Parengė Sergejus Stonkus
Trys (su puse) visiškai netikėtos alkoholizmo priežastys. Daugeliu atvejų dėl to, kad žmogus geria, kalta būna ne aplinka ir net ne silpnas charakteris, kuo dažnai kaltinami alkoholikai, bet pats organizmas.
Prie tokios išvados priėjo įvairių šalių specialistai, bandę ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl kai kurie iš mūsų galime vartoti alkoholį visą gyvenimą iki pat senatvės ir likti sveiki, o kiti prasigeria per porą metų.
Tereikia vieno hormono
Naujausi moksliniai tyrimai parodė, kad daugelis nuo taurelės priklausomų žmonių kenčia dėl įgimto ir paveldėto hormono adrenalino deficito.
Egzistuoja aiškus tiesioginis ryšys tarp serotonino – vadinamojo malonumo hormono – ir adrenalino, arba streso hormono, gamybos. Taigi žmonių, kurių organizmas pagamina per mažai adrenalino, kūnas ieško būdų kompensuoti šį procesą. Ir pats paprasčiausias bei prieinamiausias iš tų būdų yra alkoholis, veikiantis kaip antidepresantas ir adrenalino stimuliatorius. Tiesa, tik iš pradžių.
Pradėjęs gerti žmogus iš tiesų pradeda jaustis geriau, ir šis jausmas skatina jį arba ją dar dažniau griebtis stikliuko. Koks tokiu atveju laukia finalas, žinome visi: organizmas reikalauja vis daugiau adrenalino, daugiau alkoholio, ir išsivysto labai sunkiai gydoma priklausomybė.
Gydytojai narkologai vienbalsiai pripažįsta: kovoti su alkoholikų priklausomybe nuo adrenalino itin sudėtinga, nes jiems stiprieji gėrimai – kaip vaistai. Bet jeigu būtų galima atlikti genetinį adrenalino deficito testą, būtų galima iš anksto, dar vaikystėje nustatyti asmens polinkį į alkoholizmą ir suskubti rasti kitą, tokio pavojaus sveikatai nekeliantį adrenalino šaltinį. Pavyzdžiui, kurią nors aktyvią sporto šaką, alpinizmą, plaukiojimą baidarėmis ir panašiai. Nes tokie žmonės, turintys, atrodytų, mažytį genetinį trūkumą, gali vienodai greitai prasigerti arba priešingai – pasiekti neregėtų karjeros aukštumų su tam tikra rizika susijusiose srityse. Ir niekada netapti alkoholikais.
Daug vargo dėl proto
Pasirodo, polinkis į alkoholizmą žengia koja kojon su intelektu. Tą paskelbė vienu metu ir britai, ir amerikiečiai mokslininkai, atlikę nacionalinio masto vaikų bei paauglių vystymosi tyrimą.
Specialistai stebėjo grupę paauglių, sekdami jų brendimą ir pažintį su alkoholiu. O kai jaunuoliams sukako iš pradžių 20-imt, paskui 30-imt metų ir 35-eri, ekspertai specialiais testais vertino jų protinius gebėjimus. Mokslininkus domino, kokią įtaką jiems ilgainiui padaro alkoholis.
Tyrimų rezultatai buvo netikėti. Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek JAV labiau išsivysčiusio intelekto jaunimas alkoholinius gėrimus suaugęs vartojo dažniau ir gausiau nei jų vidutinių protinių gebėjimų bendraamžiai.
Mokslininkai, suprantama, atsižvelgė ir į tiriamųjų šeimos statusą, tėvų uždarbį bei išsilavinimą, kitus socialinius faktorius, galėjusius paveikti jaunuolių priklausomybę nuo alkoholio. Tačiau rezultatai, didžiai visų nuostabai, liko tokie pat: protingesnieji tikrai gėrė dažniau ir daugiau.
Vieninteliai, ko smarkiai nenustebino toks atradimas, buvo psichoterapeutai. Anot jų, pakanka pažvelgti ir kai kurių labai garsių kūrybiškų asmenybių – rašytojų, menininkų, aktorių, – biografijas: jie visi turėjo bėdų dėl taurelės. Galbūt, spėja jie, priežastis glūdi tame, kad kuo aukštesnis žmogaus intelektas, tuo stipriau jis jaučia skausmą, baimę, suvokia jį supančio pasaulio netobulumą ir kenčia, nes negali nieko pakeisti. Iš to išsivysto depresijos ir, suprantama, polinkis į alkoholizmą. Įdomu, kad kai kuriems žmonėms jų aukštas intelektas padeda susidoroti su priklausomybės problema, o kitiems – dar labiau trukdo.
Riebalų ir spirito!
Riebus maistas didina depresijos ir alkoholizmo riziką – tai dar vienas netikėtas atradimas, kurį atskleidė jau kanadiečių ir ispanų ekspertų tyrimo rezultatai.
Grupė psichiatrų ir dietologų net šešerius metus stebėjo 12 000 žmonių. Iš pradžių nė vienas eksperimento dalyvis neturėjo psichikos pakitimų. Jie buvo padalyti į tris sąlygines grupes: tuos, kurie maitinasi išskirtinai sveiku maistu; tuos, kurie kartais leidžia sau pasimėgauti greituoju maistu; ir tuos, kurie mėgsta transriebalais („blogaisiais“ sunkiai pasisavinamais riebalais, esančiais margarine, pigiose dešrose, mėsainiuose, skrudintose bulvytėse ir panašiai) trykštantį maistą.
Tyrimui pasibaigus, daugiau nei tūkstantis jo dalyvių patyrė (kai kurie ir ne kartą) klinikinės depresijos priepuolius. Tų, kurie suvartodavo daugiausia transriebalų, depresijos ir alkoholizmo rizika buvo 42 procentais didesnė nei tų, kurie greituoju maistu nepiktnaudžiavo.
Visa tai leido mokslininkams padaryti išvadą: didelis transriebalų kiekis sietinas su depresija bei polinkiu piktnaudžiauti stipriaisiais gėrimais. Ir priešingai – reguliariai vartojant polinesočiąsias riebiąsias rūgštis (pavyzdžiui, valgant jūrų žuvį) bei natūralius augalinius riebalus (kaip kad alyvuogių aliejus) užtikrinamas stabilesnis emocinis fonas.
Įdomu, kad tas pats buvo patvirtinta atlikus klinikinius tyrimus su... graužikais. Daugiau nei trejus metus amerikiečiai mokslininkai šėrė žiurkes itin kaloringu maistu – duodavo tiek, kiek tik šios sugebėdavo suėsti. Ir ilgainiui pastebėjo, jog mažosios ėdrūnės ėmė elgtis panašiai, kaip narkomanai, ieškantys dozės ir „kaifo“.
Ištyrę prie riebaus maisto pripratusių žiurkių smegenis, mokslininkai įsitikino, kad jos pakitusios taip pat, kaip žmonių, ilgą laiką vartojusių alkoholį ir heroiną. Tapo aišku, jog nesaikingas itin kaloringo maisto valgymas sustiprina polinkį į kitas priklausomybes – taip pat ir alkoholizmą.
Darboholikai – alkoholikai?
Otago universiteto Naujojoje Zelandijoje specialistai atrado, kad jeigu žmogus dirba daugiau kaip 50 valandų per savaitę (tarptautinė penkių dienų darbo savaitės norma yra 48 valandos), jo šansai tapti alkoholiku gerokai padidėja.
Savo išvadas ekspertai pagrindė tyrimo, kuriame dalyvavo per tūkstantį abiejų lyčių savanorių, gimusių 1977–1978 metais ir gyvenančių viename mieste, rezultatais. Visi tyrimo dalyviai priklausė aktyviausiai piliečių grupei – buvo darbštūs, siekiantys karjeros.
Universiteto darbuotojai pabandė nustatyti tarpusavio ryšį tarp darbe praleidžiamų valandų skaičiaus ir problemų dėl alkoholio. Taip ir paaiškėjo, jog pailgėjus darbo laikui padidėja ir suvartojamo alkoholio kiekis, o ilgainiui viskas baigiasi priklausomybe nuo alkoholio. Pavyzdžiui, žmonės, kurie dirbo vidutiniškai daugiau kaip 55 valandas per savaitę, pusantro karto dažniau turėjo problemų dėl gėrimo, nei jų bendraamžiai, nedirbantys viršvalandžių.
Mokslininkai tokių sąsajų priežastis aiškina labai paprastai: po ilgos sekinančios darbo dienos žmonės stengiasi žūtbūt išsivaduoti nuo streso, kol tai tampa įpročiu.
Kita vertus, sako psichologai, ne viskas greičiausiai yra taip paprasta ir vienareikšmiška. Anot jų, taip sieti ilgas darbo valandas ir alkoholizmą pernelyg primityvu. Esą labiau reikėtų ieškoti priežasties, kodėl žmogus užsisėdi darbe. Ir jeigu tai susiję su kokia profesine būtinybe (tarkime, reikia baigti projektą, paruošti sutartį ar panašiai), didelis darbo krūvis yra visiškai normalus ir neturėtų lemti jokių ilgalaikių sveikatos problemų. Visi mes gyvename patirdami įtampą – toks jau tas šiuolaikinis pasaulis, ir mūsų psichika puikiausiai gali prie tokių sąlygų prisitaikyti.
Deja, darboholizmas dažnai būna simptomas, jog ne viskas žmogaus gyvenime yra taip, kaip turėtų būti, pabrėžia psichologai. Galbūt jam nesinori eiti namo arba kažkokios slaptos mintys taip blaško, kad jis nebesugeba atlikti įprasto darbo per tam skirtą laiką. Tuomet piktnaudžiavimas alkoholiu tampa tik dar viena problema ir taip nemenkoje jų puokštėje, o darboholizmas yra ne jo priežastis, o įspėjantis signalas arba jį lydintis faktorius.
