Viena nuostabiausių mūsų, žmonių rūšies atstovų, savybių – tai gebėjimas kurti ir puoselėti ilgalaikius santykius. Didžioji dauguma kitų žinduolių – t. y. maždaug 97 proc. – to nesugeba. Tik žmogaus smegenys, tik žmogaus nervų sistema geba sujungti į vieną išgyvenimą tris gamtos požiūriu skirtingus dalykus: geismą, romantišką meilę ir prisirišimą. Patirti šį stebuklingą išgyvenimą gebame mes visi – tuo ir esame panašūs. Visais kitais aspektais skiriamės. Ir labai.
Mes įsimylime ne bet ką. Mokslininkai žino, kad esame labiau linkę pamilti asmenį iš to paties socialinio sluoksnio, panašaus ekonominio statuso, apytikriai panašaus amžiaus, intelekto, išsilavinimo, išvaizdos, pasižymintį panašiu humoro jausmu. Bet ar to pakanka? Juk neįsimylime visų priešingos lyties bendradarbių, kurso draugų, sporto klubo lankytojų, nors jų ir ekonominis, ir socialinis statusas, ir išvaizda, ir humoro jausmas primena mūsiškį. Kaip XV a. amžiuje rašė vienas Indijos poetas, „meilės kelias siauras“. Tai kaip nusprendžiame, kam teikti pirmenybę, o ką – „nurašyti“?
Meilės žemėlapis
Daugybę nesuskaičiuojamų jėgų, formuojančių mūsų romantinį pasirinkimą, galime pavadinti „meilės žemėlapiu“ – nesąmoningu savybių rinkiniu, kurį pradedame formuoti dar vaikystėje. Motinos sąmojis ir kalbos maniera, tėvo domėjimasis politika ir tenisu, draugų pomėgiai, mokytojų vertybės, televizoriuje matomas vaizdas, namuose skambanti muzika… Visa ši ir panaši vaikystės bei suaugusio žmogaus patirtis ir suformuoja idealaus partnerio šabloną.
Dar paauglystėje kiekvienas iš mūsų susikuriame charakterio bruožų, vertybių, požiūrių ir manierų, kurios mus žavi, „katalogą“. O kai, atėjus laikui, sutinkame žmogų, atitinkantį mūsų susidarytąjį „meilės žemėlapį“, smegenis užlieja hormonų banga. Ji suteikia begalinę euforiją ir šimtaprocentinį įsitikinimą – štai jis, štai tas Vienintelis, Tikrasis, Nepakartojamas, Manasis!
Tačiau yra šis tas daugiau nei vaikystės patirtis, tėvų įdiegtos vertybės ar pasirinkto asmens išvaizda. Šie kintami dydžiai veikia drauge su pilkuoju mūsų psichikos kardinolu – biologine prigimtimi. Tai įrodo ir garsusis tyrimas, pramintas „prakaituotų marškinėlių eksperimentu“. Tiriamos moterys uodė daugelio skirtingų vyrų prakaito kvapą ir pagal jo patrauklumą, nematydamos vyriškio, turėjo nurodyti, kuris iš jų galėtų būti potencialiu partneriu ir mylimuoju. Eksperimento dalyvės pasirinko tuos vyrus, kurių imuninė sistema labiausiai skyrėsi nuo jų imuninės sistemos. Žinoma, šito moterys negalėjo žinoti – jų pasąmonė šią informaciją gavo per kvapą. Skirtingos vyro ir žmonos imuninės sistemos padidina tikimybę, kad palikuonys gims sveiki ir gyvybingi. Įdomu? Keista? O mūsų pasąmonė šią informaciją žinojo dar tuomet, kai po medžius karstėmės. Jai tai – ne naujiena.
Psichologai jau senai siekia išsamiai ištirti asmenybės veiksnius, lemiančius partnerio pasirinkimą (arba, kitaip tariant, įsimylėjimą). Gal traukia priešingybės? O gal priešingai – meilės eliksyrą atstoja panašumas? Nepaisant mokslininkų pastangų, aiškių ir vienareikšmiškų įsimylėjimo modelių nenustatyta. Ekstravertai ne visuomet įsimyli ekstravertus, tačiau nepasitvirtino ir priešinga tendencija – kad ekstravertai įsimyli intravertus. Atrodo, kad žmonės teikia pirmenybę šiek tiek panašiems į save, tačiau dar svarbiau – kad partneris juos papildytų.
Ar gali asmenybė turėti įtakos partnerio pasirinkimui? Ar gali taip būti, kad gamta šį esminį reprodukcijos aspektą patikėjo mūsų auklėjimui ir socialinei aplinkai? Sunku tuo patikėti, žinant, kad teisingas partnerio pasirinkimas gali būti lemtingas žmonijos genetinei ateičiai. Be to, manoma, kad 50 proc. asmenybės bruožų yra susiję su temperamentu – mūsų polinkiu galvoti ir elgtis tam tikru būdu. Kultūrų tyrimai, smegenų studijos, dvynių tyrinėjimai, mokslas apie populiacijas ir molekulinė genetika – visa tai įrodo, kad būdingi temperamento bruožai yra universalūs ir susiję su mūsų genais. Gal temperamentas ir lemia partnerio pasirinkimą?
Keturi hormonai – keturios asmenybės
Dar Antikos laikų poetai, filosofai ir gydytojai žmones suklasifikavo į 4 temperamento tipus. Platonas juos pavadino artistu, globėju, idealistu ir realistu. Šie 4 mąstymo ir elgsenos tipai – tai prigimties nulemtos būdingų bruožų grupės, susijusios su žmogaus genetiniu fondu. Mus nesąmoningai traukia individai, kurių genai skiriasi nuo mūsiškių. Tačiau vis dar nežinoma, kaip genai sąveikauja tarpusavyje, kaip jie sukuria proteinus, o šie – žmogaus smegenis, kokią įtaką visam šiam procesui daro aplinka. Nepaisant to, šiuolaikinis mokslas tvirtina, kad keturios mūsų nervų sistemoje veikiančios cheminės medžiagos – dopaminas, seretoninas, estrogenas ir testosteronas – yra susijusios su būdingų bruožų komplektais, atkartojančiais keturis Platono pastebėtuosius temperamento tipus. Tiesa, dabar jie vadinami kiek kitaip. Visi mes esame šių keturių tipų mišinys, tačiau beveik kiekvieno žmogaus vienas kuris temperamento tipas bus ryškesnis nei likę trys.
Daugiausia dopamino turi tyrėjai. Jie linkę rizikuoti, ieškoti naujovių, yra kūrybingi ir smalsūs. Visus šiuos charakterio bruožus lemia specifiniai genai, susiję su dopamino apykaitos sistema. Tarsi čempionai, kurių šūkis „nėra kada nuobodžiauti“, šie nuotykių ieškotojai gyvena tam, kad atrastų naujų žmonių, vietų, dalykų arba idėjų. Draugai, šeima ir kolegos juos laiko nepriklausomais ir savarankiškais.
Kadangi tyrėjai turi daugiau energijos nei dauguma žmonių, jie nenustygsta vietoje. Klasikinis tyrėjas yra lenktyninio automobilio vairuotojas, pietų ašigalio užkariautojas arba blogos reputacijos roko grupės lyderis, gyvenantis audringą, narkotikų ir rizikingo sekso kupiną gyvenimą. Tačiau yra ir tokių tyrėjų, kurie savo aistrą patenkina ir kitais būdais ‑ pavyzdžiui, skaitydami keletą valandų per dieną, kolekcionuodami pašto ženklus, monetas ar antikvarinius daiktus bei vaikščiodami apleistomis miesto vietomis.
Žmonės greitai pamėgsta šio temperamento asmenybes. Jie dosnūs, spinduliuoja gera nuotaika, yra žaismingi, jautrūs, kartais hedonistiški, dažnai nenuspėjami ir įdomūs. Tačiau santuokoje gali atsiverti ir kitokia jų asmenybės pusė. Kadangi tokie žmonės netoleruoja nuobodulio, jiems neįdomūs įprastiniai socialiniai ar verslo ryšiai. Iš tikrųjų tyrėjai stengiasi išvengti bet kokios rūšies rutinos, tad gali paniekinti kito asmens branginamus įsitikinimus ar įpročius.
Statytojus valdo serotoninas. Tokie vyrai ir moterys yra visuomeniški, populiarūs, atsargūs (bet ne bailūs), laikosi taisyklių, dažnai būna religingi. Jiems itin patinka bendrauti su žmonėmis. Statytojai lojalūs ir pareigingi, todėl turi daug draugų, kovoja dėl savo šeimos bei bendraminčių. Tokių žmonių mąstymas praktiškas, jie puikiai prisimena vakarykštes klaidas. Nėra impulsyvūs, atsargiai elgiasi su pinigais, veiksmais ar jausmais. Jiems svarbu saugumas, struktūra ir tvarka. Dėl tvirtos moralės, darbštumo ir patikimumo jie yra laikomi bendruomenės ramsčiais.
Tačiau statytojai taip pat gali perlenkti lazdą. Besistengdami dalykus atlikti „teisingai“ jie gali tapti netolerantiški kitiems. Savo užsispyrimu, tvarkos, taisyklių ir planų poreikiu dažnai nuslopina spontaniškumą ir žaismingumą. Jų stoicizmas gali virsti pesimizmu, konformizmas – griežtumu, o praktiškas mąstymas – per daug tiesmukiškas.
Derybininkai yra valdomi estrogeno. Nors šis hormonas yra moteriškas, vyrai taip pat jo turi. Kaip galima suprasti iš paties tipo pavadinimo, jo atstovai puikiai moka bendrauti su kitais žmonėmis, gerai skaito jų kūno kalbą, intuityviai supranta, ką kiti jaučia ar mąsto. Derybininkai domisi ne tik kitais, bet ir savimi – būdami linkę į savistabą ir savianalizę, jie jaučia malonumą keliaudami savo mintimis ir motyvais. O užmezgę santykius su kitu žmogumi, dažnai giliai knaisiojasi po santykių stipriąsias ir silpnąsias puses.
Jų mąstymas lankstus: priimdami sprendimus pasveria daugybę kintamųjų ir apsvarsto įvairius veiklos būdus. Derybininkų skiriamosios savybės yra intuityvumas, kūrybiškumas, iškalbingumas, gebėjimas greitai rasti tinkamus žodžius, supratingumas, kantrybė. Juos kiti žmonės laiko draugiškomis, diplomatiškomis, maloniomis ir patikimomis asmenybėmis. Derybininkai nemėgsta konfrontuoti, todėl kartais gali pasirodyti kaip bestuburiai.
Vadovai yra valdomi testosterono. Jie – nuoširdūs, ryžtingi, susitelkę, lenktyniaujantys, pasižymintys analitiniu ir loginiu mąstymu. Nors testosteronas laikomas vyrišku hormonu, jo turi abiejų lyčių atstovai. Šio tipo asmenys mėgsta konkuruoti, stengiasi būti padėties šeimininkai ir tam turi daugybę įgūdžių. Jie pragmatiški, griežto mąstymo ir dažniausiai mokantys įtikinti kitus. Racionali analizė, loginis protavimas ir objektyvumas yra pagrindinės vadovo stiprybės. Jie geba atkreipti dėmesį į detales ir gali visą dėmesį skirti vienam dalykui atsisakydami visų kitų – tai gebėjimas, leidžiantis ignoruoti pašalinę informaciją ir priimti konkretų sprendimą. Daugelis vadovų taip pat yra išradingi, pasitikintys savo idėjomis, pasiruošę priimti nepopuliarius, netgi pavojingus sprendimus. Taigi jie atkakliai laikosi savo nuomonės ir dažnai laimi. Jų interesai gali būti siauri, bet jie jais domisi taip nuodugniai, kad sužavi tuos, kurie domisi panašiais dalykais. Iš visų 4 temperamentų tipų vadovai turi mažiausiai socialinių įgūdžių. Įsigilinę į darbą arba asmeninius tikslus, jie gali kitiems atrodyti abejingi, atitolę, netgi šalti ir visiškai nesidomintys socialinių ryšių kūrimu, išskyrus tuos atvejus, kai santykiai jiems naudingi arba jaudina. Kartais dėl per didelio pasitikėjimo savimi jie gali virsti pagyrūnais, dėl tiesmukiškumo – nepadorūs.
Kas ką renkasi?
Siekdama ištirti žmonių reakcijas per pirmąjį pasimatymą, antropologė Helen Fisher apklausė apie 3 tūkstančius amerikiečių. Tiriamųjų buvo paprašyta nupasakoti, kokią emocinę trauką jie pajuto ką tik sutiktam individui. Juk pirmasis pasimatymas –daug lemiantis, kuris dažnai nubrėžia visų santykių eigą. Tyrimo duomenys atskleidė, kad beveik visiems patinka derybininkai: jie traukia maloniu būdu, lakia vaizduote, iškalba. Visų 4 tipų vyrai ir moterys pajuto didesnę trauką tiems žmonėms, kurie nuo jų šiek tiek skiriasi.
Apibendrinant tyrimo duomenis paaiškėjo, kad statytojus (veikiamus serotonino) ypač traukia dopamino veikiami tyrėjai (ir atvirkščiai). Tikriausiai tai galima paaiškinti tuo, kad visuomet tvarkingiems, taisyklių besilaikantiems statytojams gyvybiškai reikalingas tyrėjų spontaniškumas ir naujovių troškimas. O tyrėjus statytojai traukia stabilumu, taisyklių laikymųsi ir lojalumu.
Vadovai pirmenybę teikia derybininkams. Jiems reikalingos jų socialinės žinios ir verbaliniai įgūdžiai, lankstumas ir gebėjimas tobulėti. Greičiausiai nuoširdūs, nuolat konkuruojantys, susitelkę, ryžtingi vadovai, padedami lankstaus derybininkų būdo, siekia atkurti pusiausvyrą. Ir nors derybininkus visų pirma traukia jų pačių tipas, jie taip pat neabejingi ir vadovams.
Tačiau net ir turint atliktų tyrimų duomenis neįmanoma pasakyti, kuri temperamentų kombinacija efektyviausia (arba kuri pora bus laimingiausia). Visos jos turi savų pranašumų ir trūkumų. Galbūt mylimąjį renkamės „piltuvėlio principu“? Pirmiausia jūs pamatote potencialų partnerį ir išmatuojate jį fiziniu požiūriu – per didelis, per mažas, per jaunas, per daug apsileidęs, pernelyg tvarkingas. Jei jis atitinka susikurtąjį modelį, užkalbinate. Ryškus akcentas, kvailas juokas, arogancija ir panašūs „gražumai“ gali užgniaužti beprasidedantį susižavėjimą. Tačiau jei šis žmogus yra kilęs iš jūsų aplinkos, tinkamo amžiaus, panašaus intelekto ir išsilavinimo, turi humoro jausmą ir vertybių sistemą, neprieštaraujančią jūsiškei, be to, jei šie ir kiti jo bruožai atitinka jūsų susidarytąjį meilės žemėlapį ir šiuo metu yra tinkamas laikas, jūs imatės veiksmų. Šiuo atveju simpatiją kitam žmogui lemia panašumas.
Tuomet seka jūsų psichologiniai ir fiziologiniai poreikiai. Kai kurie iškeičia gerą išvaizdą, patrauklią asmenybę į potencialaus partnerio pinigus arba padėtį. Mus dažnai patraukia tie, kurie maskuoja mūsų trūkumus ir akcentuoja mūsų geresniąją pusę. Vaidmenys taip pat svarbūs. Pavyzdžiui, kai jūs „matuojatės“ kitą asmenį, svarstote, ar patogiai jausitės, būdamas kabareto dainininkės vyras, ar išliksite savimi, ištekėjusi už universiteto profesoriaus. Kol svarstote daugybę socialinių veiksnių, nesąmoningi biologiniai mechanizmai jus subtiliai stumia prie tų žmonių, kurie jus genetiškai papildo. Juk kai kurie iš mūsų renkasi partnerį ‑ gyvenimo kompanioną, o kitiems rūpi, kad su savo žmogumi galėtų sukurti darnią šeimą, susilaukti vaikų ir juos auginti.
Kai kurie psichologai teigia, kad moterys renkasi į savo tėvus panašius vyrus, o vyrai – į motinas panašias moteris. Dažniausiai tam, kad išspręstų vaikystėje kilusias problemas. Mokslininkai, tiriantys žmogaus biologinę prigimtį, tokį pasirinkimą aiškina kiek kitaip. Kol mergaitė dar maža, ji gali konfliktuoti su tėvu dėl skirtingų temperamentų. Tačiau suaugusi ji pastebi, kad jai trūksta kaip tik tų bruožų, kurie buvo būdingi tėvui, ir nesąmoningai ieško panašaus partnerio.
Vis dėlto meilė – ne biologija. Meilė – tai magija. Abejoju, ar mes kada nors suprasime ir pažinsime visas tas nesuskaitomas jėgas, kurios lemia susižavėjimą, partnerio pasirinkimą ir meilę. Galime tik padėti gamtai – mažiau svarstyti, daugiau atsiduoti jausmams. Tyrimai rodo, kad jais tikėti – prasminga.
Viena nuostabiausių mūsų, žmonių rūšies atstovų, savybių – tai gebėjimas kurti ir puoselėti ilgalaikius santykius. Didžioji dauguma kitų žinduolių – t. y. maždaug 97 proc. – to nesugeba. Tik žmogaus smegenys, tik žmogaus nervų sistema geba sujungti į vieną išgyvenimą tris gamtos požiūriu skirtingus dalykus: geismą, romantišką meilę ir prisirišimą. Patirti šį stebuklingą išgyvenimą gebame mes visi – tuo ir esame panašūs. Visais kitais aspektais skiriamės. Ir labai.
Mes įsimylime ne bet ką. Mokslininkai žino, kad esame labiau linkę pamilti asmenį iš to paties socialinio sluoksnio, panašaus ekonominio statuso, apytikriai panašaus amžiaus, intelekto, išsilavinimo, išvaizdos, pasižymintį panašiu humoro jausmu. Bet ar to pakanka? Juk neįsimylime visų priešingos lyties bendradarbių, kurso draugų, sporto klubo lankytojų, nors jų ir ekonominis, ir socialinis statusas, ir išvaizda, ir humoro jausmas primena mūsiškį. Kaip XV a. amžiuje rašė vienas Indijos poetas, „meilės kelias siauras“. Tai kaip nusprendžiame, kam teikti pirmenybę, o ką – „nurašyti“?
Meilės žemėlapis
Daugybę nesuskaičiuojamų jėgų, formuojančių mūsų romantinį pasirinkimą, galime pavadinti „meilės žemėlapiu“ – nesąmoningu savybių rinkiniu, kurį pradedame formuoti dar vaikystėje. Motinos sąmojis ir kalbos maniera, tėvo domėjimasis politika ir tenisu, draugų pomėgiai, mokytojų vertybės, televizoriuje matomas vaizdas, namuose skambanti muzika… Visa ši ir panaši vaikystės bei suaugusio žmogaus patirtis ir suformuoja idealaus partnerio šabloną.
Dar paauglystėje kiekvienas iš mūsų susikuriame charakterio bruožų, vertybių, požiūrių ir manierų, kurios mus žavi, „katalogą“. O kai, atėjus laikui, sutinkame žmogų, atitinkantį mūsų susidarytąjį „meilės žemėlapį“, smegenis užlieja hormonų banga. Ji suteikia begalinę euforiją ir šimtaprocentinį įsitikinimą – štai jis, štai tas Vienintelis, Tikrasis, Nepakartojamas, Manasis!
Tačiau yra šis tas daugiau nei vaikystės patirtis, tėvų įdiegtos vertybės ar pasirinkto asmens išvaizda. Šie kintami dydžiai veikia drauge su pilkuoju mūsų psichikos kardinolu – biologine prigimtimi. Tai įrodo ir garsusis tyrimas, pramintas „prakaituotų marškinėlių eksperimentu“. Tiriamos moterys uodė daugelio skirtingų vyrų prakaito kvapą ir pagal jo patrauklumą, nematydamos vyriškio, turėjo nurodyti, kuris iš jų galėtų būti potencialiu partneriu ir mylimuoju. Eksperimento dalyvės pasirinko tuos vyrus, kurių imuninė sistema labiausiai skyrėsi nuo jų imuninės sistemos. Žinoma, šito moterys negalėjo žinoti – jų pasąmonė šią informaciją gavo per kvapą. Skirtingos vyro ir žmonos imuninės sistemos padidina tikimybę, kad palikuonys gims sveiki ir gyvybingi. Įdomu? Keista? O mūsų pasąmonė šią informaciją žinojo dar tuomet, kai po medžius karstėmės. Jai tai – ne naujiena.
Psichologai jau senai siekia išsamiai ištirti asmenybės veiksnius, lemiančius partnerio pasirinkimą (arba, kitaip tariant, įsimylėjimą). Gal traukia priešingybės? O gal priešingai – meilės eliksyrą atstoja panašumas? Nepaisant mokslininkų pastangų, aiškių ir vienareikšmiškų įsimylėjimo modelių nenustatyta. Ekstravertai ne visuomet įsimyli ekstravertus, tačiau nepasitvirtino ir priešinga tendencija – kad ekstravertai įsimyli intravertus. Atrodo, kad žmonės teikia pirmenybę šiek tiek panašiems į save, tačiau dar svarbiau – kad partneris juos papildytų.
Ar gali asmenybė turėti įtakos partnerio pasirinkimui? Ar gali taip būti, kad gamta šį esminį reprodukcijos aspektą patikėjo mūsų auklėjimui ir socialinei aplinkai? Sunku tuo patikėti, žinant, kad teisingas partnerio pasirinkimas gali būti lemtingas žmonijos genetinei ateičiai. Be to, manoma, kad 50 proc. asmenybės bruožų yra susiję su temperamentu – mūsų polinkiu galvoti ir elgtis tam tikru būdu. Kultūrų tyrimai, smegenų studijos, dvynių tyrinėjimai, mokslas apie populiacijas ir molekulinė genetika – visa tai įrodo, kad būdingi temperamento bruožai yra universalūs ir susiję su mūsų genais. Gal temperamentas ir lemia partnerio pasirinkimą?
Keturi hormonai – keturios asmenybės
Dar Antikos laikų poetai, filosofai ir gydytojai žmones suklasifikavo į 4 temperamento tipus. Platonas juos pavadino artistu, globėju, idealistu ir realistu. Šie 4 mąstymo ir elgsenos tipai – tai prigimties nulemtos būdingų bruožų grupės, susijusios su žmogaus genetiniu fondu. Mus nesąmoningai traukia individai, kurių genai skiriasi nuo mūsiškių. Tačiau vis dar nežinoma, kaip genai sąveikauja tarpusavyje, kaip jie sukuria proteinus, o šie – žmogaus smegenis, kokią įtaką visam šiam procesui daro aplinka. Nepaisant to, šiuolaikinis mokslas tvirtina, kad keturios mūsų nervų sistemoje veikiančios cheminės medžiagos – dopaminas, seretoninas, estrogenas ir testosteronas – yra susijusios su būdingų bruožų komplektais, atkartojančiais keturis Platono pastebėtuosius temperamento tipus. Tiesa, dabar jie vadinami kiek kitaip. Visi mes esame šių keturių tipų mišinys, tačiau beveik kiekvieno žmogaus vienas kuris temperamento tipas bus ryškesnis nei likę trys.
Daugiausia dopamino turi tyrėjai. Jie linkę rizikuoti, ieškoti naujovių, yra kūrybingi ir smalsūs. Visus šiuos charakterio bruožus lemia specifiniai genai, susiję su dopamino apykaitos sistema. Tarsi čempionai, kurių šūkis „nėra kada nuobodžiauti“, šie nuotykių ieškotojai gyvena tam, kad atrastų naujų žmonių, vietų, dalykų arba idėjų. Draugai, šeima ir kolegos juos laiko nepriklausomais ir savarankiškais.
Kadangi tyrėjai turi daugiau energijos nei dauguma žmonių, jie nenustygsta vietoje. Klasikinis tyrėjas yra lenktyninio automobilio vairuotojas, pietų ašigalio užkariautojas arba blogos reputacijos roko grupės lyderis, gyvenantis audringą, narkotikų ir rizikingo sekso kupiną gyvenimą. Tačiau yra ir tokių tyrėjų, kurie savo aistrą patenkina ir kitais būdais ‑ pavyzdžiui, skaitydami keletą valandų per dieną, kolekcionuodami pašto ženklus, monetas ar antikvarinius daiktus bei vaikščiodami apleistomis miesto vietomis.
Žmonės greitai pamėgsta šio temperamento asmenybes. Jie dosnūs, spinduliuoja gera nuotaika, yra žaismingi, jautrūs, kartais hedonistiški, dažnai nenuspėjami ir įdomūs. Tačiau santuokoje gali atsiverti ir kitokia jų asmenybės pusė. Kadangi tokie žmonės netoleruoja nuobodulio, jiems neįdomūs įprastiniai socialiniai ar verslo ryšiai. Iš tikrųjų tyrėjai stengiasi išvengti bet kokios rūšies rutinos, tad gali paniekinti kito asmens branginamus įsitikinimus ar įpročius.
Statytojus valdo serotoninas. Tokie vyrai ir moterys yra visuomeniški, populiarūs, atsargūs (bet ne bailūs), laikosi taisyklių, dažnai būna religingi. Jiems itin patinka bendrauti su žmonėmis. Statytojai lojalūs ir pareigingi, todėl turi daug draugų, kovoja dėl savo šeimos bei bendraminčių. Tokių žmonių mąstymas praktiškas, jie puikiai prisimena vakarykštes klaidas. Nėra impulsyvūs, atsargiai elgiasi su pinigais, veiksmais ar jausmais. Jiems svarbu saugumas, struktūra ir tvarka. Dėl tvirtos moralės, darbštumo ir patikimumo jie yra laikomi bendruomenės ramsčiais.
Tačiau statytojai taip pat gali perlenkti lazdą. Besistengdami dalykus atlikti „teisingai“ jie gali tapti netolerantiški kitiems. Savo užsispyrimu, tvarkos, taisyklių ir planų poreikiu dažnai nuslopina spontaniškumą ir žaismingumą. Jų stoicizmas gali virsti pesimizmu, konformizmas – griežtumu, o praktiškas mąstymas – per daug tiesmukiškas.
Derybininkai yra valdomi estrogeno. Nors šis hormonas yra moteriškas, vyrai taip pat jo turi. Kaip galima suprasti iš paties tipo pavadinimo, jo atstovai puikiai moka bendrauti su kitais žmonėmis, gerai skaito jų kūno kalbą, intuityviai supranta, ką kiti jaučia ar mąsto. Derybininkai domisi ne tik kitais, bet ir savimi – būdami linkę į savistabą ir savianalizę, jie jaučia malonumą keliaudami savo mintimis ir motyvais. O užmezgę santykius su kitu žmogumi, dažnai giliai knaisiojasi po santykių stipriąsias ir silpnąsias puses.
Jų mąstymas lankstus: priimdami sprendimus pasveria daugybę kintamųjų ir apsvarsto įvairius veiklos būdus. Derybininkų skiriamosios savybės yra intuityvumas, kūrybiškumas, iškalbingumas, gebėjimas greitai rasti tinkamus žodžius, supratingumas, kantrybė. Juos kiti žmonės laiko draugiškomis, diplomatiškomis, maloniomis ir patikimomis asmenybėmis. Derybininkai nemėgsta konfrontuoti, todėl kartais gali pasirodyti kaip bestuburiai.
Vadovai yra valdomi testosterono. Jie – nuoširdūs, ryžtingi, susitelkę, lenktyniaujantys, pasižymintys analitiniu ir loginiu mąstymu. Nors testosteronas laikomas vyrišku hormonu, jo turi abiejų lyčių atstovai. Šio tipo asmenys mėgsta konkuruoti, stengiasi būti padėties šeimininkai ir tam turi daugybę įgūdžių. Jie pragmatiški, griežto mąstymo ir dažniausiai mokantys įtikinti kitus. Racionali analizė, loginis protavimas ir objektyvumas yra pagrindinės vadovo stiprybės. Jie geba atkreipti dėmesį į detales ir gali visą dėmesį skirti vienam dalykui atsisakydami visų kitų – tai gebėjimas, leidžiantis ignoruoti pašalinę informaciją ir priimti konkretų sprendimą. Daugelis vadovų taip pat yra išradingi, pasitikintys savo idėjomis, pasiruošę priimti nepopuliarius, netgi pavojingus sprendimus. Taigi jie atkakliai laikosi savo nuomonės ir dažnai laimi. Jų interesai gali būti siauri, bet jie jais domisi taip nuodugniai, kad sužavi tuos, kurie domisi panašiais dalykais. Iš visų 4 temperamentų tipų vadovai turi mažiausiai socialinių įgūdžių. Įsigilinę į darbą arba asmeninius tikslus, jie gali kitiems atrodyti abejingi, atitolę, netgi šalti ir visiškai nesidomintys socialinių ryšių kūrimu, išskyrus tuos atvejus, kai santykiai jiems naudingi arba jaudina. Kartais dėl per didelio pasitikėjimo savimi jie gali virsti pagyrūnais, dėl tiesmukiškumo – nepadorūs.
Kas ką renkasi?
Siekdama ištirti žmonių reakcijas per pirmąjį pasimatymą, antropologė Helen Fisher apklausė apie 3 tūkstančius amerikiečių. Tiriamųjų buvo paprašyta nupasakoti, kokią emocinę trauką jie pajuto ką tik sutiktam individui. Juk pirmasis pasimatymas –daug lemiantis, kuris dažnai nubrėžia visų santykių eigą. Tyrimo duomenys atskleidė, kad beveik visiems patinka derybininkai: jie traukia maloniu būdu, lakia vaizduote, iškalba. Visų 4 tipų vyrai ir moterys pajuto didesnę trauką tiems žmonėms, kurie nuo jų šiek tiek skiriasi.
Apibendrinant tyrimo duomenis paaiškėjo, kad statytojus (veikiamus serotonino) ypač traukia dopamino veikiami tyrėjai (ir atvirkščiai). Tikriausiai tai galima paaiškinti tuo, kad visuomet tvarkingiems, taisyklių besilaikantiems statytojams gyvybiškai reikalingas tyrėjų spontaniškumas ir naujovių troškimas. O tyrėjus statytojai traukia stabilumu, taisyklių laikymųsi ir lojalumu.
Vadovai pirmenybę teikia derybininkams. Jiems reikalingos jų socialinės žinios ir verbaliniai įgūdžiai, lankstumas ir gebėjimas tobulėti. Greičiausiai nuoširdūs, nuolat konkuruojantys, susitelkę, ryžtingi vadovai, padedami lankstaus derybininkų būdo, siekia atkurti pusiausvyrą. Ir nors derybininkus visų pirma traukia jų pačių tipas, jie taip pat neabejingi ir vadovams.
Tačiau net ir turint atliktų tyrimų duomenis neįmanoma pasakyti, kuri temperamentų kombinacija efektyviausia (arba kuri pora bus laimingiausia). Visos jos turi savų pranašumų ir trūkumų. Galbūt mylimąjį renkamės „piltuvėlio principu“? Pirmiausia jūs pamatote potencialų partnerį ir išmatuojate jį fiziniu požiūriu – per didelis, per mažas, per jaunas, per daug apsileidęs, pernelyg tvarkingas. Jei jis atitinka susikurtąjį modelį, užkalbinate. Ryškus akcentas, kvailas juokas, arogancija ir panašūs „gražumai“ gali užgniaužti beprasidedantį susižavėjimą. Tačiau jei šis žmogus yra kilęs iš jūsų aplinkos, tinkamo amžiaus, panašaus intelekto ir išsilavinimo, turi humoro jausmą ir vertybių sistemą, neprieštaraujančią jūsiškei, be to, jei šie ir kiti jo bruožai atitinka jūsų susidarytąjį meilės žemėlapį ir šiuo metu yra tinkamas laikas, jūs imatės veiksmų. Šiuo atveju simpatiją kitam žmogui lemia panašumas.
Tuomet seka jūsų psichologiniai ir fiziologiniai poreikiai. Kai kurie iškeičia gerą išvaizdą, patrauklią asmenybę į potencialaus partnerio pinigus arba padėtį. Mus dažnai patraukia tie, kurie maskuoja mūsų trūkumus ir akcentuoja mūsų geresniąją pusę. Vaidmenys taip pat svarbūs. Pavyzdžiui, kai jūs „matuojatės“ kitą asmenį, svarstote, ar patogiai jausitės, būdamas kabareto dainininkės vyras, ar išliksite savimi, ištekėjusi už universiteto profesoriaus. Kol svarstote daugybę socialinių veiksnių, nesąmoningi biologiniai mechanizmai jus subtiliai stumia prie tų žmonių, kurie jus genetiškai papildo. Juk kai kurie iš mūsų renkasi partnerį ‑ gyvenimo kompanioną, o kitiems rūpi, kad su savo žmogumi galėtų sukurti darnią šeimą, susilaukti vaikų ir juos auginti.
Kai kurie psichologai teigia, kad moterys renkasi į savo tėvus panašius vyrus, o vyrai – į motinas panašias moteris. Dažniausiai tam, kad išspręstų vaikystėje kilusias problemas. Mokslininkai, tiriantys žmogaus biologinę prigimtį, tokį pasirinkimą aiškina kiek kitaip. Kol mergaitė dar maža, ji gali konfliktuoti su tėvu dėl skirtingų temperamentų. Tačiau suaugusi ji pastebi, kad jai trūksta kaip tik tų bruožų, kurie buvo būdingi tėvui, ir nesąmoningai ieško panašaus partnerio.
Vis dėlto meilė – ne biologija. Meilė – tai magija. Abejoju, ar mes kada nors suprasime ir pažinsime visas tas nesuskaitomas jėgas, kurios lemia susižavėjimą, partnerio pasirinkimą ir meilę. Galime tik padėti gamtai – mažiau svarstyti, daugiau atsiduoti jausmams. Tyrimai rodo, kad jais tikėti – prasminga.
