Vos tik šalyje prasidėjus suirutei dėl koronavirusinės infekcijos, jis turėjo pasitraukti į 14-os dienų saviizoliaciją. Nors buvimas izoliacijoje kėlė pyktį ir erzino, tačiau šis laikas pasitarnavo adaptuotis esamoje situacijoje ir pasiruošti kovai su dar tuo metu mažai žinomu virusu. „Tas saviizoliacijos laikas ir buvo sunkiausias“, – prisiminęs karantino sukeltus iššūkius reziumuoja N. Samuolis.
Plačiau apie emocijas saviizoliacijoje, pasiruošimą kovai su virusu ir išmoktas pamokas – pokalbyje su juo.
Ką pagalvojate pažiūrėjęs atgal į tuos jau beveik tris karantino mėnesius?
Paprastai, tai mūsų pačių pasirinkimas, ar tai geriausi, ar blogiausi laikai. Iki karantino Ukmergės ligoninėje dirbau chirurgu, o karantinas asmeniškai man buvo didelis iššūkių metas. Reikėjo pakeisti ir specialybę. Trumpam atidėti chirurgiją ir užsiimti COVID-19 ligoniais. Teko sparčiai mokytis, susipažinti su inovatyviais sprendimais. Mes, medikai, vilkomės visų kitų specialybių užnugaryje su tokiomis technologijomis kaip nuotolinės konsultacijos, 3D spausdintuvai, komunikacija, o dabar štai konstruojame veido skydus ar net dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatus, naudojamės „Zoom“ ar „Microsoft Teams“ programėlėmis.
Koks buvo jums karantino laikotarpis?
Pradžioje vyravo didžiulis chaosas, nežinomybė, pasitaikė ir konfliktų, o netrukus sužinojau, kad man karantinas visgi prasidės saviizoliacija. Susiklostė tokia specifiška situacija, kad mūsų ligoninės gydytojai buvo diagnozuotas COVID-19 virusas, nors ji niekur ir nekeliavo tuo metu. Supratome, kad virusas jau gyvena ligoninėje. Ir buvau priverstas 14 dienų saviizoliuotis, tas dienas praleidau namuose.
Iš pradžių galvojau, kad ir kontakto būta, žinojau, kad reikia laukti simptomų, bet jie kaip nepasireiškė, taip nepasireiškė. Sėdi, lauki, nervai ne patys stipriausi tuo metu, ėmė ir pyktis dėl tokios situacijos. Turi sėdėti namuose, kai gali padėti ten, kur tavęs reikia labiausiai. Tas saviizoliacijos laikas buvo sunkiausias, nes privalėjau likti namuose ir negalėjau padėti tiems, kam tuo metu reikėjo pagalbos.
Saviizoliaciją vadintumėte didesniu iššūkiu nei COVID-19 skyriaus įkūrimą?
Taip, tikrai, didžiausiu iššūkiu man tapo saviizoliacija, nes sunku susitaikyti su tuo, kad esi sveikas, bet negali dirbti ir padėti kitiems. Laiką namuose skyriau savišvietai ir užsienio kolegų iš Kinijos, JAV ir kitų šalių mokslininkų studijoms, apie tai, koks yra tas naujasis koronavirusas.
Man sugrįžus, vyko intensyvūs mokymai, kaip teikti deguonies terapiją, kaip dirbti su plaučių ventiliacijos aparatu, nes buvo ruošiamasi daug sudėtingesnei situacijai, nei buvo reali. Koordinavau šiuos mokymus, o po jų prireikė komandos į kuriamą COVID-19 skyrių.
Pas mus gydytojų pertekliaus nėra, tad teko aukoti chirurgijos skyrių ir eiti dirbti į COVID-19 skyrių.
Kaip kito situacija šiame skyriuje nuo pirmųjų dienų iki dabar?
Galima sakyti, kito palengva. Administracija ir medicinos personalas – kartu išmokome, kaip valdoma krizė. Pasitaikė situacija, kokioje niekada nebuvome, tad išmokome, kad labai svarbu yra bendradarbiauti ir komunikuoti. Kai komunikacija ligoninės viduje pagerėjo, po truputėlį situacija pradėjo lengvėti.
Atsirado žmonių, kurie galėjo padėti. Atėjo suvokimas, kad ne tik vadovai gali valdyti situaciją, bet ir gydytojai, slaugytojai, kitas personalas turi pakankamai žinių, yra pajėgūs prisidėti. Pamažu atsirado bendradarbiavimas ir situacija stabilizavosi.
Be to, beveik per mėnesį, kol truko saviizoliacija ir mokymai, mes ir patys sėmėmės žinių. Domėjomės, žiūrėjome, ką šneka kolegos, kuo dalijasi, skaitėme jų straipsnius. Tarptautinė chirurgų bendruomenė organizavo seminarus, kur dalijosi patirtimi, kaip chirurgui ateiti dirbti į COVID-19 skyrių, ką reikia žinoti. Tad dirbti šiame skyriuje buvau jau pasiruošęs.
Kokias pamokas išsinešite iš šio laikotarpio?
Pamatėme, koks yra vertingas ligoninės darbuotojas. Kalbu apie visą personalą: gydytojus, slaugytojus, slaugytojų padėjėjus, valytojus. Ačiū Dievui, kad nereikėjo daryti sunkių moralinių pasirinkimų kaip Italijoje ar Ispanijoje, kur gydytojai sprendė, gydomas ar ne bus konkretus pacientas.
Labai pozityviai nuteikė visuomenės pagalba parūpinant asmeninių apsaugos priemonių. Bendradarbiavau ir su Robotikos mokykla, kurie kūrė apsauginius skydelius. Tas bendradarbiavimas apskritai buvo „superinis“, džiaugiuosi inžinierių įsitraukimu. Jie skambino, konsultavosi, ieškojo sprendimų, kaip galėtume rasti pigesnių būdų apsaugos priemonėms gaminti, bet kad jos vis tiek būtų pakankamai saugios.
Kas jums padeda atsipalaiduoti po įtemptos dienos?
Mano laisvalaikio užsiėmimai tradiciniai: knygos, mankšta, pokalbiai su draugais telefonu ar kitomis telekomunikacijų priemonėmis. Dabar šiltasis laikotarpis – galima nuvykti į sodybą – į saugią erdvę, kur nebejauti karantino ir gali matyti, kaip bunda gamta, užsiimti statybų darbais. Tai prablaško.
Mėgstate stebėti gamtą, o kada medicina atsirado jūsų akiratyje?
Maždaug 11-oje klasėje nusprendžiau, kad noriu studijuoti mediciną. Nemačiau kitos prasmingesnės specialybės. Man atrodė, kad ji toks viduriukas tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų. Humanitariniai mokslai man per didelė palaida bala, o tiksliuosiuose – per daug tikslu. Taip ir pasirinkau. 2016-aisiais baigiau rezidentūrą ir atvykau dirbti į Ukmergės ligoninę.
Ko palinkėtumėte kolegoms, taip pat vis dar dirbantiems priešakinėse linijose?
Stiprybės ir kad greičiau pasibaigtų koronaviruso sukelta pandemija. Bet, panašu, priešakines linijas reikės užleisti kitiems specialistams, nes dabar didžiausi iššūkiai kyla, kaip pradėti teikti planines gydymo paslaugas ir sugrįžti į įprastas vėžes. Reikės rasti naujų būdų, kaip dabar suteikti pagalbą žmonėms, kurie neserga COVID-19 virusu, bet turi kitų ligų ir jiems reikalinga pagalba, tokia pat kokybiška ir greitai suteikta. Tad kūrybingumo ir daugiau bendradarbiavimo. Tada viską galima pasiekti.
Kalbino Vilma Balčiauskaitė, ugdantikomunikacija.lt
