Mirusios 19-metės jonavietės tėvai atliko neįtikėtiną žygdarbį: išgirdus, ašarą braukia ne vienas

Lietuvoje nuolat organo laukia daugiau nei 400 žmonių – iš jų jauni ir pagyvenę, nelaimingų įvykių aukos. Kilnų sprendimą artimojo dalelę paaukoti dėl kitų gyvybės priėmė 19-metės dukros netekusi Vida Monkuvienė. Jos kilnus poelgis paaukoti dukters organus padėjo 5 žmonėms.

Kiekvienais metais spalio pradžioje žvakute pagerbiami tie, kurie kilnia auka išgelbėjo kitą gyvybę. Vida Monkuvienė dalinasi, kad sprendimas paaukoti dalelę Justinos buvo nelengvas, tačiau pagelbėjo ne vienam.

„Netikėtai mus su vyru aplankė mintis paaukoti jos organus, kai supratome, kad ji nebegrįš. Ji tada tiesiog merdėjo“, – kalba gedinti mama.

Jaunutė mergina gyveno įprastą savo gyvenimą, kol vieną dieną smegenyse plyšo aneurizma – išsiplėtusi galvos smegenų arterijos sienelė. Justiną gydytojai aršiai bandė išgelbėti – jai buvo padarytos dvi operacijos, po kurių ji daugiau nebeatmerkė akių.

„Viskas įvyko labai staiga, mes nežinojome iš anksto. Vieną rytą ji nepabudo įprastai – jos galvoje tiesiog plyšo aneurizma ir studentė draugė buvo priversta iškviesti greitąją. Praktiškai jokių ženklų nebuvo.

Gydytojai mano dukrai padarė dar dvi operacijas – retais atvejais antra operacija yra daroma išvis. Ją panardino į dirbtinę komą ir antrąja operacija merginą bandė išgelbėti, nes smegenys buvo pradėjusios tinti ir keletą dienų viskas tęsėsi ir vėliau tiesiog nebeatsistatė kraujotaka“, – pasakoja V. Monkuvienė.

Užgesusi gyvybė išgelbėjo penkis žmones

Sakoma, kad motinos skausmas netelpa širdyje. Nors ir 19-metė anapilin iškeliavo prieš 12 metų, Vida dukrą prisimena kaip be galo kilnų žmogų.

„Mano dukra buvo geras, kilnus žmogus, tikrai norėdavo visiems nuoširdžiai padėti. Apie donorystę kaip ir niekad tiesiogiai nešnekėjome, bet galvojome, kad jai tai būtų tiesiog priimtina“, – prisimena ji.

Apie tai, kam atitenka donoro organai, Lietuvoje aukojantys žino mažai. Moteris atskleidžia, kad žino tik detales apie žmones, kurie dabar pasaulį mato Justinos akimis, kurių gyvybę dabar palaiko jos organai.

„Aš žinau tik abstrakčiai, kam atiteko Justinos dalelės – viena ragena atiteko mergaitei, kita – vyrui. Jos 2 žmonėms padėjo išvysti dienos šviesą. Inksto ir kasos komplektas atiteko vienam žmogui, o kitas inkstas buvo persodintas kitam. Kepenys buvo persodintos dviejų vaikų tėvui.

Iš viso 5 žmonėms buvo transplantuoti mano mergaitės organai. Mes dažnai pagalvojame apie tuos žmones, kuriems buvo daryta transplantacija. Labai džiugina, kad dalelė Justinos gyvena dar kažkur ir jų artimieji nepatyrė tokio netekties skausmo, kaip mes. Praradus savo vaiką, skausmas neapsakomas“, – skaudžiais prisiminimais dalinasi Vida.

REKLAMA

Žmogaus kūnas – trapus. Jame ne viską galima pakeisti. Moteris sako, kad dar dabar galvoje kirba širdį gniaužiantis faktas, kad niekas jos dukrelei padėti negalėjo.

„Man pasąmonėje kažkur išliko mintis, kad viską galima pakeisti, tik smegenų – ne. Mes susidūrėme su tokia situacija, kur niekas mums negalėjo pagelbėti.“

„Kūnas yra marus, o siela – nemari“

„Kiekviena prarasta gyvybė gali išgelbėti kitą žmogų“ – į šią mintį įsikibusi Vida sako, kad visus žmones sieja bendras ryšys, bendrystė. Skausmas, kuriuo dalinamės, padeda susitapatinti vienam su kitu.

„Labai liūdna pagalvojus, kad kažkas gali, bet nepadeda tokioje situacijoje. Nežinau, ar čia iš nežinojimo ar didelės meilės, kad „mano vaiko kūno niekas nedarkys“. Aš taip negalvoju.

Aš manau, kad kūnas yra marus, o siela nemari ir juolab, kad tai netgi pats Dievas sako, kad nėra didesnės dovanos, kaip už draugą gyvybę atiduoti. Mes visi žmonės esame artimi ir tikra meilė yra vienas kitam padėti. Pasidalytas su kitais skausmas tarsi slopsta ir tampa lengvesnis“, – mintimis dalinasi pašnekovė.

Moteris bendrauja su žmonėmis, laukiančiais, kol kažkas išgelbės jų gyvybes ir su tais, kurie netekę artimųjų jas padėjo išsaugoti. Ji sako, kad su šiais žmonėmis jaučia stiprią bendrystę:

„Aš dabar kai bendrauju su „Gyvasties“ žmonėmis, jaučiuosi labai artima su jais. Kartais net pagalvoju, kodėl jaučiu tokį stiprų ryšį su jais. Tikriausiai dėl to, kad ir jie, ir mes buvome ant tos gyvenimo – mirties ribos. Ji tokia trapi.

Manau, kad tai ir jungia mus – jie dėkoja, kad gavo, o aš džiaugiuosi, kad aš nors kiek galėjau padėti“, – susimąsto ji.

Moteris praėjus daugiau nei dešimtmečiui dar vis aktyviai kalba apie donorystę. Jai dalintis savo skaudžia patirtimi niekada nebuvo sunku:  „Mes esame visi skirtingi ir aš galvoju, kad aš gavau kažkokią dovaną dalintis ta žinia – man nuo pat pirmų dienų nebuvo joks tabu kalbėti apie tai visiems.

REKLAMA

Gyvas žodis, kiekvieno asmeninė patirtis kiekvieną vis giliau veikia, giliau į širdį nueina, nei statistiniai skaičiai.“

Gimtadienį dar vis pamini

Šiemet Justinai būtų suėję 32-eji metai. Jos gimtadienis dar ir dabar nelieka nepaminėtas – moteris sako, kad visada tokiu metu minint donorystės ir transplantacijos dieną dalinasi jos istorija, kuri gali padėti kitiems žmonės priimti svarbų sprendimą.

„Labai simboliška, kad viskas [merginos netektis – aut past.] vyko rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. Mes visada jos gimtadienį, kuris būna spalio 15-ąją, pažymime kaip nors. Mes visada apie ją kalbame tokiu metu, dalinamės jos istorija – tai tarsi jos trumpo gyvenimo įprasminimas. Visada, kai būna ši savaitė, negalime neminėti jos istorijos“, – taria moteris.

Jos manymu, kiekvienas, jautęs netekties skausmą, gali suprasti vienas kitą ir taip atrasti bendrą ryšį. Ji dalinasi, kad paskutinėmis dukros gyvenimo dienomis jautė savo ir taip suprato kitų skausmą.

„Kai mes važiuodavome į ligoninę aplankyti Justinos, matydavau, kaip visi skuba, juda, kaip skruzdėlytės bėga. Ir kai tu matai tuos žmones – verkiančius, liūdinčius, tu su jais susitapatini. Ir prisimenu, kai sykį ėjau ligoninėje ilgu koridoriumi – visi ten bėgo, skubėjo, o vienas žmogus tiesiog sėdėjo tokiame pačiame liūdesyje. Kaip ir aš jis išgyveno.

Aš jau tada pagalvojau, kokie mes visi esame artimi. Kol pats nepatiri tiesioginio skausmo, tai jo ir neįmanoma suprasti. Gali tik įsivaizduoti“, – širdį veriančius žodžius ištaria moteris.


Rašyti komentarą...
R
Rima
2021-10-06 21:17:35
Pranešti apie netinkamą komentarą
Žemai lenkiuosi Tėvams, atlikusiems tokį žygdarbį.

Atsakyti
-9

e
edita
2021-10-06 20:03:53
Pranešti apie netinkamą komentarą
Turiu donoro kortele. Pati apsisprendziau paaukoti savo organus, jeigu tektu. Neuzkraunu to vargo kitiens.
Atsakyti
-4

Žinovas...
2021-10-06 19:59:37
Pranešti apie netinkamą komentarą
Vadinasi toks likimas taip ir turėjo būti . Ir nieko nepakeisi .
Atsakyti
-13

SKAITYTI KOMENTARUS (34)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų