Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja Aušra Bartulienė nurodo, kad esant žemesnei nei 4–5 °C temperatūrai erkės būna ramybės būsenoje, o jų aktyvumas priklauso nuo aplinkos temperatūros ir drėgmės.
„Aplinkos temperatūrai pakilus iki 8-11 °C temperatūros jos tampa aktyvios, tai yra pradeda ieškoti maisto. Trūkstant drėgmės, erkių aktyvumo laikotarpis sutrumpėja keliomis savaitėmis. Ankstyvas pavasaris ir vėlyvas ruduo leidžia erkėms būti ilgiau aktyvioms.
Lietuvoje erkių aktyvusis periodas prasideda nuo kovo pabaigos iki lapkričio vidurio ar gruodžio. Erkių aktyvumo pikai – pavasarį ir rudenį (gegužę – birželį ir rugpjūčio – rugsėjo mėn.)“, – nurodo gydytoja.
Per pirmąjį šių metų ketvirtį erkiniu encefalitu susirgo 13 asmenų. Pernai per tą patį laikotarpį – 4 asmenys.
Kaip tinkamai ištraukti erkę?
Erkinio encefalito virusą platina Ixodes genties erkės. Dažniausiai Ixodes ricinus ir Ixodes persulcatus. Europinės miško erkės (Ixodes ricinus, dar vadinamos šuninėmis, miškinėmis, avių, elnių) randamos visoje Lietuvos teritorijoje. Taiginė erkė Ixodes persulcatus, daugiau paplitusi Lietuvos šiauriniuose rajonuose.
Jeigu grįžę iš lauko radote įsisiurbusią erkę, nepanikuokite. Suimkite erkę pirštais ar pincetu kuo arčiau galvutės ir staigiu judesiu truktelėkite į viršų.
„Erkės sukiojimas į šonus padidina tikimybę, kad nutrūks pilvelis ir odoje liks erkės galva ir straubliukas. Ištraukus erkę reikia dezinfekuoti įkandimo vietą. Svarbu kalendoriuje pažymėti erkės įsisiurbimo dieną ir save stebėti apie 30 dienų“, – nurodo A. Bartulienė.
Pirmieji erkinio encefalito simptomai gali atsirasti nuo 2 iki 28 dienų po erkės įsisiurbimo, o užsikrėtus per ožkų, karvių žalią pieną – per 3–4 d.
„Pirmieji ligos požymiai yra karščiavimas, kaulų, raumenų, galvos skausmai, silpnumas, rečiau – virškinimo sutrikimas ar viršutinių kvėpavimo takų uždegimo požymiai. Atsiradus šiems pažymiams būtina kreiptis į šeimos gydytoją“, – sako gydytoja.
Gydymo nėra
Susirgęs erkiniu encefalitu, žmogus gydomas tik simptomiškai, vaistais, sumažinančiais ligos požymius. Specifinio gydymo, nukreipto prieš ligos sukėlėją, nėra. Persirgus erkiniu encefalitu įgyjamas imunitetas šiai ligai visam gyvenimui.
„Mirštamumas nuo erkinio encefalito siekia 0,5-4 proc.. Apie 30–40 proc. pacientų išsivysto liekamieji reiškiniai: negalėjimas susikaupti, miego sutrikimai, nuolatiniai galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, spengimas ausyse, regėjimo sutrikimai, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimai, traukuliai, kartais – paralyžiai“, – nurodo gydytoja.
Erkiniu encefalitu dažniau serga suaugę žmonės. 2019 m. didžiausias sergamumas užregistruotas 45-54 , 55-64 ir 65-74 m. amžiaus žmonių grupėse. Vyresnio amžiaus asmenims liga paprastai pasireiškia sunkiau, dažniau stebimi liekamieji ligos reiškiniai.
Didesnę riziką susirgti erkiniu encefalitu turi miško ir lauko darbininkai, žemdirbiai, keliautojai, turistai, sportininkai (bėgikai, orientacininkai ir kt.), grybautojai, uogautojai, kariai, medžiotojai, žmonės, daug laiko praleidžiantys gamtoje.
Kaip apsisaugoti?
Pasak gydytojos A. Bartulienės, veiksmingiausia erkinio encefalito profilaktikos priemonė – skiepai. Nuo erkinio encefalito skiepyti galima jau vienų metų amžiaus vaikus. Siekiant išvengti erkinio encefalito taip pat naudojamos priemonės, kurių pagalba galima išvengti erkių įsisiurbimo:
1. Einant į mišką reikia užsimauti ilgas kelnes, užsivilkti ilgom rankovėm marškinėlius, avėti guminius batus, vilkėti šviesius rūbus, nes ant jų lengviau galima pastebėti erkę;
2. Neuždengtas kūno vietas papurkšti repelentu, o kelnes ir kojines išpurkšti insekticidu (pagal gamintojų rekomendacijas);
3. Vengti aukštų žolių, drėgnų, krūmokšniais apaugusių, pavėsyje esančių vietų;
4. Grįžus iš lauko apžiūrėti drabužius, juos iškratyti ir palikti sausoje, saulėtoje vietoje, kad juose esančios erkės žūtų;
5. Apžiūrėti kūną, o aptikus erkę kuo greičiau ištraukti. Erkės atsidūrusios ant kūno ieško minkštos ir švelnios odos, kur gausu kraujagyslių, kad būtų lengviau įsisiurbti ir maitintis. Gali įsisiurbti į bet kurią kūno vietą, bet dažniausiai – į pakinklius, kirkšnis, alkūnės vidinį paviršių, pažastis, už ausų.
