Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
14
Arūnė teisininkės darbą iškeitė į konditeriją (tv3.lt fotomontažas)

Marijampolietės Arūnės Bindokaitės-Budrės kuriami skanėstai – džiaugsmas ne tik skrandžiui, bet ir akims. Pamatę jos desertus, greičiausiai net nepagalvotumėte, jog pradžioje mergina gyvenimą siejo su visiškai kitokia veikla. 

14

Marijampolietės Arūnės Bindokaitės-Budrės kuriami skanėstai – džiaugsmas ne tik skrandžiui, bet ir akims. Pamatę jos desertus, greičiausiai net nepagalvotumėte, jog pradžioje mergina gyvenimą siejo su visiškai kitokia veikla. 

REKLAMA

Dabar Arūnė, kaip sako naujienų portalui tv3.lt, gyvena kiek kitokiu ritmu, mat ant rankų sūpuoja vos pusės metų vaikelį. Tačiau randa laiko savo mėgstamai veiklai – tortų gamybai, tuo užsiima laisvu laiku. Pirmąjį tortą ji iškepė būdama 24-erių, o dabar didžiausia svajonė, jog iš šios veiklos galėtų pragyventi.

„Aš labai vėlai pradėjau domėtis tiek maisto gamyba, tiek konditerija. Pirmąjį savo tortą iškepiau tik 24 metų šeimos šventei, tada viskas ir prasidėjo. Kepdavau šeimos šventėms, sakė, kad patinka mano tortai, tuomet draugė paprašė, kad iškepčiau alergiškam vaikui, kuris netoleruoja kiaušinių. Pirmą kartą iškepiau pardavimui ir užsikabinau“, – prisiminė Arūnė.

REKLAMA

Teisę iškeitė į konditeriją

Dabar ji su juoku prisimena, kad pirmasis Kalėdoms iškeptas tortas nebuvo tobulas, o ir pati pašnekovė tuomet dar nežinojo, kad grietinėlę galima perplakti arba kaip soda reaguoja su rūgštimi. Tačiau visi tortą gyrė, o per eilę metų sukaupta patirtis dabar į tai leidžia žiūrėti kitomis akimis.

„Sunkiai man ten sekėsi, atrodė, kad paprasta, susiradau receptą, išsikepiau biskvitą. Man jį padalinti į reikiamas keturias dalis buvo misija neįmanoma. Į dvi dalis – taip, bet keturias... Šiaip ne taip jį padalinau (juokiasi). 

REKLAMA
REKLAMA

Paskui visas aptepimas, atrodė, kad paimsiu ir peiliu aptepsiu. Viskas truko vos ne visą naktį, kol nudailinau. Plušėjau, kol jis bent kiek buvo panašus į tortą“, – su juoku pirmąjį tortą pamena Arūnė.

Dabar, kai ji pasakoja apie tortus, atrodo, kad juos kepė nuo pat vaikystės ir visada jautė didelę aistrą desertams. Tiesa, pasmaližiauti ji mėgsta, bet gyvenimą iš pradžių siejo su teise ir šioje srityje dirbo:

„Aš esu baigusi verslo teisės magistrą, 6 metus mokiausi. Dirbau advokatų kontoroje, bet tai kažkaip nelipo su mano asmenybe, nes esu teisybės ieškotoja.

Tada išėjau į valstybės tarnybą, atrodė, kad ten dirbsiu visuomenei ir jausiu didesnį pasitenkinimą, nešiu kažkokią naudą. Bet ten irgi pamačiau, kad nėra to pasitenkinimo savo darbu ir neneša džiaugsmo.“

Pradėjusi valstybės tarnybą, ji nusprendė, kad duos sau pusę metų – jeigu nepatiks, ieškos kitos veiklos. Supratusi, kad metas teisę keisti veiklą, Arūnė nusprendė, jog stos į profesinę mokyklą Vilniuje.

REKLAMA
REKLAMA

„Sau pasižadėjau, kad stosiu į profesinę mokyklą ir pasižiūrėsiu, kas ta konditerija ir su kuo ją valgyti, ar limpa, ar nelimpa, nes aš, jeigu darau, darau 100 procentų, man reikia pamatinių žinių, kad ant to galėčiau statyti, o ne būti visiška savamoksle.

Atidirbau pusę metų, atsisveikinau su kolegom, pasakiau, kur išeinu, visi sakė: „Gerai darai, šaunuolė. Jeigu žinai, ko nori, tik pirmyn“. Šeima kiek kitaip žiūrėjo“, – pasakojo pašnekovė.

Patirtį kaupė svetur

Kaip tarė, taip ir padarė – įstojo į profesinę mokyklą mokytis konditerijos, bet mokslų nebaigė, mat pasitaikius galimybei išvykti stažuotis į užsienį, o grįžusi suprato, kad nori įgauti daugiau žinių ir patirties.

„Pasimokiau metus, išvažiavau su „Erasmus“ programa į Prancūziją. Ten visą mėnesį dirbau Europos parlamento restorane, stažavausi, pamačiau, ką reiškia dirbti restorane. Didelė komanda sukosi, gamino nuo paprasčiausių sausainių iki tortų 300 žmonių.

REKLAMA
REKLAMA

Ten buvo kultūrinis šokas, kadangi labai daug konditerijos pagrindo yra iš ten, jiems viskas savaime suprantama. Teko greitai visko išmokti, nes viskas truko mėnesį, o norėjau suprasti, ką kalba ir būti naudinga.“

Prancūzijoje Arūnė įgavo itin naudingos patirties – labiausiai patiko tai, jog pati viską galėjo bandyti daryti pati, netgi jei nepavykdavo, kartodavo vėl ir vėl. Kaip pati sako, tik žiūrėdama netobulėtų.

Grįžusi iš Prancūzijos, mergina nusprendė, jog investuos savo pinigus ir išvyks intensyviems kursams kur nors visai čia pat. Paieškojusi, atrado privačią mokyklą Škotijoje, Edinburge, kuri – geriausių Europos privačių mokyklų dešimtuke. Ji neslepia, jog laikas buvo įtemptas, griežtai nuo 8 turėjo būti kursuose iki vakaro, tačiau ir čia įgauta patirtis – neįkainojama:

„Mokslai truko tik tris mėnesius, visą rudenį, bet jie buvo labai intensyvūs, griežtai nuo 8 iki 18 visą dieną praleisdavom. Labai patiko mokymo būdas, nes buvom septynių asmenų grupė iš viso pasaulio – Panamos, Libano, pora vietinių škotų. Amžiaus grupės taip pat labai skirtingos. Maža grupelė, daug mokytojų, dviem žmonėms vienas mokytojas.

REKLAMA
REKLAMA

Ateinam ryte, kava, pasišnekam ir tada mokytojas pateikia teorinę dalį ir praktiškai parodo. Tada visi einame prie savo stalų, gaminame, kartojame, ką parodė mokytojas. Jei nesigauna, aiškinamės, kodėl.“

Kursų metu teko ne tik dirbti mokykloje, bet buvo suteikta galimybė apsilankyti geriausių restoranų virtuvėse, o kas savaitę vykdavo atsiskaitymai. Čia Arūnė išmoko kepti viską – nuo duonos iki sudėtingiausių prancūziškų tortų ir įgijo tarptautinį profesionalios konditerijos diplomą.

Grįžusi pasijautė nereikalinga

Po intensyvių kursų, sukaupusi žinių bagažą Arūnė grįžo į Lietuvą, tačiau neslepia, jog teko kiek nusivilti – jautėsi nelabai kam reikalinga, todėl grįžo į darbą kepykloje, kur jautėsi nesava ir norėjo siekti daugiau.

„Grįžau atgal, atrodė, kad šakės, tiek pinigų sukišau ir tiek vilčių turėjau, o manęs niekam nereikia. Sekiau darbo skelbimus, nusiunčiau CV vienam viešbučiui, jie kaip tik ieškojo naujos konditerių komandos, padirbėjau ten. Tada perėjau į kito, penkių žvaigždučių viešbučio virtuvę. Ten buvo postūmis ir žinomesnis vardas“, – sukauptą darbo patirtį vardijo pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA

Įdėtas sunkus darbas davė rezultatų – ją pastebėjo šefas Martynas Praskevičius ir pakvietė dirbti į geriausią Lietuvos restoraną. Ten ji dirbo virtuvėje konditere, tačiau aistra tortams niekur nedingo.

„Tortų niekada neapleisdavau, visada, kam nors paprašius, mielai net po darbo valandų darydavau tortus, nes tai buvo mano stichija. Dirbau labai ilgas valandas, bet praktiškai niekada neatsisakydavau iškepti tortą.“

Kaip pati sako, viską aukštyn kojomis apvertė nėštumas – tuomet ji išėjo iš darbo ir didžiąją dalį laiko skyrė tortams. Paklausta, ar nesigaili, jog paliko teisininkės karjerą, Arūnė atšauna, jog labiausiai gaila, kad negali turėti manikiūro.

„Aš kažkaip nėriau į konditeriją stačia galva ir nenorėjau į teisės pusę net žiūrėti, nes ryte buvo nemiela keltis į darbą. Norėjau eiti į darbą su polėkiu, juk ten praleidžiu didžiąją dienos dalį“, – atviravo ji.

Gamyba užtrunka nuo kelių dienų iki savaitės

Tikriausiai neretai kam pasitaiko, kad torto prisireikia čia ir dabar, tačiau pas Arūnę tortą reikia užsisakyti iš anksto – gamyba užtrunka nuo kelių dienų iki savaitės.

REKLAMA
REKLAMA

„Standartinį tortą darau pagal visas taisykles, trunka tris dienas ne ištisai, bet prie jo vis prieinant. Pirmą dieną išsikepu biskvitus, antrą dieną sutepu, o trečią – užbaigiu, aptepu ir padekoruoju. 

Jeigu yra kažkokios įmantresnės dekoracijos, gali užtrukti ilgiau ir gali reikti savaitę laiko vis prieiti, nes, tarkim, džiūsta dažai, nors aš, asmeniškai, labiausiai mėgstu natūralius papuošimus“, – darbų eigą diktavo pašnekovė.

Sudėtingiausias tortas, kaip pati sako, yra tas, kuriame daug įvairių tekstūrų, skirtingi biskvitai ir įvairūs pertepimai – tam prireikia daugiau laiko, o vasarą vengia gaminti tortus su putėsiais, mat negali užtikrinti, jog per karščius jie išsaugos savo prekinę išvaizdą.

„Klientai labai mėgsta sūrio tortus, ypač vyrai. Pastebėjau, kad jie nesuka galvos dėl pertepimų, jiems klasikinis sūrio tortas su uogom arba karamele.

Pastebėjau, kad moterys labiau mėgsta prabangesnius skonius – migdolų miltus, šviežias avietes net žiemos metu ir labiau linksta į klasikinę prancūzišką pusę.“

REKLAMA
REKLAMA

Kadangi dirba namuose, mergina neslepia, kad kartais tenka atsisakyti užsakymų dėl laiko ir vietos stokos, mat turėdama daugiau užsakymų maisto produktus sukrauna į šaltkrepšius, o jų vietą šaldytuve užima tortai.

„Aš esu ne už kiekybę, o kokybę ir jeigu matau, kad negalėsiu jos užtikrinti, tenka atsiprašyti ir nepriimti užsakymų.

Būna, kad atsiunčia labai konkretų iš kitų kepyklų ir tada tenka atsisakyti tokio užsakymo, nes aš nekopijuoju ir nenoriu daryti taip, kaip kažkas daro. Čia yra, visų pirma, negražu ir aš tiesiog paaiškinu savo poziciją, kad nekopijuoju ir kreipkitės kitur arba pas tuos, kas sugalvojo dizainą“, – kalbėjo A. Bindokaitė-Budrė.

Atskleidė gero torto paslaptį

Arūnė atskleidė, kokia yra gero torto paslaptis – nepatikėsite, bet ji itin paprasta. Tiesa, gali tekti paplušėti, bet svarbiausia yra pasirinkti kokybiškus produktus. Tai jai pačiai itin svarbu.

„Visų pirma, geri produktai – ne taupymas, savikaina, kad nupirksiu pigiausius produktus ir vis tiek gausis. Iš gero produkto automatiškai išeina gera sudedamoji torto dalis.

REKLAMA
REKLAMA

Antras dalykas – šviežumas. Ne taip, kad prisiviriau uogienės ir ją naudosiu visus metus. Yra dalykų, kuriuos galima taip naudoti, bet pati visada darau tik tam tortui įdarus, biskvitus.“

Taip pat viena iš gero torto paslapčių – skirtingi skoniai ir tekstūros, kurie, vos paragavus deserto, pakeri:

„Svarbus skonio balansas – ne per saldus, drėgnas, kad jame būtų daug tekstūrų: kažkas traškaus, minkšto, kreminio, uogiško ar vaisinio. Tortas ir yra tai, kad jame galima sutalpinti labai daug skonių, tekstūrų, kad burnoje tarsi įvyktų sprogimas.“

Pati pašnekovė dabar dažniausiai gamina, kai miega vaikas, tačiau ateityje turi didesnių planų – juokiasi, kad visos Lietuvos užkariauti neketina, o labiausiai norėtų atidaryti savo tortų butiką, kur žmonės galėtų paskanauti jos desertų.

„Mano pagrindinis tikslas yra laisvai gyventi iš to, kuo užsiimu ir plėtimasis – noriu turėti savo fizinę vietą, kur žmonės galėtų ateiti ir ragauti tortus.

Manau, kad paslaptis yra tokia, jog jeigu gerai darysiu, pas mane atvažiuos. Vienoje vietoje suvaldyti sėkmę ir kokybę yra raktas į sėkmę“, – svarsto mergina.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų