Yra keletas dalykų, susijusių su mano nuotykiu.
Pirma. Aš tikrai myliu Lietuvą. Taip, Marijonai, į tavo klausimą "Ar mylit ją jūs?", aš atsakau - TAIP. Skaitau ir stebiu įvairias Lietuvos lankytinas vietas, stengiuosi jas aplankyti. Nagrinėju žemėlapį, kur dar esu nebuvus ir ko dar esu nemačius. Labiausiai patinka vartyti fotoalbumą "Neregėta Lietuva" ir stebėti Lietuvą iš paukščio skrydžio. Nuostabūs vaizdai, tiesa? Ar kada nors susimąstėte, kad būtų fantastiškas jausmas tai patirti - pažiūrėti į viską iš viršaus?
Antra. Vaikystėje ypač patikdavo piešti žemėlapius. Žinojau visus sutartinius ženklus: kaip žymimi krūmai, medžiai, upės, tiltai, pelkės ir pan. Žaisdavome tokį žaidimą: sesuo man surašydavo, ką turiu nupiešti, o aš piešdavau tuos kontūrus.
Trečia. Nuo vaikystės dievinu lėlių namelius. Tiesa, pati tokio niekada neturėjau, tačiau su sese statydavome baldukus iš degtukų dėžučių, fotelius ir sofas lipdydavome iš vatos. O dabar visada užsuku į visas pardutuves, siūlančias minipasaulio žaisliukus, kurie yra daugiau skirti suaugusiems. Aš pažadu sau, kad kai būsiu pensijoje - tai bus mano įgyvendinta aistra: miniatiūrinis miestas, namai, gyventojai ir gyvūnai...
Ketvirta. Visuomet maniau, kad žmogus gali kontroliuoti savo baimes: taip, jį užplūsta adrenalinas, jis greitai nesusigaudo, ką daryti, tačiau suėmus save į rankas, tikrai įmanoma sutvarkyti bet kokią kritinę situaciją. Ir šios mano mintys bei apmąstymai pasitvirtino ne kartą praktikoje.
Nuotykis
Svečiavomės Kartenoje (www.kartena.lt), kur šalia miestelio esančiame aerodrome turėjau progą įgyvendinti tikriausiai ne vieno žmogaus svajonę - paskraidyti mažu lėktuvėliu (tiesa, nežinau, kaip jį tiksliai pavadinti). Nors ir nelabai drąsiai, tačiau susėdom kartu su vaikais. Aš juos raminau, kad tai yra saugu ir niekas čia mūsų neskraidintų, jei būtų nors kokia rizika. Ir mes pakilome. Apačioje driekėsi laukai, miškai, miesteliai, ežerai - supratau, kodėl žemėlapiuose jie žymimi būtent tokiais simboliais, nes iš viršaus būtent taip jie ir atrodo! Įdomiausiai atrodo karvės: tokie juodai-balti kilimėliai.
Lietuva... Ji tikrai gražiai atrodo iš paukščio skrydžio: upės vingiai, miškų plotai, laukai, tartum nubraižyti liniuotėmis. O namai-namukai... Tokie miniatiūriniai, kaip iš mano pamėgtų minipasaulio parduotuvių. Ir viskas taip tvarkingai sudėliota! Realybėje, t.y. ant žemės, taip įspūdingai tikrai neatrodo.
Ir ką gi - pats įdomiausias patyrimas! Aukščio baimė mane nugalėjo... Ir mano teorija apie savęs tvardymą subliuško kaip muilo burbulas. Sėdėjau įsikabinusi į kėdę ir negalėjau pajudėti iš vietos. Visiškai. Tik akys lakstė nuo vieno lango prie kito ir skaičiavau minutes, kada galų gale leisimės ant mylimosios žemės...
Mes ir nusileidome. Ačiū pilotui, kuris mane iškėlė, nes nejutau nei kojyčių, nei rankyčių. Ar kilčiau dar kartą? Tikrai ne :) Ar verta? Tikrai taip. Nes visi gyvenime patyrimai yra naudingi. Tik dar kartą supratau, kad tiek daug gyvenime yra nepatirta, ir tiek daug apie save nežinau. O atrodo - jau gyvenu šitiek metų :)
Giedrė Mažeikienė
