Saudo Arabija! Puiki atostogų vieta nuotykius ir kokteilius mėgstančiai, madai neabejingai merginai.
Ilgai buvusi uždara ne musulmonams lankytojams, dabar šalis flirtuoja su turizmu, nors alkoholio vartojimas uždraustas, be to, moterys negali vairuoti. Ir šiaip daryti daugelio dalykų, kol jų nelydi vyras. „Vanity Fair“ žurnalo korespondentė Maureen Down patikrino Saudo Arabijos gyventojų svetingumą ir įsitikino, kad čia, kaip ir daug kur, svarbiausia, pažintys.
Aš norėjau sužinoti apie Ievą
„Mūsų pramotę Ievą?“, – paklausė Abdula Hejazi, berniukiškai atrodantis gidas senojoje Džidoje. Karštą žiemos naktį, po arabišku mėnuliu, jis man rodė gražiausias miesto vietas – žalius, mėlynus ir rudus namus, pastatytus Raudonosios jūros pakrantėje daugiau nei prieš šimtą metų. Bandymas išsaugoti šiuos 500 namų rodo Saudo Arabijos gyventojų (kuriuos praturtėjimas iš naftos pavertė blizgučių mėgėjais) pastangas išsaugoti tai, ką jie vadina „senienomis“.
Džida išvertus iš arabų kalbos reiškia senelę, pramotę. Miestas tokį vardą greičiausiai gavo dėl legendos, kuri byloja apie čia palaidotą biblijinę visų nuodėmingų moterų pirmtakę Ievą. Keistas simbolis šaliai, kuri linkusi moteris palaidoti gyvas – teisiškai, seksualiai ir net parinkdama aprangą. Pasak legendos, Ieva ir Adomas išvaryti iš rojaus pasuko skirtingais keliais – Adomas patraukė į Meką, o Ieva į Džidą.
Kai Abdulai pasiūlau aplankyti kapines, kuriose, anot legendos, palaidota Ieva, jis nusišypso tokia šypsena, kuria šios šalies vyrai man dar nusišypsos daug kartų, ji reiškia: „Jokiu būdu, poniute“. Gidas paaiškina, kad moterims negalima eiti į kapines.
Tai jau trečias mano vizitas į šią šalį ir puikiai žinau, kad čia moterims sunku derėtis. Moterys negali keliauti vienos neturėdamos specialių pažymų iš vyriausybės. Be to, šios šalies pilietė negali kreiptis į policiją ir pranešti apie seksualinį priekabiavimą, jei jos nelydi vyras. Grupė šios šalies moterų, kurios priešinasi bet kokioms liberalioms reformoms, neseniai įkūrė organizaciją, kuri vadinasi „Mano sargas žino, kas man geriausia“. Maniau, kad pakankamai gerai suprantu lyčių apartheido rėžimą, tačiau šis kapinių draudimas man buvo staigmena. Aš net perklausiau savo gido ar moterims čia leidžiama patekti, kai jos miršta. Jis atsakė, kad moteris laidoti galima, bet gyvosioms užeiti ir dairytis draudžiama.
Taigi aš galiu pamatyti mirusią moterį tik tada, kai pati esu mirusi moteris? Nenuostabu, kad šią šalį vadina uždrausta. Žavingiausia, labiausiai gluminanti ir stebinanti atostogų vieta, kurioje jūs niekada neatostogausite.
Laba diena ir viso gero
Saudo Arabija yra viena labiausiai piligrimų lankomų vietovių visoje planetoje. Ji lenkia Jeruzalę, Vatikaną ir Angkor Vatą. Meką ir Mediną kasmet aplanko milijonai musulmonų. Tačiau ne musulmonams, tai jau kita istorija. Saudo Arabija ilgai po šydu laikė paslėpusi ne tik savo moteris, bet ir save pačią. Kaip aiškina knygos apie šią šalį autorius Robertas Lacey, ne musulmonai čia buvo įleisti tik tada, kai dėl ekonominės krizės smarkiai sumažėjo atvykstančių maldininkų skaičius. Pirmieji lankytojai buvo amerikiečių inžinieriai, ieškantys naftos. Iki Rugsėjo 11-osios įvykių atrodė, kad valstybė pasirengusi priimti daugiau lankytojų iš kitur. Tuometinis princas Abdula, dabartinis karalius, pagal musulmoniškus standartus buvo laikomas radikaliu reformatoriumi. Jis norėjo paskatinti daugiau bendravimo su išoriniu pasauliu ir sukurti naują įvaizdį, siejamą ne tik su religija ar terorizmo protrūkiais. Jie net buvo šiek tiek pravėrę duris kultūriniam turizmui. Leslie McLouglign, Ekseterio universiteto mokslinis bendradarbis, 2000 m. ir 2001 m. į šalį lydėjo turistų grupes, kuriose pasitaikė ir smalsių žydų kilmės turistų iš Niujorko. Tačiau po Rugsėjo 11-osios durys prisivėrė, kai tiek šios šalies žmonės, tiek amerikiečiai susidūrė su realybe – 15 iš 19 lėktuvus užgrobusių teroristų buvo Saudo Arabijos piliečiai.
Ši žinia smogė į pačią valstybės širdį. Dar 1744 m. buvo sudaryta sutartis tarp oazėje įsikūrusio klano ir Mohamedo bin Abdulo Wahabo, vahabistų sektos, itin griežtai interpretuojančios religines dogmas, įkūrėjo. Vieni gavo savo valdžios pripažinimą, kiti – apsaugą. Dar ir šiandien Koranas yra šalies konstitucija, o vahabizmas dominuojanti religija. Karališkoji šeima sutartį patvirtino 1979 m., fundamentalistams perėmus didžiosios mečetės Mekoje kontrolę. Dabar, po Bin Ladeno išpuolių, šalies karališkosios šeimos sutartis su fundamentalistais, lėmusi beveik nevaržomą antivakarietiškai nusiteikusių šventikų ir madrasų veiklą, „al-Qaedos“ ir kitų teroristinių organizacijų finansinius veiksmus, subrandino savo nuodingą vaisių.
Praėjus trejiems metams po 2001 m. įvykių, šalies valdžia nutarė suteikti turizmui dar vieną šansą, šį kartą į pagalbą pasitelkė viešųjų ryšių įmonę. Deja, kaip prisimena pareigūnai, Aukščiausios Turizmo komisijos internetinis puslapis buvo tikra nelaimė. Jame buvo aiškiai nurodyta, kad šalies vizos nebus išduodamos Izraelio piliečiams, bet kam, kas savo pase turės Izraelio vizą, o nesupratusiems dar buvo paaiškinta, kad vizos nebus išduodamos tiesiog žydams. Svetainėje taip pat buvo surašytos svarbios instrukcijos šalyje ketinančioms apsilankyti vienišoms moterims – joms buvo priminta, kad oro uoste jas privalės pasitikti sutuoktinis arba pažįstamas vyras, be to, joms nebus galima vairuoti automobilio, nebent jas lydėtų vyras, vyriškos lyties kompanionas arba vairuotojas. Net nereikia priminti, kad apie alkoholio vartojimą negali būti kalbos. Galiausiai buvo pridėta pastaba: „Visiems lankytojams privaloma turėti atgalinį bilietą.“ Tik Niujorko kongresmenui Antoniui Veineriui sukėlus triukšmą, iš svetainės buvo išimtas antisemitinis tekstas.
Dabar ir vėl šalis nutarė pabandyti atverti kelius turizmui, tačiau, kaip pabrėžia princas Sultanas bin Salmanas, reikia būti specialios turistų grupės nariu. „Jokių keliaujančių aplink pasaulį jaunuolių. Tik aukščiausio lygio, išsilavinusios grupės.“ Visos taisyklės liko. Vakariečiai net ir šiomis dienomis taip retai gauna vizas, kad net ir aukščiausio rango diplomatams reikia pasistengti, kad pasikviestų savo šeimų narius. Karalystė bijo prancūzių mergaičių, dėvinčių šortus, ir marihuaną rūkančių amerikiečių berniukų invazijos. Oro uoste pasitinka ženklas „Narkotikų gabentojams bus taikoma mirties bausmė.“
Šalies gyventojai elgiasi labai maloniai ir draugiškai, nesidžiaugia, kad juos smerkia už jų akmens amžiaus gyvenimo būdą ir nepamiršta priminti, kas nutiko labai moderniam Irano šeichui. Nekalbant apie jų pačių karalių Faisalą, kuris 1975 m. buvo nužudytas už šalyje įkurtas mergaičių mokyklas ir televiziją.
Visgi šalies aukštuomenė gyvena šiek tiek kitokį gyvenimą nei paprasti mirtingieji. Karališkosios šeimos nariai skrenda į Prancūzijos pietus, kur vartoja alkoholį, lošia ir linksminasi su merginomis iš Rusijos, kol radikalūs dvasininkai namuose smerkia moteris ir vakariečius. Praėjusiais metais Londone buvo suimtas šios šalies princas už tai, kad tariamai pasmaugė savo tarną. Tik šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šalyje imta plačiai naudoti elektra, vergovė panaikinta tik septintajame dešimtmetyje. Vis dar griežtai reguliuojamas priešingos lyties atstovų bendravimas. Visai neseniai vienas dvasininkas patarė vyrams, kurie priversti reguliariai bendrauti su moterimis, pasvarstyti apie galimybę gerti šių moterų pieną, tokiu būdu jie tarsi taptų giminėmis ir visi galėtų ramiau atsikvėpti.
Šiandien šalis stengiasi šiek tiek sumažinti suvaržymus – atidaromas bendras universitetas, moterims tarpusavyje leista pardavinėti apatinį trikotažą, netgi sumažintas viešų mirties bausmių skaičius. Saudo Arabijoje karaliaus daromos reformos laikomos itin drąsiomis, likusiam pasauliui – jos beveik nepastebimos.
Daugybė dėmesio
Mintis aplankyti šią šalį buvo per daug gundanti. Nutariau savo atostogas praleisti būtent čia. Net, jei ir suvokiau, kad vienintelis dalykas, kuris yra sunkesnis už atostogas Saudo Arabijoje, yra atostogos Saudo Arabijoje, kai esi moteris. Nutariau nekeliauti viena, kartu pasiėmiau ir savo kolegę bei fotografę Ešli Parker.
Saudo Arabijos avialinijų lėktuve skrydžio palydovės (kitų šalių pilietės, nes avialinijoms samdyti Saudo Arabijos moteris būtų negarbinga) išdalino laikraščius anglų kalba, tokios antraštės kaip „Moterys teisininkės nelaukiamos karalystės teismuose“ nenuteikė optimistiškai.
Skrydžio metu rodomi filmai taip pat verti aprašymo. Štai filme „Piršlybos“ itin kukli Sandros Bulok iškirptė buvo užtušuota, o scena su striptizo šokėju vyru ir juokelis apie erekciją iškirpti.
Lėktuve nepardavinėjamas alkoholis, nors kai kurie patyrę verslo keliautojai degtinės nusiperka oro uoste ir vėliau ją susipila į vandens buteliuką, taip besiurbčiodami pasiekia galutinį kelionės tikslą. Vakaruose viešbučio svečių kambaryje gali laukti šokoladas, čia kitokio pobūdžio dovana – juodas šalikas ir juoda abaja moterims, kad prisidengtų išeidamos. Šiuolaikiniai visą kūną slepiantys drabužiai turi ir šiokių tokių patobulinimų, pavyzdžiui, „Svarovski“ kristalai ar „Burberry“ ir zebriški raštai ant rankogalių. Šalies turizmo ministras princas Sultanas bin Salmanas sako, kad atvykėlėms taip pat privalomi šie drabužiai, nes „Tai kultūros dalis. Mačiau turistus Indijoje, kurie dėvėdavo sarius.“ Najla Al-Khalifaf, princo ministerijos moterų sekcijos narė, priduria, kad „Apranga turi atitikti progą, juk neisite į operą dėvėdama šortus.“ Tik ji pamiršta pridurti, kad nuėjusi su šortais į operą tikriausiai nepateksite į kalėjimą.
Kavinėse pradėjau eksperimentą – stebėjau, kiek laiko užtrunka, kol vyriškos lyties „cerberiai“ išprašys mane iš vyrams skirtos sekcijos. Štai „McDonalde“ durininkas su šluota kelia užtvėrė per dvi sekundes. Viešbučio klerkai visada perspėdavo nepamiršti abajos, net tada, kai norėdavau pereiti koridoriumi vilkėdama pačia kukliausia suknele, jie sakydavo: „Jūs sulauksite dėmesio, blogo dėmesio.“ Abajos nedėvėjimas gali būti pavojingas, bet jos dėvėjimas taip pat – prie eskalatorių kabo perspėjimai moterims būti atsargioms ir neįstrigti judančiuose laiptuose. Galiausiai susijaudinu, jog būsiu suimta, jei viešbučio patarnautojui atidarysiu duris nederamai prisidengusi, tačiau netrukus suprantu, kad čia dirba užsieniečiai.
Šviesioji represijų pusė
Pirmą kartą Saudo Arabijoje apsilankiau neilgai trukus po Rugsėjo 11-osios įvykių: princas Saud al Faisalas pakvietė mane, kad įsitikinčiau, jog ne visi jie teroristai. Pirmojo vizito metu elgiausi daug nutrūktgalviškiau – į susitikimą su šalies švietimo ministru išsirengiau vilkėdama ryškiai rožinį sijoną. Viešbučio koridoriuje vyrai ėmė ryti mane akimis, tačiau jų žvilgsniai bylojo priešiškumą, todėl mano palydovas privertė greitai grįžti į liftą ir apsivilkti abają („Mano sargas žino, kas man geriausia“).
Panašiu metu Saudo Arabijoje buvo kitas nutikimas – ugnyje žuvo 15 mergaičių, nes jas prižiūrintis religinės dorovės policijos atstovas neleido pabėgti iš degančio pastato be skarų ir abajų. Šis įvykis šokiravo šalį.
Pirmojo vizito metu, kiekvieną kartą, kai dėvėdavau savo drabužius, susidurdavau su daugybe piktų vyrų, tad ėmiau vilktis vis daugiau ir daugiau sluoksnių. Tuo metu, kai prie manęs prekybos centre prisiartino keturi dorovės policijos atstovai ir ėmė priekaištauti, kad jie gali įžiūrėti mano kaklą ir kūno kontūrus, aš vilkėjau juodai ir ryšėjau skarą. Jie paėmė mano pasą ir tik palydovui Adel al-Jubeirui, karaliaus Abdulos patarėjui, dabartiniam šalies ambasadoriui Vašingtone, šiaip ne taip pavyko atgauti mano asmens dokumentus ir išprašyti leidimą man palikti prekybos centrą (ir šalį), tačiau tai užtruko ilgokai.
Su kiekvienu incidentu norisi vis mažiau priešintis taisyklėms
Šiai paskutinei kelionei abaja pasirūpinau iš anksto, nes nenorėjau kentėti nuo karščio dėvėdama standartinę, pagaminta iš poliesterio. Šįkart pasirinkau lino audinį, tačiau Londono siuvėjas persistengė norėdamas suteikti drabužiui kažkokią formą, tad man buvo nuolat primenama apsivilkti abają ant savo abajos.
Šį kartą aš pasistengiau įžvelgti ir šviesiąją represijos pusę – jautiesi kalta, kad nebėgioji rytais? Čia net nebandyk. Pavargai nuo kiekvienos naujos parodos lankymo? Tau pasisekė – čia nėra meno muziejų. Nesi tikra, kokias procedūras pasirinkti Spa centre? Atsipalaiduok – Spa čia skirti tik vyrams. Ir dar niekada nereikia jaudintis dėl blogos šukuosenos.
Žodžiai, kuriuos greitai išmoksti vos tik atvykusi – „halal“ (leidžiama) ir „haram“ (uždrausta). Kadangi dauguma praeities mėgstamų užsiėmimų bus „haram“, teks susigalvoti naujų veiklų – tarkim atrasti aistrą pešioti antakius ar tamsinti akis, kurios dabar ir tiesiogine prasme yra langai į sielą. Dar galima pasimėgauti tuo, kad ši šalis yra bene paskutinis rūkalių rojus pasaulyje.
O gal tiesiog norėsi žiūrėti „Žavius ir drąsius“, kuriuos dar rodo vietinis televizijos kanalas (šalyje nėra kino teatrų).
Palikusi namus, galėsi pasimėgauti šalies prekybos centrais ir flirtuoti naudodamas „bluetooth“, kur Rašidas ir Khalidas suseks tavo telefono tinklą ir tau einant pro šalį ims siųsti tiek plepias, tiek gąsdinančias žinutes.
Šalyje nėra vakaro, kai visi vaikšto į pasimatymus. Romantiką čia apibrėžia keli nekalti susitikimai, žvilgsnis po šydu, vedybų kontraktas, tik moterims skirtas vestuvių priėmimas ir patalų patikrinimas po vedybų nakties. Džidoje yra kinų restoranas su podiumu, kuriame netekėjusios merginos gali pasirodyti. Tik jos pasirodo ne būsimiems jaunikiams, o jų mamoms, kurios paprastai dalyvauja renkantis nuotaką. Dažniausiai jos apkabina merginą, tai padeda patikrinti jos krūtinės tvirtumą, ant žemės numeta ką nors ir žiūri kaip mergina pakelia, jaunai merginai pasilenkus galima pamatyti jos kulnus ir nuspėti kojų formą.
Tamsieji laikai
Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai šalyje imta dirbti su nafta, karalius su visais sakalais keliaudavo po šalį sėdėdamas kabriolete ir medžiodavo gazeles iš mašinos. Valdovas žinojo kiekvieno apsilankiusio Rijade vardą, o keliautojai negalėjo laisvai judėti be jo sutikimo.
Šiandien Saudo Arabijos gyventojai nesimėgauja savo istorija taip, kaip italai ar britai. Dauguma žmonių kreivai žiūri į civilizacijas, buvusias iki islamo ir jas vadina „tamsiaisiais laikais“. Taip pat jie atsargiai žiūri į archeologinius kasinėjimus, kurie gali padėti atrasti tam tikrų krikščioniškų vietų. Tik prieš keletą metų archeologija buvo imta dėstyti šalies universitetuose. Kitose šalyse daugiausiai turistų sulaukia objektai, kuriuos galima pavadinti apgriuvusiais – Maču Pikču ar Romos koliziejus. Šios šalies gyventojų apgriuvę ar dėvėti dalykai netraukia. Svarbiausia – naujumas ir blizgesys.
Princas Sultanas prieš keletą metų keliavo po Toskanos regioną Italijoje ir tada jam kilo mintis, kad galbūt yra būdas priversti žmones domėtis ir vertinti savo istoriją. Jis į Toskaną susikvietė 40 merų ir gubernatorių bei parodė kaip galima vystyti turizmą istorinėse vietovėse skatinant vietinius amatus ar prekiaujant šviežiais produktais.
Dabar jis stengiasi išmokyti šalies gyventojus dirbti gidais. Paprastai tokie „sunkūs“ darbai, kaip padavėjų, tarnaičių ar vairuotojų, buvo paliekami atvykėliams iš Filipinų, Bangladešo, Indonezijos, Indijos ar Pakistano. Jis tikisi, kad šalies gyventojai ateityje taps geresni turistai: „Jie neišmokyti būti geri turistai. Nežino kaip gerbti istorinius paminklus, nešiukšlinti ir t. t.“
Spoksantis Abdulas
Šalies sostinė Rijadas žavus tuo, kad neturi jokio žavesio. Vienintelis objektas, vaizduojamas atvirutėse, miesto aukščiausias pastatas „The Four Seasons“ viešbutis ir „Karalystės centro“ prekybos centras.
Viešbučio darbuotojas iš Jordanijos pasiskundė, kad vieninteliai šalies gyventojų užsiėmimai yra valgymas ir apsipirkinėjimas. Prekybos centruose prisidengusios moterys perka „La Perla“ apatinį trikotažą ir „Versace“ sukneles. Šalies moterims grožis – tarsi narkotikas, nors jos daugiausia laiko praleidžia namuose, gal todėl jis taip ir rūpi. Apsipirkinėjimo manija aprimsta tik maldos metu. Kartą mane lydinti fotografė Ešli pabandė nufotografuoti apsipirkinėjančias moteris, iškart atbėgo moteris apsauginė norėdama konfiskuoti fotoaparatą. Kitą kartą šalyje gyvenanti vakarietė mums patarė nueiti į „Karalystės centre“ esantį atskirą aukštą, skirtą vien tik moterims. Šiame aukšte iškart paprašoma nusiimti galvos apdangalus, kad „spoksantis Abdulas“ (vyras, norintis apžiūrėti moteris) negalėtų laisvai patekti ir trintis aplink moteris, kurioms šiame aukšte net leidžiama matuotis drabužius.
Džida labai smarkiai skiriasi nuo sostinės Rijado. Prie Raudonosios jūros įsikūrusi Džida yra šalies verslo sostinė, kurioje netrūksta ir moterų verslininkių. Šis miestas moko likusią šalies dalį atsipalaiduoti, dažnai moterys čia net palieka savo abajas atviras iš priekio ar dėvi naktinius ir džinsus po jomis.
Viešbutyje paklausiau durininko apie viešbučio mečetę, bet jis pasakė, kad man ten negalima, nes aš ne musulmonė. Vėliau princas Saudas man pasakė, kad aš galėjau ten eiti – tereikėjo paprasčiausiai gauti regiono emyro leidimą (tarsi būtų pateikiamas jų viešas sąrašas). Vyrai dažniausiai moterims sako „ne“ ir „negalima“, nes tai saugiausias atsakymas. Tačiau čia daug kas priklauso nuo to, su kuo esi, kur esi ir kada esi. Alkoholio vartojimas draudžiamas, tačiau nemažai turtingų gyventojų laiko savo namuose pilnus barus. Daug moterų itin mėgsta horoskopus, bet policija piligriminės kelionės metu sučiupo televizijos laidų vedėją ir aiškiaregį iš Libano. Už raganavimą jam buvo skirta mirties bausmė nukertant galvą, tik įsikišus tarptautinei žiniasklaidai bausmės vykdymas buvo atidėtas. Ne musulmonams draudžiama įžengti į šventuosius Mekos ir Medinos miestus, tačiau minėtasis ekskursijų vadovas Leslis McLoyghlin prieš Rugsėjo 11-ąją vadovavo turams visai netoli Medinos ir galėjo matyti šventąjį miestą pro savo viešbučio langus.
Šiuo metu Saudo Arabija yra pusiau atvira (beje, juokinga pamačius, kiek žmonių savo kupranugariams davė Barako vardą), tačiau šventieji miestai atvykėliams ne musulmonams greitu metu tikrai nebus parodyti. Galbūt kada nors iš toli jūs galėsite pamatyti, kas, kaip tikimasi, bus antras pagal aukštį pastatas pasaulyje. Šį viešbučių tinklą dabar stato Bin Ladenų šeimai priklausanti bendrovė. Jame bus laikrodis, šešis kartus didesnis nei Londono „Big Benas“. Kol kas net lėktuvai turi vengti oro erdvės virš šventųjų miestų, kad „bedieviai“ nešnipinėtų. Kalbama ir apie islamiško pramogų parko, panašaus į „Disneilendą“, pastatymą. Kataras kalbina kitas Persų įlankos valstybes dėl bendros vizos regiono šalyse, taip būtų populiarinamas regionas tarp kruizinių laivų.
Džida – žavingas miestas. Apšviestoje alėjoje prie pakrantės lankytojų laukia užkandžių barai, žaislų parduotuvės ir miniatiūriniai pramogų parkai. Deja, šiai vietai trūksta to seksualumo ir atsipalaidavimo, dėl kurio atostogos pajūryje tokios ypatingos.
Laisvės zona
Prieš atvykdama internetu nusipirkau „Burkini“ – burkos bikinį, uždengiantį visą kūną maudymosi kostiumą. Maniau, kad man jo tikrai reikės, jei norėsiu maudytis. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad man jo neprireikė, nes atradau vietą pavadinimu Durat al Arus.
Į kaimą, kuriame namus turi turtingi gyventojai ir karališkoji šeima, mus nusivežė iš Kalifornijos kilusi islamą priėmusi Sara Benet. Čia vyrauja aštuntojo dešimtmečio architektūra, spalvos kaip televizijos seriale „Majamo policija“ ir hedonistinės (palyginus su likusia šalies dalimi) nuotaikos. Tai laisvės zona. Moterys gali dėvėti, ką panorėjusios, vairuoti ir bendrauti su vyrais. Čia buvo galima dėvėti tikrą bikinį, klausytis klubinės muzikos ir t. t. Patyriau menką šoką, nes ši vieta savo jausmingumu mažai priminė Saudo Arabiją. Nejučia prisiminiau filmą „Šeichas“ ir tą vietą, kai Rudolfas Valentino užkelia Agnes Ayres heroję ant savo arklio ir taria: „Gulėk tyliai, kvailute.“
Tai greičiausiai ir yra priežastis, kodėl jie turi dorovės policiją.
