Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
0
Kartu nugyveno 60 metų (tv3.lt fotomontažas)

„Nevaikštome už rankų susikibę ir svečiuose prie stalo nesibučiuojame, bet visada jaučiame vienas kitą ir matome“,  sako ką tik deimantines vestuves sykiu su artimaisiais atšventę ir bažnyčioje santuoką sutvirtinę Irena ir Valentinas Greičiūnai.

„Nevaikštome už rankų susikibę ir svečiuose prie stalo nesibučiuojame, bet visada jaučiame vienas kitą ir matome“,  sako ką tik deimantines vestuves sykiu su artimaisiais atšventę ir bažnyčioje santuoką sutvirtinę Irena ir Valentinas Greičiūnai.

REKLAMA

Nuo 1962-ųjų birželio 9-osios, kai jiedu tuokėsi, daug vandens nutekėjo, bet abu puikiai prisimena tos šventės detales ir tikina niekada gyvenime dėl nieko nesigailėję.

„Pasakysiu paprastai: santuoka – tai sunkus ir atsakingas darbas. Man keistai skamba, kai sako „Nesutapo charakteriai„. O kaip jie gali sutapti? Juk kiekvienas ateina iš skirtingos aplinkos, tad reikia taikytis vienam prie kito. Kaip ir bet kur kitur, šeimoje reikalingas lankstumas.

Kai manęs klausia, kokia yra laimingos santuokos paslaptis, atsakau, kad tiesiog reikia vadovautis trijų „pa" taisykle: pareiga, pagarba ir pakantumas. Jei tie trys dalykai veikia, tikrai santuoka bus tvari“, – sako ponia Irena.

REKLAMA

„O aš manau, kad dar labai svarbu, jog pora visur ir visada eitų kartu. Dabar jau galiu pasakyti, kad toks elgesys yra tarsi šeimos angelas sargas. Mudviem niekada nebuvo tokio poreikio pabėgti vienam nuo kito“, – svarsto ponas Greičiūnas.

Papasakokite, kaip atrodo gyvenimas sulaukus garbingų deimantinių vestuvių?

Irena: niekada nepatikėsiu, kad kuri nors pora gyvena taip, kad tik medaus upės jai liejasi. Mudu su Valentinu net ir šventės rytą sugebėjome dėl kažko susikibti. Tai ir išrėžiau, kad tik aš ir galėjau su juo 60 metų išgyventi, o jis atšovė, kad kitas su manimi būtų išgyvenęs nebent kol bulvės išvirs (kvatoja).

Ką ir kalbėti, nesame angelai, visi turime įvairiausių ydų. Charakterį gali formuoti, bet temperamento nepakeisi. Aš esu cholerikė... Pamenu, kartą išgirdau, kaip Valentinas guodėsi marčiai, kad mamutė (taip mane vadina anūkai), elgiasi nepadoriai, vakarėliuose laksto kaip Afrikos šerniukai uodegą pastačiusi. Bet aš negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau sėdėti ramiai.

REKLAMA
REKLAMA

Valentinas: Bet gerai, kad žinai, jog tokia esi. Gali bent retkarčiais save suvaldyti (juokiasi). Man atrodo, kad su amžiumi visi tampame ramesni. Bent jau aš.

Irena: Taip, taip. Ir apie vaikus, kai pasakojame, jei kas nors gero – „į tėvą“, bet jei kas blogesnio – „į mamą“.

Valentinas: O kalbant rimtai, gerai yra tai, kad jei ir turėjome kokių ydų, jos niekada nepaėmė viršaus ir neužgožė gerųjų. Kitaip vargiai ar būtume 60 metų sykiu nugyvenę.

Irena: Pamenu, kartą jau žadėjau susirinkti visas savo sukneles ir išsikraustyti. Paskambinau dukrai apie tai pranešti, o ji išmintingai paklausė: „O tu nepagalvojai, kad atgal nepakvies?“ Tiek ir tereikėjo.

Gyvenime niekada nereikia daryti staigių judesių. Visada geriau atsitraukti, įvertinti, pagalvoti. Po kurio laiko viskas ataušta. Dažniausiai aš dėl ko nors užpykstu, kurį laiką tyliu, o ryte pabundu ir kartais net neprisimenu, ko aš pykau...

Valentinas: Kartais ir tyla namuose gerai (šypsosi). Gerai, kad aš nesu toks greitas. Pirmiau pagalvoju ir tik tada darau, o ne atvirkščiai.

REKLAMA
REKLAMA

Irena: Taip, mudu su Valentinu gana skirtingi. Aš labiau ūmi, nepakanti, o Valentinas – santūrus, linkęs savyje viską laikyti. O aš labiau iš tos serijos „Ką matau, tą dainuoju“.

Beje, mūsų abiejų horoskopo ženklas – Ožiaragis. Yra sakoma taip: „Su Ožiaragiu šeimoje labai sunku gyventi, bet jei sukrenta du Ožiaragiai – dar šiaip taip įmanoma.“

Net neabejoju, kad po 60 metų sykiu turite už ką vienas kitam padėkoti.

Valentinas: Pasakysiu nuoširdžiai – Irena visada man buvo ypatingas ramstis ir mano darbuose, ir gyvenime. Jos buvimas šalia man buvo labai svarbus.

Irena: Ir man buvo labai svarbu, kad Valentinas mane visada palaikė ir buvo mano pusėje. Neslėpsiu, kai atėjau į Valentino šeimą, turėjau nevisavertiškumo kompleksą, bet jo palaikymas man padėjo nurimti, skleistis.

Esu dėkinga Valentinui už tai, kad visą gyvenimą jaučiau jo meilę ir globą. Man labai svarbu, kad mes visada viską darome kartu – ir tvarkomės buityje, ir žolę pjauname, ir ravime. O be to, jis niekada negaili pinigų mano suknelėms.

REKLAMA
REKLAMA

Priminkite, kaip judu susipažinote.

Irena: Jaunystėje dirbau medicinos sesele fizinės kultūros dispanseryje. Mano bendradarbės ėmė kalbėti, kad pripirš man vaikiną – krepšininką.

Kadangi pati buvau juodbruva, mintyse įsivaizdavau, kad ir tas kavalierius bus panašaus gymio. Ir per vienas rungtynes sporto rūmuose pirmą kartą pamačiau tą rekomenduojamą jaunikį Valentiną – aukštas, liesas, šviesus, saulės nematęs...

Bet mano nuomonė greitai pasikeitė, kai po rungtynių Valentinas apsivilko kostiumą. Švarus, tvarkingas, kelnės „išprosintos“ kaip ledas, batai blizga, visas inteligentiškas, malonus. Dabartiniais žodžiais tariant – svajonių jaunikis.

O jums, Valentinai, kokį pirmą įspūdį paliko Irena?

Valentinas: Buvo labai simpatiška mergaitė. Dažnai prisimindamas mėgstu pajuokauti, kad per varžybas nespėdavau nugriūti, o seselė jau šalia. Tai kaip nepamatysi tokio grožio?

Irena: Čia jo versija. O iš tikrųjų ir Valentino draugai mėgsta pabrėžti, kad per varžybas jie dažnai pykdavo, kad Valentinas vos tik pirštelį bakstelėjęs bėgdavo tekinas pas seselę...

REKLAMA
REKLAMA

Simpatija buvo abipusė.

Valentinas: Manau, kad gyvenime visada taip būna. Turi būti abipusė trauka.

Irena: Mudviejų gyvenime viskas dėliojosi tvarkingai ir dėsningai. Po dešimties mėnesių draugystės nusprendėme susituokti. Beje, pareiškimus į santuokų rūmus nešė anyta.

Valentinas: Nes Irena tuo metu buvo išvykusi į Kauną, į kursus.

Irena: Aš ir per deimantinių vestuvių šventę prisipažinau, kad iš tikrųjų dar nesijaučiau subrendusi vestuvėms. Maniau, kad esu tam per jauna. Aš net į šokius retai vaikščiodavau.

Kai kitos panelės bėgiodavo į šokius kone kas antrą dieną, mudvi su pussesere eidavome tik šeštadieniais ir tik į Karinininkų namus (dabartinė Koncertų salė). Ir niekada nelaukdavome šokių pabaigos, pabėgdavome anksčiau, kad niekas nesugalvotų palydėti.

Valentinas: Nepaisant to, konkurentų aš turėjau...

Didelės buvo jūsų vestuvės?

Valentinas: Kuklios, bute, mažam kambarėly. Su mumis šventėje iš viso buvo 17 žmonių. Nedaug trūko ir būtume pavėlavę į ceremoniją, nes niekaip negalėjome sulaukti savo piršlių.

REKLAMA
REKLAMA

Vėliau paaiškėjo, kad jie vėlavo dėl objektyvių priežasčių, bet tais laikais mobiliųjų telefonų nebuvo, negalėjome paskambinti ir sužinoti, kas nutiko, tad skubiai teko rinktis kitus piršlius iš svečių būrio – mano krepšinio trenerį su žmona, ponus Knašius. Bet, kaip rodo gyvenimas, gerai supiršo.

Irena: Dabar, kai žiūriu į mūsų vestuvių nuotraukas, ir pačiai kelia nuostabą, kiek tuomet mažai dėmesio skirdavome savo išvaizdai. Tuokiausi praktiškai „kaip mama pagimdė“ – be šukuosenos, be makiažo.

Beje, kai susituokėme, pirmus 5,5 metų gyvenome pas uošvius ir dalijomės bendru miegamuoju, tik užuolaidėle atsiskirdavome. Iš anytos išmokau daug gyvenimiškų pamokų.

Pavyzdžiui, jaunystėje dėl ko nors užpykdavau, Valentinas kviesdavo kur kartu nueiti, o aš ožiuojuosi. Anyta man ir sakydavo: „Atmink – vieną kartą pakvies, antrą, o trečią gal jau ir nebekvies.“

Taip pat ji nuolatos akcentuodavo, kad išėjus į viešumą nereikia demonstruoti savo emocijų. Niekas neturi matyti, ar sutuoktiniai susipykę, ar kuris nors neturi nuotaikos.

REKLAMA
REKLAMA

Dabar, jau atšventę deimantines vestuves, judu galėtumėte parašyti patarimų knygą jaunimui.

Valentinas: Tai kad mudu labiau skaitytojai, o ne rašytojai.

Irena: Manau, kad negalima rasti visiems vieno recepto ar taisyklės. Bet tikrai galiu pakartoti, kad santuoka yra sunkus darbas. Juk santuokoje susitinka du skirtingi žmonės, tad tikrai reikia daug ką pakęsti, toleruoti ir nelaužyti be reikalo iečių.

Valentinas: Svarbu su sutuoktiniu būti ne tik šalia, bet ir kartu.

Irena: Mes puoselėjame ir patys save ir vienas kitą. Ir dvasiškai, ir pasaulietiškai esame labai aktyvūs. Turbūt tai ir padeda.

Manau, kad tiesiog reikia švęsti gyvenimą. Taip ir darome. Juokaujame, kad testamente parašysime vaikams atsiprašymą, kad nieko jiems nepalikome, nes viską išleidome savo malonumui (kvatoja).

Autorius Edita Gudavičė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų