Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto lektorius Sigitas Juzėnas paaiškino, kurių augalų verčiau neliesti plikomis rankomis, kodėl katėms itin pavojingos lelijos ir ką daryti įtarus apsinuodijimą.
Pavojus gali slypėti net darže
Vienas geriausiai pažįstamų augalų, kurio ne visos dalys tinkamos valgyti, yra bulvė. Pasak mokslininko, šis augalas puikiai parodo, kad nuodingumas gali slypėti net tame pačiame augale, kurį vartojame kasdien.
„Valgome bulvės gumbus, tačiau bulvės lapai, stiebai, daigai, pažaliavę gumbai ir ypač vaisiai – mažos pomidorėlius primenančios uogos – gali turėti daugiau glikoalkaloidų, daugiausia solanino ir chaconino. Bulvė mus maitina, bet tik todėl, kad išmokome valgyti tinkamą jos dalį“, – aiškina S. Juzėnas.
Pasak lektoriaus, bulvių uogos vaikams gali pasirodyti panašios į mažus pomidorus, tačiau jos nėra valgomos. Nors bulvės giminaičio pomidoro vaisiai sveikatai pavojaus nekelia, šių augalų painioti negalima.
Atsargiai reikėtų ruošti ir daržines pupeles. Žalios arba nepakankamai išvirtos jų sėklos gali sukelti ūmų apsinuodijimą.
„Simptomai dažniausiai prasideda per 1–3 valandas, pasireiškia stiprus pykinimas, vėmimas, vėliau – viduriavimas ir pilvo skausmai. Pupelėse natūraliai yra medžiagos, vadinamos fitohemagliutininu. Tai augalo apsauginis baltymas, padedantis pupelėms apsisaugoti nuo kenkėjų“, – pasakoja pašnekovas.
Todėl iš daržo surinktas pupeles prieš verdant reikėtų pamirkyti, o vėliau gerai išvirti. Veikiamas aukštos temperatūros fitohemagliutininas suyra ir pupelės tampa saugios valgyti.
Raudonos kukmedžio sėklos gali vilioti vaikus
S. Juzėno teigimu, vaikus nuo mažens reikėtų mokyti ragauti tik gerai pažįstamus augalus. Vis dėlto tuo metu, kai mažyliai aplinką pažįsta viską dėdami į burną, pavojingus augalus iš jų aplinkos rekomenduojama pašalinti.
Vienas tokių augalų yra europinis kukmedis. Lietuvoje gamtoje jis išnykęs, tačiau vis dar auginamas soduose ir parkuose.
„Kukmedžiai yra labai gražūs plikasėkliai augalai – eglių ir pušų giminaičiai. Juos vis dažniau panaudoja visžalėms gyvatvorėms, formuojamuose želdiniuose. Kukmedžių moteriški individai formuoja ne mums įprastus kankorėžius, o sėklas, kurias gaubia sultingas raudonas apysėklis“, – pasakoja lektorius.
Ryškus raudonas apysėklis gali sudominti mažus vaikus, tačiau jo viduje esanti sėkla ir kitos augalo dalys yra nuodingos. Kukmedžio medienoje, spygliuose ir žievėje kaupiasi alkaloidas taksinas.
Dėl šios priežasties kukmedžių nerekomenduojama sodinti vietose, kuriose žaidžia maži vaikai.
Pavojingiausia dalis gali slėptis po žeme
Nuodingų medžiagų koncentracija ir įvairovė augaluose gali kisti priklausomai nuo laiko bei aplinkos sąlygų. Svogūniniai, gumbasvogūniai ir šakniastiebiniai augalai dažnai turi cheminę apsaugą nuo žolėdžių, todėl pavojingiausios jų dalys neretai būna po žeme. Vienas tokių augalų – rudeninis vėlyvis.
„Rudeninis vėlyvis yra puikus pavyzdys: gražus, dekoratyvus, rudenį žydintis augalas, bet turintis kolchicino. Kolchicinas veikia ląstelių dalijimąsi, trukdo mikrovamzdelių funkcijai“, – aiškina S. Juzėnas.
Nors kolchicinas yra svarbus medicinoje ir biologiniuose tyrimuose, pats augalas nėra saugus vartoti. Apsinuodijimas juo gali būti sunkus ar net mirtinas, pažeisti virškinamąjį traktą, sutrikdyti kraujotaką ir organų veiklą.
Pavojingos yra ir senuose gėlynuose dažnai augančios pakalnutės. Nuodingos visos jų dalys, tačiau vaikams ypač patrauklios gali pasirodyti vėliau susiformuojančios gelsvai raudonos uogos.
Pakalnutės, kaip ir gėlynuose auginamos rusmenės, kaupia stipriai širdį veikiančių medžiagų.
„Nors šie augalai labai dekoratyvūs, jų ragauti negalima, nes apsinuodijimas gali sutrikdyti širdies veiklą. Tačiau rusmenės atveju neturime tokių viliojančių uogų, gal todėl ir apsinuodijimų galimybė mažesnė“, – teigia mokslininkas.
Gali būti supainiota su petražolėmis
Pavojų keliančių augalų nebūtina specialiai pasodinti – kai kurie jų prie žmonių gyvenamų vietų išplinta savaime. Vienas tokių augalų yra nuodingoji šunpetrė.
Jauni jos lapai gali priminti petražoles arba kitus skėtinių šeimos prieskoninius augalus. Šunpetrė gali augti daugiabučių kiemuose, ypač apleistose ir nuošaliose vietose, taip pat daržuose, patvoriuose, pakrūmėse bei derlingame dirvožemyje.
„Todėl ir daržo pakraštyje petražolių pasiskinti išėjęs žmogus gali pakenkti savo ar artimųjų sveikatai. Tačiau ji nėra pati nuodingiausia savo šeimoje. Tiesiog ji lengviau gali patekti į mūsų maistą per neapsižiūrėjimą“, – įspėja S. Juzėnas.
Dar pavojingesnė jos giminaitė – dėmėtoji mauda, laikoma vienu nuodingiausių Lietuvos augalų. Ji dažniausiai auga azoto ir organinių medžiagų gausiose vietose: šalia fermų, ganyklų, mėšlynų, pakelėse ar apleistose kaimo teritorijose.
Šį įspūdingo dydžio augalą galima aptikti ir miestuose – upių pakrantėse, dykvietėse bei šalia apleistų pastatų.
Rūtų geriau neliesti plikomis rankomis
Ne visi augalai pakenkia tik juos prarijus. Kai kurie pavojingi dėl kontakto su oda, ypač jei po jo žmogus būna saulėje. Vienas tokių augalų yra žalioji rūta.
„Rūta turi furanokumarinų, kurie po sąlyčio su oda ir UV spindulių gali sukelti fitofotodermatitą: paraudimą, deginimą, pūsles, skausmą ir ilgai išliekančias pigmentines dėmes“, – vardina S. Juzėnas.
Pasak jo, tai nėra tik teorinis pavojus. Odos pažeidimų patiria žmonės, kurie ravėdami ar tvarkydami gėlynus dirba plikomis rankomis, vilki drabužius trumpomis rankovėmis, o vėliau būna saulėje.
„Nors rūta lietuvių kultūroje turi švelnų, simbolinį įvaizdį, ant odos ir saulėje ji gali pasielgti visai ne švelniai“, – pažymi mokslininkas.
Ar nuodingus augalus galima kompostuoti?
Baimė deginti nuodingus augalus dažnai kyla dėl galimybės kartu su dūmais įkvėpti jų veikliųjų medžiagų. Tačiau, pasak pašnekovo, daugumos sodo ir daržo augalų keliama rizika deginant yra menkai ištirta arba laikoma nedidele.
Rekomendacija augalų nedeginti dažniau susijusi ne su ypatingu jų nuodingumu, o su bendromis žaliųjų atliekų tvarkymo taisyklėmis. Sodo bei daržo atliekų deginimas yra ribojamas, o augalus rekomenduojama kompostuoti.
„Daugelį nuodingų augalų žmonės sėkmingai augina gėlynuose ir vėliau kompostuoja. Pavyzdžiui, darželinė tulpė turi nuodingų junginių, galinčių sukelti apsinuodijimą ar odos dirginimą, tačiau dėl to jos niekas nelaiko pavojinga atlieka, kurią reikėtų deginti“, – teigia S. Juzėnas.
Katėms mirtiną pavojų gali kelti lelijos
Pasak eksperto, naminiams gyvūnams dažnai pavojingi tie patys augalai kaip ir žmonėms, tačiau yra ir svarbių išimčių. Viena ryškiausių – kačių jautrumas lelijoms ir viendienėms.
„Lelijos, kurių nereikėtų painioti su vandens lelijomis, ir viendienės katėms gali sukelti ūmų inkstų nepakankamumą net ir po labai nedidelio kontakto.
Pakanka suėsti lapo ar žiedlapio gabalėlį, nulaižyti žiedadulkes nuo kailio ar atsigerti vandens iš vazos, kurioje buvo pamerktos šios gėlės“, – perspėja mokslininkas.
Todėl namuose auginant katę lelijų ir viendienių geriausia nelaikyti nei patalpose, nei gyvūnui pasiekiamose namų prieigose.
Įtarus apsinuodijimą laukti nereikėtų
Apsinuodijimo požymiai priklauso nuo konkretaus augalo ir suvartoto jo kiekio. Žmonėms ir gyvūnams gali pasireikšti pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas, gausesnis seilėtekis, mieguistumas ar bendras silpnumas.
Kai kurie augalai gali sukelti ir sunkesnių simptomų – kvėpavimo, širdies veiklos ar net nervų sistemos sutrikimų.
„Jei vaikas, suaugęs žmogus ar gyvūnas paragavo nežinomo augalo, nereikėtų laukti, kol pasireikš simptomai. Tokiais atvejais rekomenduojama konsultuotis su specialistais ir stebėti nukentėjusiojo būklę“, – sako S. Juzėnas.
Jeigu sutrinka sąmonė, prasideda traukuliai, pasunkėja kvėpavimas ar įtariami širdies ritmo sutrikimai, būtina nedelsiant skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112.
Mokslininkas pabrėžė, kad netyčia prarijus nuodingą augalą nereikėtų savavališkai sukelti vėmimo. Jei įmanoma, augalą vertėtų nufotografuoti arba išsaugoti jo pavyzdį – tai specialistams gali padėti greičiau nustatyti galimą apsinuodijimo priežastį.
Dažna klaida – augalus vertinti pernelyg paprastai
Pasak S. Juzėno, viena dažniausių žmonių klaidų – visus augalus paprastai suskirstyti į nuodingus ir nenuodingus.
„Augalas nėra nei geras, nei blogas savaime. Pavojų lemia konkreti rūšis, augalo dalis, suvartotas kiekis, paruošimo būdas, žmogaus amžius ar sveikatos būklė, o kartais net aplinkybės, pavyzdžiui, saulės poveikis po kontakto su kai kurių augalų sultimis“, – aiškina jis.
Klaidinga manyti ir tai, kad prekyboje parduodamas ar sode augantis augalas negali būti pavojingas. Nuodingas gali būti ne visas augalas, o tik jo sėklos, vaisiai, svogūnai, šakniastiebiai, lapai ar sultys.
„Jei namuose yra mažų vaikų ar augintinių, augalų savybių žinojimas gali būti ne mažiau svarbus nei maisto produktų etikečių skaitymas parduotuvėje“, – pabrėžia mokslininkas.
Pasak pašnekovo, pirminiam augalų rūšių atpažinimui galima naudoti dirbtiniu intelektu paremtas programėles, pavyzdžiui, „PlantNet“. Informacijos apie augalų savybes ir galimą nuodingumą galima ieškoti šaltinius nurodančioje duomenų bazėje PFAF, o biologinei įvairovei pažinti – platformoje „iNaturalist“, kurioje nustatyti rūšis padeda ir bendruomenė bei specialistai.
Vis dėlto programėlių pateiktą rezultatą reikėtų vertinti tik kaip pirminę užuominą, o įtarus apsinuodijimą – nedelsiant kreiptis į specialistus.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
