Čiūto, rūto, titity
Šiaurės Rytų Aukštaitijoje dar prieš krikščionybei įžengiant į Lietuvą, moterys burdavosi draugėn ir traukdavo sutartines. Dabar šios dainos laikomos unikaliu tradicinės muzikos reiškiniu, kuriame susipina žodžiai, muzika ir šokis. Polifoninių sutartinių atlikimas buvo gan sudėtingas giedojimo menas (sutartinės vadinamos ne dainomis, o giesmėmis – taip nuo seno buvo rodoma pagarba ir pabrėžiama reikšmė), išsiskiriantis aiškia sinkopuota ritmika ir sekondiniu derinimu. Sutartinės buvo giedamos dirbant, o dažniausiai per rugiapjūtę.
Sutartines dažniausiai giedodavo moterys, o instrumentais (skudučiais, ragais, daudytėmis, kanklėmis, lamzdeliais ir kt.) grodavo vyrai. Šokiai sutartinių metu būdavo labai lengvi ir saikingi, užtekdavo eiti ratu, porai priešais porą ir pan. Na, o sutartinių tekstuose būdavo minimi darbai, kalendorinės ir šeimos šventės, medžioklė ir bitininkystė. Vienas įdomiausių sutartinių tekstų elementų buvo archajiški garsažodžiai, kurių prasmės dabar suvokti dažnai neįmanoma. Čiūto, rūto, titity, tatatõ, dūno, tūto – ką tai reiškė mūsų protėviams, atsakyti sunku, tačiau giedant šie žodeliai sukuria užburiantį ritmą ir atmosferą. Analogų pasaulyje neturi ir tai, kad vienu metu giedami du skirtingi tekstai – turintis prasmę ir garsažodinis.
10 metų UNESCO sąraše
Šiaurės Rytų Lietuvoje gyvavusios sutartinės, atsiradusios dar iki Lietuvos krikšto, buvo perduodamos iš kartos į kartą, užrašinėtos nuo XVI a., kol XX a. pr. beveik išnyko. Bene didžiausias nuopelnas už sutartinių išsaugojimą priskiriamas tautosakininkui Zenonui Slaviūnui, kuris tyrinėjo, surinko, užrašė ir išleido trijų tomų rinkinį „Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos“. Šiame rinkinyje buvo paskelbta beveik du tūkstančiai sutartinių.
1968 m. vienoje Vilniaus scenoje buvo atlikta sutartinių programa. Nuo to laiko atsirado vis daugiau sutartinių giedotojų ir tradicijos saugotojų. XXI a. sutartinės buvo įvertintos – jos tapo lietuvių tautiškumo simboliu, o 2010 m. įtrauktos į UNESCO Nematerialios kultūros paveldo sąrašą.
Tarptautinis pripažinimas prisideda prie tradicijos puoselėjimo, o sutartinių saugotojai buriasi ir buria jaunąją kartą į folkloro ansamblius, todėl unikalią lietuvišką polifoninę muziką galima išgirsti koncertuose ir šventėse, o tarptautiniuose tradicinės muzikos festivaliuose sutartinės vadinamos magišku fenomenu ir unikalia Lietuvos vizitine kortele.
Sutartinių bendruomenės
Specialistai išskiria kelias bendruomenes ir vietas Lietuvoje, kuriose ypatingai puoselėjamos sutartinių tradicijos. Lazdinių-Adutiškio apylinkėse Švenčionių rajone gyvena 25 asmenys, perėmę sutartinių tradicijas iš savo protėvių. Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblio pradžia galima laikyti 1969 metus, kai Lazdinių kaime po darbų susirinkusios kaimo moterys kartu ėmė dainuoti. Nuo tada ansamblis nuėjo ilgą kelią ir šiandien savo repertuare turi daugiau nei 120 unikalių dainų. Lazdinių-Adutiškio sutartinių bendruomenė yra bene vienintelė, perėmusi sutartinių atlikimą tiesiai iš senųjų sutartinių giedotojų.
O štai Bučelių (Švenčionių raj.) giminėje sutartinės buvo perduodamos mamų dukroms ir senelių anūkėms. Jakelių kaime gyvenusi Felicija Bučelienė paliko pasakojimų apie kaime gyvenusius dainingus žmones. Čia sutartinės buvo perduodamos į kartos į kartą, ji tradicinių dainų išmoko iš mamos, o šioji išmoko iš savo mamos. Sutartinės panašiai buvo saugomos ir kitose Aukštaitijos šeimose. Skaičiuojama, kad iki šiol yra apie 40 bendruomenių, kurių nariai sutartinių išmoko iš tėvų ar senelių.
Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“. Projekto tikslas – didinti tradicinių Lietuvos amatų ir UNESCO kultūros paveldo objektų populiarumą bei žinomumą.
Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo.
Projekto vykdytojas Lietuvos kaimo turizmo asociacija.
