• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mirtis – neišvengiama mūsų kelionės šioje žemėje dalis, apsupta baime ir nežinomybe. Mirčiai pasiruošti, ko gero, neįmanoma, tačiau ją pasitikti galima su ramybe širdyje ir mintyse. Susitaikyti su mirtimi ir išeinančiajam, ir jo netenkantiems artimiesiems padeda Dovilė Vitkevičiūtė, atradusi save mirties dulos kelyje.

Mirtis – neišvengiama mūsų kelionės šioje žemėje dalis, apsupta baime ir nežinomybe. Mirčiai pasiruošti, ko gero, neįmanoma, tačiau ją pasitikti galima su ramybe širdyje ir mintyse. Susitaikyti su mirtimi ir išeinančiajam, ir jo netenkantiems artimiesiems padeda Dovilė Vitkevičiūtė, atradusi save mirties dulos kelyje.

REKLAMA

Atsisveikinimas su artimuoju arba gyvenimu, šiame kelyje lydint mirties dulai, kiek kitoks nei esame įpratę – nors netekus brangaus žmogaus reikia laiko gedėjimui, tačiau D. Vitkevičiūtė siūlo į mirtį ir laidotuves pažvelgti kiek kitaip. 

Pačios Dovilės kelias prasidėjo nuo jos asmeninės patirties – šiandien ji nebeturi nei mamytės, nei tėvelio. Moteris su šypsena prisimena mamos žodžius, kad laidotuvėse ji nenori samdytų giedorių, o tenori, kad giedotų jos „angelų choras“ – Dovilė su seserimis.

„Paskui draugių tėvai pradėjo mane kviestis, nes pajautė, kad yra skirtumas tarp to, kaip yra pas samdytinius giedorius ir pas mus – mes daugiau duodame iš savęs“, – pasakoja pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA

Vaikystėje paniškai bijojo mirties

Žodžiui apie Dovilės giedojimą ir gražų atsisveikinimą su mirusiuoju ėmus sklisti iš lūpų į lūpas, ji ėmė išlydėti vis daugiau žmonių, kol galiausiai rado savo veiklai apibūdinimą mirties dula. Nors anksčiau niekada nebūtų pagalvojusi, kad padės žmonėms išeiti ir susitaikyti su netektimis.

REKLAMA

„Vaikystėj, paauglystėj paniškai bijodavau visko, kas susiję su mirtimi, negalėdavau būti tam pačiam kambary, jeigu būdavo mirusiojo nuotrauka ant sienos, per kapines pereiti buvo baisu. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad tai man bus taip artima ir su tokia ramybe galėsiu apie tai kalbėti“, – šypsosi D. Vitkevičiūtė ir priduria, kad dabar mirtis nebegąsdina, o sukelia smalsumą, kas laukia mirus.

Vis dėlto, šiandien ji ramia širdimi lanko mirštančiuosius, palydi juos į paskutiniąją kelionę, meldžiasi, kad jų mintis užplūstų ramybė. Galbūt čia padeda ir turimas, kaip ji pati sako, šeštas jausmas:

REKLAMA
REKLAMA

„Aš labai jaučiu energijas. Kai susikaupiu, žinau, kokia tai yra energija. Per paskutines laidotuves, dukra visąlaik prieidavo ir paklausdavo: „Kaip jaučiasi mano tėtis?“ O aš visą laiką žinojau, kaip jis jaučiasi. Negaliu pasakyti 100 procentų, ar tai yra mano jausena, ar aš jį jaučiu.

Sunku pasakyti, ar tai tikra, tik mirusieji galėtų patvirtinti, ar iš tikrųjų taip jaučiasi, kaip aš sakau, bet ant gyvųjų tai pasiteisina.“

Padeda rasti ramybę

Mirtis – transformuojanti patirtis ne tik išėjusiajam, bet ir jo artimiesiems. Dovilė sako, kad kaip ir gimus vaikui, taip ir netekus artimojo gyvenimas niekada nebebūna toks pats, kaip anksčiau. Tačiau tai galima pakeisti su mirties dulos pagalba, randant vidinę ramybę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Mirusiajam dažniausiai labai sunku išeiti, nebent kažkas yra žiauriuose skausmuose ir nori, kad tai pasibaigtų. Bet kokiu atveju, kiekvienai gyvai būtybei didžiausias natūralus troškimas yra gyventi. Išeiti ir taip yra sunku, o jeigu dar matai artimuosius, kurie, jei išeisi, be tavęs neįsivaizduoja gyvenimo, yra keliagubai sunkiau.

Kai artimieji, kurie palydi, turi vidinę ramybę, pusiausvyrą ir pasitikėjimą, kad tai, kas vyksta yra dėsninga, tampa lengviau. Taip pat iš kitos pusės – kai mirusysis arba mirštantysis yra ramus, susitaikęs, palydintiems yra lengviau, jie žino, kad jam viskas gerai“, – sako D. Vitkevičiūtė.

Išeiti ir palikti viską, ką sukūrei per gyvenimą, be galo sunku. Didžiausia baimė apima dėl vaikų ir partnerių, ką jie darys, kas jais pasirūpins, kai mūsų nebeliks. Visai kaip ir nežinomybė – Dovilė mirtį palygina su kelione be žemėlapio ir aiškaus žinojimo, kas laukia.

REKLAMA

„Natūralu, kad tai yra skausminga, natūralu, kad mes niekada nesame iki galo pasiruošę tam, kad išeitume“, – priduria ji.

Prieš mirtį svarbiausia atleisti

Pati Dovilė, jei žmonės kreipiasi pagalbos, sako, kol žmogus gyvas, gali tik melstis – paprašo, kad jai parašytų vardą, amžių, taip pat atsiųstų nuotrauką, kad būtų lengviau susijungti ir pajausti žmogų. Tačiau kartais ji apsilanko pas mirštantįjį ir su juo praeina 7 dvasios žingsnius – tai 7 ištraukos iš Evangelijos, pasakytos Jėzaus nukryžiavimo metu ir simbolizuojančios svarbiausius dalykus prieš paliekant žemę. Žmogui mirus, tie patys žingsniai praeinami su mirusiojo artimaisiais.

REKLAMA

„Atleidimas yra labai svarbus, kad tu sau atleistum viską, ką velionio atžvilgiu padarei ne taip, o galbūt kažko nepadarei, nepasakei, ką norėjai. Taip pat išeinančiajam yra milijonai reikalų kažkam atleisti, o visų sunkiausia yra atleisti sau, kai supranti, kad laikas baigiasi ir nieko nebepakeisi“, – vieną iš žingsnių apibūdina moteris.

Po kiekvieno žingsnio seka trumpa giesmelė, kurioje yra frazė apie etapą ir turi gydančių galių – tarsi mantra, kurią giedant po kurio laiko žodžiai nebesigirdi, tik jaučiamas vidinis palengvėjimas.

„Dažnai būna, kad prie karsto pasikeisdami artimieji arba draugai skaito Evangeliją pagal Joną, apmąsto, kokias asociacijas iššaukia Evangelijos vieta su mirusiuoju. Tai yra savotiškas apmąstymas, atsisveikinimas“, – pasakojo D. Vitkevičiūtė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Išlydi su mylima daina

Dovilei dalyvaujant laidotuvėse ir palydint mirusiuosius, skamba giesmės – kiekvieną kartą skirtingos, pagal tai, kas pačiam išėjusiajam patinka ir tinka pagal asmenybę, pritariant gitara ar kanklėmis. Tik ne giesmės labiausiai paliečia širdis:

„Visą laiką paklausiu, kokia buvo žmogaus mylimiausia daina, padainuojam dar vieną paskutinį kartą atsisveikinimui mylimiausią dainą. Dažniausiai dainos paliečia daug daugiau negu šimtai giesmių.“

Taip pat ji visuomet rekomenduoja žmonėms projektoriuje rodyti mirusiojo gyvenimo akimirkų nuotraukas ir taip prisiminti gražiausius momentus, praleistus kartu, padėkoti už juos. Ne ką mažiau svarbi atsisveikinimo kalba – kad ir kaip sunku ją parašyti ar perskaityti, joje slypi begalinė galia.

