Klastinga liga sugriovė lietuvių gyvenimą: skaičiuoja kiekvieną dieną

Mus supažindino gera pažįstama Birutė – ji kažkada dirbo aukle Sigito šeimoje.

Netikėta pažintis

Mus supažindino gera pažįstama Birutė – ji kažkada dirbo aukle Sigito šeimoje. Paviešėjusi jos sode, jau buvau beišeinanti, kai duryse išvydau vyriškį. Sigitas, apie kurį buvau tiek daug girdėjusi, su dukra atvyko aplankyti buvusios auklės. Susitikimo momentą įsiminiau tiesiog fotografiniu tikslumu: vyras stovėjo prie tvoros – baltos kelnės, balti marškiniai, barzdelė ir didelės, šiek tiek liūdnos akys. Pasakė: „Kodėl jūs išeinate? Pasėdėkite su mumis, paragaukite mūsų torto.“ Pasilikau, net pati nesuvokdama, kodėl. Ilgai šnekėjomės, vėliau nuvežėme jo dukrą pas mamą – taip sužinojau, kad jis seniai išsiskyręs.

„Tu patikai Sigitui! Jis nuolat klausinėja apie tave, o vakar pakvietė mus abi į svečius, – po kelių dienų pasakė Birutė. – Važiuojam?“

Aš, devyniolikmetė, labai nustebau: kaip galėjau patikti tokiam brandžiam vyriškiui? Sigitui tada buvo bemaž keturiasdešimt.

Taigi su Birute nuvykome į svečius. Sėdėjome, plepėjome gerdami jo meistriškai išvirtą kavą. Paskui Birutė gana apsukriai paliko mus vienus. Tik vėlyvą vakarą jis parvežė mane į namus.

Po poros dienų turėjau išvykti į studentišką praktiką. Skambinau jam, bet kitame laido gale tvyrojo tyla. „Matyt, nelemta“, – pamąsčiau, bet prieš išvykdama nusprendžiau susukti dar kartą, šįsyk dieną. Jis atsiliepė. Pasirodo, Sigitas – siaubinga pelėda, miega iki vidurdienio, o vakarais išvyksta reikalų tvarkyti. Kai paskambinau, jis gamino valgyti. Paklausė: „O ką tu mėgsti?“ Buvau šiek tiek įsitempusi, tad ėmiau taukšti apie ikrus, keptą vištą, net apie foršmaką, kurio gyvenime nebuvau ragavusi…

Po pokalbio pasirausiau piniginėje – radau 15 eurų. Už juos dar teks ilgokai gyventi, nes stipendija toli. Šmėstelėjo mintis: o jeigu ištekėčiau už Sigito?..

Persikėliau pas jį

Sugrįžusi iš praktikos, Sigito namuose praleisdavau daugybę laiko. Sėdėdavome virtuvėje, gerdavome arbatą ir kalbėdavomės apie viską pasaulyje. Mano tėvai – patriarchalinių pažiūrų, tad, sužinoję apie mudviejų su Sigitu bendravimą, laimingi nebuvo. Jie man iškėlė sąlygą: arba su juo išsiskiriu, arba už jo išteku.

REKLAMA

Tiek aš, tiek Sigitas buvome nepasirengę gyventi kartu: jis ilgai gyveno vienas, o aš apskritai nė su vienu vyriškiu artimai nebendravau, bet galų gale susipakavau daiktus ir atvykau pas jį. Pasipiktinę mano tėvai iš karto pakeitė buto durų užraktą.

Pirmaisiais metais buvome tokie artimi, tiesiog negalėdavome praeiti vienas pro kitą neprisilietę. Po dvejų metų pastojau. Vaikelis buvo netyčiukas, taigi kurį laiką net mąsčiau, ar nenutraukti nėštumo. Juk man tebuvo 22-eji. Veronika gimė per Naujuosius metus. Sigitas pribloškė savo švelnumu dukrai, man. Tad visai nenustebau, kad jis vienintelis mane palaikė, kai nusprendžiau mesti universitetą ir stoti mokytis režisūros Muzikos ir teatro akademijoje.

Pirmieji mokymosi metai buvo beprotiški. Galima sakyti, kad gyvenau akademijoje. Vyrui ir dukrai laiko nelikdavo, tačiau Sigitas nepriekaištavo: „Jeigu tau gerai, vadinasi, ir man gerai.“

Septintaisiais mūsų bendro gyvenimo metais aš beprotiškai įsimylėjau. Jausmas buvo abipusis, ir man ėmė atrodyti, kad ramus šeimyninis gyvenimas pernelyg prėskas, jis negali prilygti naujiems santykiams, kuriuose vyravo romantika – dovanos, gėlės, dėmesys.

Su Sigitu nutarėme pagyventi atskirai. Greitai supratau, kad su nauju draugu manęs niekas nesieja. Laimė, Sigitas neprieštaravo, kai pasakiau, kad noriu grįžti. Kaip supratau, dėl Veronikos. Ilgai nepasitikėjome vienas kitu, gyvenome atskiruose kambariuose, bet Sigito liga viską pakeitė.

Išgelbėti ir išsaugoti

Sigitui vis paskaudėdavo pilvo sritį, bet jis buvo įsitikinęs, kad skausmo priežastis – stresas. Man tepasakė, kad eis pasitikrinti. Nieko neįtariau, prisipažino tik tada, kai jam nustatė liūdną diagnozę.

Operavo puikus chirurgas, tačiau operacijos metu paaiškėjo, kad situacija kritiška – greičiausiai ketvirtoji vėžio stadija. Tik ketvirtą dieną, kai vyras galutinai atsipeikėjo, pasakiau jam apie ligos rimtumą. Bijojau jo reakcijos, bet jis nieko nepasakė, tik veido raumenys sutrūkčiojo.

REKLAMA

Labai norėjau išgelbėti Sigitą, tad ėmiau karštligiškai galvoti, ką daryti. Aš supratau, kas išties man gyvenime svarbiausia. O svarbiausia buvo išgelbėti vyrą, vaikui – tėvą. Pirmiausia išėjau iš darbo ir pasiėmiau akademines atostogas aukštojoje. Kitą dieną po operacijos nuvažiavau į ligoninę ir beveik ten įsikūriau. Pasiekiau, kad Sigitą įkurdintų vienvietėje palatoje. Veroniką tuo metu globojo Sigito dukra iš pirmosios santuokos.

Vyrą gydžiusio gydytojo paklausiau, kas mūsų laukia. Jis man pasakė, kad Sigitui liko pusmetis, ilgiausiai – metai, ir pridūrė, kad onkologija – tamsus miškas, niekada nežinai, kada tai atsitiks – anksčiau ar vėliau. Žodžiu, aš turiu ruoštis. Veronika ilgai piešė tėtį, gulintį lovoje. Ji rašydavo jam laiškus, kuriuos aš priklijuodavau prie palatos sienų. Atnešdavau gėlių, virdavau tai, kas galima, ir tai, ką jis labiausiai mėgo.

Niekada daug neuždirbdavome, o po operacijos santaupų apskritai neliko. Laimė, parėmė giminaičiai ir draugai. Padėjo dar vienas daktaras – genetikas, kuris atitaikė Sigitui tinkamus chemoterapinius preparatus. Stengiausi viską sužinoti apie šią ligą, jis man davė daug puikių patarimų, supažindino su gerais specialistais.

Trylika metų

Dieną naktį sėdėdavau prie kompiuterio ir interneto puslapiuose anglų kalba skaitydavau apie vaistus, kurių Sigitui turėdavo įšvirkšti. Vargais negalais gavau onkologams skirtų žurnalų, spausdinančių tyrimų rezultatus, lyginau juos ir gilinausi, kiek šansų suteikia vienas ar kitas preparatas.

Aptikau, kad reikia dar vieno vaisto, neįeinančio į standartinę chemoterapijos schemą. Jis buvo beprotiškai brangus – viena ampulė kainavo 1 000 dolerių, o leisti reikėjo po dvi kas porą savaičių. Galima įsivaizduoti, kiek pastangų prireikė, kad preparatas jam būtų išrašytas…

Į ligoninę važiuodavau kasdien kaip į darbą: konsultuodavausi su gydytojais, uždavinėdavau klausimus, šio to pasiekdavau. Tuo metu su manimi nebuvo įmanoma bendrauti, aš kalbėdavau tik apie Sigito ligą.

REKLAMA

Pirmieji chemoterapijos kursai buvo labai sunkūs: temperatūra, vėmimas… Tiktai plaukai Sigitui neslinko – užtat man jie ėmė kristi kuokštais. Pagaliau, suleidus penktąjį vaistų kursą, jam tapo lengviau.

Visą laiką vyrui leisdavau pajusti, koks jis reikalingas man su Veronika. Ir jis tą jautė: jau nebekalbėjo, kad nesielvartautume, kai išeisiąs iš šio gyvenimo. Per pertraukas tarp „chemijos“ Sigitas važinėdavo pas draugą prie jūros ir ilsėdavosi. Vienąsyk grįžęs namo pastebėjo, kad aš apsirengusi jo marškinėliais. Pasakiau: „Jie išsaugoję tavo kvapą, be to, kol tavęs nebuvo, miegojau tavojoje lovos pusėje.“ Tie mano žodžiai kažkas pakeitė jo viduje – jis ėmė kovoti dėl savo gyvybės. Kovoti ir dėl savęs, ir dėl mūsų…

Kartą grįžęs iš sodo Sigitas pajuokavo, kad gegutė jam iškukavo trylika metų. Ir aš šito įsitvėriau: štai jis, mūsų bendras tikslas: trylika metų! Ne šeši mėnesiai, ne metai, o trylika metų. Veronika švęs savo aštuonioliktąjį gimtadienį…

Epilogas

Žiauri liga mums suteikė unikalią galimybę viską pradėti iš naujo. Aš suvokiau, kad karjera – tokia smulkmena. Tam, kad suprasčiau šią tiesą, man reikėjo stipraus sukrėtimo. Heroizmas ar aukojimasis čia niekuo dėtas. Aš visa tai dariau iš inercijos, gerai žinodama, koks man brangus vyras. Kai Sigitas miegojo po paskutinės operacijos, aš paėmiau jo bloknotą. Jame buvo parašyta: „Tegu per mano laidotuves nebūna raudų. Linksminkitės, prisiminkite gražius gyvenimo momentus. Žmogus ateina ir išeina, tai – normalu, nereikia verkti. Džiaukitės tuo, kaip gera mums buvo kartu.“


Rašyti komentarą...
A
AUksinisKardas
2018-08-11 05:25:46
Pranešti apie netinkamą komentarą
Viską sugriovė moters trumpas posūkis į kairę, o ne klastinga liga.
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų