Šiandien Rasa pagaliau gyvena be skausmo ir sako, kad vienu svarbiausių lūžio taškų tapo mityba – kaip priemonė keisti organizmo biochemiją ir gesinti uždegimą.
Pandemija apvertė gyvenimą aukštyn kojomis
Iki pandemijos Rasos kasdienybė Londone sukosi aplink judėjimą, kūną ir sveikatą. Pagal profesiją ji – masažo terapeutė, kurį laiką vedusi jogos užsiėmimus, nuolat gilinusi žinias įvairiuose kursuose apie žmogaus kūną.
„Sveikatingumas ir sąmoningas gyvenimo būdas man nebuvo projektas – tai buvo ašis, aplink kurią sukosi visas gyvenimas“, – sako ji.
Vizitai pas gydytojus apsiribodavo profilaktiniais patikrinimais, o tarp pažįstamų ji net turėjo pravardę – „sveika Rasa“.
Būtent todėl tai, kas nutiko vėliau, buvo visiškai netikėta ir jai pačiai gana sunkiai suvokiama.
Tapo aišku, kad tai – ne „paprastas“ COVID-19
Iš pradžių liga atrodė lengva – tipiniai COVID-19 simptomai, tačiau jie niekaip nenorėjo trauktis. Prie nuovargio prisidėjo pykinimas, smegenų rūkas, vėliau – vis keistesni pojūčiai.
Rasa pasakoja, kad pradėjo prastai orientuotis erdvėje, nebesuprato atstumų, tapo itin jautri šviesai ir garsui. Šie simptomai ne tik nesilpnėjo, bet ir toliau stiprėjo kiekvieną savaitę.
Lūžio taškas, pasak Rasos, įvyko tada, kai ją ištiko stipri migrena su regos praradimu viena akimi, o netrukus – ir mikroinsultai, pasireiškę kalbos bei pusiausvyros sutrikimais, kartojęsi net kelis kartus per dieną.
„Tada tapo aišku – tai nebe paprastas persirgimas“, – sako ji.
Daugiau nei 50 simptomų vienu metu
Ūmiausiu ligos laikotarpiu Rasa skaičiavo daugiau nei 50 skirtingų simptomų. Nuo nuolatinio pykinimo, virškinimo sutrikimų, galvos svaigimo ir migrenų iki širdies permušimų, sunkumų ryjant, galūnių silpnumo ir nuolatinio jausmo, kad tuoj nualps.
Prie viso to prisidėjo ir sustiprėjęs smegenų rūkas – sutrikęs gebėjimas skaityti, suprasti tekstą, rišliai kalbėti.
Vėliau buvo diagnozuota posturalinė ortostatinė tachikardija, miokarditas, putliųjų ląstelių aktyvacijos sindromas, atsirado depresija, nemiga, depersonalizacijos jausmas.
„Iš visiškai normaliai funkcionuojančio žmogaus per kelis mėnesius tapau tuo, kuris nebegali be skausmo valgyti, miegoti, galvoti ar net savarankiškai nusiprausti“, – atvirai kalba ji.
Nesupratimas, kuris žeidė labiau nei pati liga
Vienas sunkiausių etapų Rasai buvo jausmas, kad jos nesupranta – nesuprasta ji jautėsi tiek medikų, tiek aplinkinių. Vadinamasis „ilgasis kovidas“ tuo metu dar buvo menkai ištirtas, o kai kurie gydytojai jį net visai atmesdavo.
„Girdėdavau tokias frazes kaip „neprisigalvokite“ ar „nusipirkite ratukus, jei nepaeinate“, – prisimena Rasa.
Ji atsidūrė vaistų, siuntimų pas gydytojus ir diagnozių labirinte, tačiau be aiškaus plano, kaip atstatyti savo gyvenimą į senas vėžes. Tik vėliau, jau atsiradus daugiau mokslinių žinių apie ilgąjį COVID-19, tapo aiškiau, kiek daug organizmo sistemų gali būti pažeistos šio viruso.
Per visą šį laikotarpį Rasą labiausiai palaikė šeima – tėvai, močiutė, sesuo. Tačiau didžiausias kasdienybės darbų krūvis teko vyrui, kuris ne tik perėmė visus buities rūpesčius, bet ir kelerius metus ją slaugė.
„Mūsų gyvenimas tiesiog apsivertė aukštyn kojomis“, – prisimena ji.
Svarbų vaidmenį suvaidino ir draugai, padėję buityje, kvietę pasivaikščioti, bandę praskaidrinti slogias emocijas.
Maistas tapo būdu „gesinti“ uždegimą
Praėjus beveik dvejiems metams beveik lovos režimo, Rasa pateko į specializuotą ilgojo kovido kliniką Londone, kur jai buvo diagnozuotas mialginis encefalomielitas. Ši diagnozė, nors mediciniškai laikoma neišgydoma, jai tapo ne nuosprendžiu, o svarbia informacija, padėjusia atrasti naują gydymo kelią.
„Supratau, kad čia kalbame apie autonominės nervų sistemos išbalansavimą, o maistas – vienas greičiausių būdų keisti žmogaus biochemiją“, – pasakoja ji.
Ji pradėjo ieškoti būdų, kaip natūraliai gesinti smegenų uždegimą, ir labai sąmoningai peržiūrėjo mitybą. Iš Rasos kasdienio raciono dingo glitimas, pieno produktai, kiaušiniai, alkoholis, kofeinas, perdirbtas maistas.
Pagrindiniu maistu tapo augalai – daržovės, žalumynai, vaisiai, prieskoniniai ir vaistiniai augalai. Gijimas nebuvo greitas, bet, pasak Rasos, greitesnių sprendimų ji taip ir nerado.
Pavyko pamažu grįžti į gyvenimą
Šiandien augalinis maistas sudaro daugiau nei 90 procentų Rasos raciono, nors ji savęs nepriskiria nei vegetarams, nei veganams. „Negali atgauti gyvybinės energijos valgydamas daugiausia negyvą maistą“, – sako ji.
Tokia mityba ne tik padėjo atsikratyti COVID-19 sukeltų simptomų, bet ir, anot jos pačios, pagerino odos būklę, miegą, sumažino hormoninius ir menstruacijų sutrikimus.
Dabar Rasa noriai dalijasi savo patirtais sunkumais bei sveikatos patarimais socialiniuose tinkluose. Dalindamasi savo istorija, Rasa dažniau sulaukia palaikymo nei kritikos. Ji taip pat pabrėžia, kad nieko neagituoja – tik pasakoja savo asmeninį gyjimo kelią.
„Kas vienam vaistas, kitam gali būti nuodas“, – sako ji, pridurdama, kad jos tikslas – įkvėpti nepasiduoti išgirdus lėtinės ligos diagnozę.
Liga, pasak Rasos, ją sulėtino, tačiau taip pat išmokė kantrybės ir pakeitė požiūrį į gyvenimą. „Jei reikėtų atsakyti į Hamleto klausimą „būti ar nebūti“, aš sakyčiau – svarbiausia išbūti“, – teigia ji.
Žmonėms, šiuo metu gyvenantiems su ilguoju kovidu ir jaučiant panašų beviltiškumo jausmą, Rasa siunčia paprastą žinutę: net jei dabar atrodo, kad kelio atgal nėra, sprendimų vis tiek esama: „Kūnas turi nepaprastą gebėjimą gyti, jei jam suteikiame tinkamas sąlygas.“
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
