Per keturis kilometrus nuo San Ignacio miesto (Meksika) plytinčioje dykumoje lankytojus traukte traukia mistifikuota tylos zona arba „Zona del Silencio". Ji dažnai lyginama su Bermudų trikampiu: abi vietovės įsikūrusios tarp 26 ir 28 lygiagrečių, abiejose esą dėl magnetinių laukų neveikia radijo imtuvai.
Kaip bebūtų, apie „Zona del Silencio" kuriamų legendų atsiradimo istorija yra kur kas proziškesnė.
1970 m. liepos 11-ąją „Atėnės“ raketa, kurią savo bandymuose naudojo JAV oro pajėgos, išėjo iš rikiuotės ir pažeidė Meksikos oro erdvę. Ji nukrito Durango dykumoje, nuo planuotos nusileidimo vietos nutolusioje per šimtus kilometrų.
„Atėnės“ raketa, kaip teigiama, gabeno dvi radioaktyvaus elemento Kolbalto-57 talpyklas. Įvykus nelaimei į dykumą išsyk atskubėjo komanda amerikiečių agentų. Jie nukritusios raketos dykumoje ieškojo kelias savaites. Kai ši pagaliau buvo rasta, amerikiečiai likvidavo raketos nuolaužas ir viršutinį žemės sluoksnį. Šios operacijos buvo ganėtinai įslaptintos, todėl vietiniai informacijos vakuumą greitai užpildė gandais ir spekuliacijomis.
Istorija byloja, kad raketai saugoti amerikiečiai nusamdė vietinį Jaime, dar žinomą „Capitán" pravarde. Jo sargyba tetruko keletą savaičių, kol nelaimės vieta buvo visiškai sutvarkyta. Kaip bebūtų, Jaime taip patiko dėmesys ir pinigai, kad apie įvykį jis pradėjo kurti pačius tikriausius pramanus.
Šiais pramanais netruko patikėti aplinkinių žemių gyventojai ir potencialūs investuotojai. Visi jie tvirtino, kad vietovė išties yra ypatinga ir pasižymi keistais reiškiniais.
Vieni žmonės tikino, kad čia susikūrusiose „tylos zonose“ neveikia radijo imtuvai (zonos ilgainiui dreifuoja per dykumą, todėl jas rasti yra labai sunku), kiti – matę po dykumą lakstančius aukštus žmones „sidabriniais kostiumais" (kas gali būti tiesa, nes nuolaužų surinkėjai veikiausiai vilkėjo biokostiumus). Dar treti dievagojosi dykumą esant sukaupus „žemės energiją“ ar net tvirtino, kad būtent čia leidžiasi NSO.
Dabar į šiuos „Meksikos Bermudus“ plūsta smalsuoliai iš viso pasaulio. Kai kurie vis stengiasi surasti apgaulingas „tylos zonas“, o kiti bando nutiesti tiesioginio ryšio tiltą su nežemiškomis būtybėmis. Nors dauguma neradę „tylos zonų“ lieka nusivylę, sumanus gidas iškart paaiškina, jog jos migruoja, todėl identifikuoti zonas yra labai sunku.
Deja, šie naujojo amžiaus paranormalių reiškinių entuziastai, dar vadinami „zonerais“ ar „silenciosais" siaubia dykumą. Rinkdami natūralius ir istorinius radinius, jie paprasčiausiai ją alina. Maža to, jie nuolat trikdo Mapimí biologinės stoties darbą.
Vietiniai gyventojai, kurie iš dalies ir sukūrė šį mistinį šaršalą, iš istorijos šiuo metu nuoširdžiai kvatojasi.
Pasakojama, kad vienąkart turistų paklaustas, kur galima būtų rasti „tylos zoną“, vietinis reindžeris atšovė, jog jiems reikėtų kulniuoti iki kelio galo, kol pamatysią iš vienos kelio pusės į kitą šokinėjančius marsiečius. Keisčiausia yra tai, jog grupė reindžeriui nuoširdžiai padėkojo ir patraukė tolyn.
