicinio meno kūrinių. Antikiniams dirbiniams išvežti iš šalies, tiesa, prireiks atskiro leidimo.
Keliaujantys į Mongoliją neturėtų praleisti ir Gobio dykumos. Šalies pietuose glūdinti dykuma yra antra pagal dydį pasaulyje po Sacharos. Nors smėlio kopų čia nerasite (dykuma grįsta bevaisiais žvyro klodais ir uolienomis), išvysite nuostabiai atsiveriančius Altajaus kalnus. Dabar Gobio dykumoje yra įkurtas nacionalinis parkas, kuris tapo namais nykstančioms kupranugarių rūšims ir Gobio meškoms. Tai vienintelės dykumų meškos pasaulyje.
Patekti į Mongoliją galima skrendant iš Frankfurto, Berlyno ar Maskvos. Tačiau rekomenduojama pirkti keičiamą bilietą, nes dažnai skrydžiai atidedami ar tiesiog neįvyksta. Taip pat šalį galima pasiekti važiuojant garsiuoju Trans-Sibiro traukiniu iš Maskvos. Reikia gauti vizą, kuri išduodama nesunkiai trisdešimties dienų laikotarpiui. Artimiausia Mongolijos atstovybė įsikūrusi Varšuvoje.
Laukiniai žirgai - prerijų akys
Trans-Sibiro traukinys
Budizmas ar šamanizmas?
Vestuvės Ulan Batore
Kitos Ulan Batoro pramogos
Klajoklių gyvenimo būdas
Mongolai tradiciniais apdarais
Arkliais joja visi: ir dideli, ir maži