REKLAMA

„Labai svarbu atsisveikinimo kalbos, kurios yra kaip savotiškas mirusiojo portreto nupiešimas. Kai prarandi savo kūną, nebežinai, kaip atrodai, kas tu esi, koks yra tavo identitetas, kas tas aš. Kai įvardini savybes arba pamokas, kurias paliko išėjęs žmogus, nusipaišo dvasinis portretas, kuris padeda.

Verta būtų įdėti pastangų, parašyti tokią kalbą. Kartais pati surenku iš artimųjų informaciją apie žmogų ir parašau kalbą, kartais jie patys parašo. Geriau, kai savo parašo, bet ne visi turi jėgų arba sudėlioti mintis, arba perskaityti jas“, – sako ji.

Nors apie mirtį ir mirusiųjų palydėjimą D. Vitkevičiūtė kalba su ramybe ir meile balse, ji neslepia, jog yra labai plona riba, palydint į ramybę išėjusįjį, kurią gali peržengti ir pati:

REKLAMA

„Rudenį buvo taip, kad buvo daugiau laidotuvių, aš pati buvau nusilpusi nuo koronaviruso, buvau tokia, kad nesuprasi – ar jau mirusiųjų labiau pasaulyje, ar gyvųjų, buvau ant ribos, žmonės negalėjo su manimi susikalbėti, neturėjau valios gyventi. Norėjau tik giedoti, galvojau, kad galiu sėdėti valtelėj tarp dviejų pasaulių ir tik giedoti. Bet nuėjau į dar vienas laidotuves, dvi giesmes sugiedojau ir tiesiog išbėgau – viskas, duokit gyventi! Įvyko perversmas.“

Į laidotuves žvelgia kitaip

Paklausta, kaip pačiai pavyksta susitaikyti su žmonių emocijomis, kurių per laidotuves netrūksta, Dovilė sako visada bandanti įžiūrėti ir šviesiąją pusę – toks buvo žmogaus likimas, su kuriuo jis atėjo į šį pasaulį. Sako, norėtų pasimelsti už Ukrainoje žuvusius žmones ir juos išlydėti, tačiau tai per daug klampu – taip gali pamesti ir save, todėl stengiasi žvelgti iš kitos pusės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Kai žiūri į gyvenimą ir mirtį iš dvasinės pusės, supranti, kad toks yra likimas. Iš antroposofinės pusės, kai žiūri, kiek daug jaunų žmonių miršta masiškai, kurie turi dar tiek daug gyvybinės energijos, neišnaudotos gyvenimui, kai kalbam apie karo aukas, žodis auka yra tiesiogine prasme kaip auka, dovana žmonijai, nes jie visą gyvybinę energiją palieka žemėje ir Ukraina gauna savotišką dovaną prisikelti naujam gyvenimui“, – pasakoja mirties dula.

Ji siūlo kitaip pažvelgti ir į laidotuves – jos turėtų būti tokios, kokių norėtų mirusysis, o ne tokios, kaip kažkas nustatė. Pavyzdžiui, jeigu žmogus mėgo raudonas rožes, nesirinkite baltų chrizantemų, atneškite tai, kas artimajam patiko. Kaip ir visai nebūtina visą dieną prasėdėti prie karsto – darykite viską sąmoningai, galvodami apie išėjusį artimąjį:

REKLAMA

„Reikia atsiminti, kad mirusiajam nebeegzistuoja erdvės supratimas, jis nebėra uždarytas savo kūne. Jis tuo pačiu metu gali būti daugelyje vietų – aplankyti savo tėviškę, artimuosius skirtinguose kambariuose – jam nebėra to, ką mes turime, kai esame uždaryti į kūną. 

Tai yra paskutinės to žmogaus minutės, pagal bažnyčią, dvasia atsiskiria tuo metu, kai kūnas užkasamas žemėje. Tris šarvojimo dienas ji sklando šalia artimųjų, savo kūno, namų. Laidotuvės niekam kitam nereikalingos, kaip tik jums ir tam žmogui atsisveikinti.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų