Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
25
Viktorija žavi savo nuoširdumu  (nuotr. asm. archyvo)

Kilnios širdies. Jautri. Mokanti atjausti ir paguosti. Tokius epitetus apie save kone kasdien girdi vilnietė Viktorija Grežėnienė. Tiesa, juos jai sako ne tik artimieji ar šeimos nariai, bet visiškai svetimi žmonės, kuriems ji dovanoja savo laiką.

25

Kilnios širdies. Jautri. Mokanti atjausti ir paguosti. Tokius epitetus apie save kone kasdien girdi vilnietė Viktorija Grežėnienė. Tiesa, juos jai sako ne tik artimieji ar šeimos nariai, bet visiškai svetimi žmonės, kuriems ji dovanoja savo laiką.

REKLAMA

Buvusi Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė, o dabar – Valakampių socialinių paslaigų namų direktorė neseniai iš prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų gavo apdovanojimą. Kas ši moteris ir kodėl vietoje egzotinių kelionių po šiltus kraštus, savo laiką ir meilę ji skiria neįgaliesiems?

„Apdovanota prezidentūroje buvau kaip Vaiko globos namų įstaigų pertvarkos Lietuvoje pradininkė, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

REKLAMA

Labai didžiuojuosi tokiu įvertinimu, tačiau puikiai suprantu, kad be komandos nebūtų ir tokių rezultatų.

Dalinuosi šiuo apdovanojimu su visais, kas tuo metu buvo šalia, dirbo kartu.

Tai buvo pirmieji žingsneliai, kad ateityje vaikai neaugtų institucijoje. Visi kūdikių namų darbuotojai palaikė šią iniciatyvą. Mes apie tai labai daug kalbėdavome.

Kokie geri žmonės bedirbtų, kiek širdies, dėmesio ir šilumos beįdėtų, tai buvo institucija. Ir kolektyvas tai puikiai suprato. 

Mūsų tikslas buvo kompleksinė pagalba šeimai, auginančiai neįgalų vaiką. Tai ankstyvosios reabilitacijos paslaugos, atokvėpio centras ir dienos centras su visa reikalinga pagalba neįgaliam vaikui“, - pasakoja V.Grežėnienė.

Lietuvoje esate žinoma kaip itin jautrios širdies ir kilnius darbus atliekanti moteris. Kas jus gyvenime išmokė nebūti abejingai ir mylėti tuos, kurie šalia?

Nesijaučiu žinoma ir tokia nesu. Veikiau, mane ir mano darbus žino socialinėje srityje taip pat dirbantys, ją remiantys, jos idėjas palaikantys žmonės.

REKLAMA
REKLAMA

O jeigu esu pastebima už šios srities esančių žmonių, norisi tikėti, kad įkvepiu juos atsigręžti ir susimąstyti ir, galbūt, net prisidėti prie mūsų, socialinių darbuotojų, idėjomis ir darbais.

Manau, kad apie šią sritį kalbama per mažai, didelė dalis visuomenės nežino kas, kaip ir kodėl, todėl norisi išnaudoti visas galimybes, kad pavyktų atkreipti dėmesį į žmones, kuriems reikalinga mūsų pagalba.

Mano mama man pats didžiausias pavyzdys ir įkvėpėja. Pagalbos rankos ištiesimas yra visiškai natūralus reiškinys mūsų šeimoje.

Anksčiau dirbote Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, buvote vadovė – ar tas etapas jau praeityje, galbūt planuojate dar dirbti su vaikais?

Darbas kūdikių namuose jau praeityje, bet niekada negali žinoti kas laukia rytoj.

Neretą apima niūrios emocijos, užsukus į kūdikių namus. Kaip jūs tiek laiko sugebėjote dirbti su likimo nuskriaustais vaikais ir šypsotis net tada, kai širdis verkia?

Jie buvo mano vaikai. Visi. Dėl kiekvieno iš jų skaudėdavo širdį. Galvojau – priprasiu. Bet nepavyko. Man buvo labai sunku.

REKLAMA
REKLAMA

Ne darbas, ne dokumentai, ne rėmėjų paieška, o dėl to, kai pagalvodavau, ką vaikai jaučia, kas dedasi jų širdelėse, ką jie galvoja prieš užmigdami.

Gyvenau jais 24 valandas per parą. Ir tuo pačiu jie suteikdavo labai daug jėgų. Praleistas laikas su jais – tai vienos iš gražiausių, jautriausių ir įsimintiniausių akimirkų mano gyvenime.

Kiekvieną kartą, kai pradedu apie tai kalbėti, pasakoti vieną ar kitą momentą, susigraudinu.

Tik galiu pasidžiaugti, kad beveik visi, mano tuo metu auginti vaikai, išskyrus vaikučius su sunkiomis negaliomis, yra grįžę į šeimas, globojami ar įvaikinti. Su nemažai tėvelių palaikome ryšius per socialinius tinklus, todėl turiu galimybę matyti kaip auga mažieji.

Šiuo metu dirbate Valakampių socialinių paslaugų namuose – kokie žmonės jus supa?

Tikri, nuoširdūs, savo srities profesionalai. Man labai pasisekė, aš radau puikią komandą. Žaviuosi žmonėmis, kurie dirba šioje įstaigoje. Žaviuosi ir labai gerbiu ne ką jie daro, o kaip jie tai daro. Darbas širdimi, meilė žmogui.

REKLAMA
REKLAMA

Jus supa nemažai neįgalių žmonių, kuriais komanda rūpinasi socialinių paslaugų namuose, anksčiau – tėvų palikti vaikai.

Kuri žmogaus istorija jus palietė arba įkvėpė labiausiai? Gal yra dalykų, kurie iki šiol veria širdį?

Sunkiausia būdavo, kai vaikas, augantis kūdikių namuose ne vienerius metus, paklausdavo „Kada mano mama ateis?“. 

Pamenu, kai atsitūpiau prie penkiametės mergaitės, jai buvo cerebrinis paralyžius, mes kažką kalbėjom ir netikėtai klausimas „Kada mano mama ateis?“, o žvilgsnis toks skvarbus, atrodo kiaurai per tave eina. Aš pasimečiau, nežinojau ką atsakyti, nebuvau pasiruošus tokiam klausimui... Ir tiesos nepasakysi, ir meluoti negali. Vaikai jaučia kaip niekas kitas.

Ačiū Dievui, ji šiandien įvaikinta. Ir tokių istorijų, veriančių širdį, labai daug, kurių iki šiol pamiršti negaliu. Visa laimė, kad dauguma jų su laiminga pabaiga.

Ar neįgalūs, atskirti nuo išorinio pasaulio žmonės, gali tapti įkvėpimu?

Manau, kad reiktų keisti požiūrį į negalią turinčius žmonės. Jie, kaip ir mes, esame dalis pasaulio. Jie tokie pat kaip ir mes, ir jie nėra atskirti nuo išorinio pasaulio.

REKLAMA
REKLAMA

Jeigu jiems, kaip dažnai ir mums, būna sunkiau pasirūpinti tam tikromis gyvenimo sritimis, tai nereiškia, kad jie negali gyventi džiugiai, įdomiai, dalyvauti visuomenės gyvenime kaip gali, ypač suteikus jiems reikalingą pagalbą, paslaugas.

Jūs neįsivaizduojate, kiek įdomių vietų Lietuvoje jie yra aplankę, kaip dažnai jie lankosi ten, kur ir ,,sveikieji“ - teatruose, kino teatruose, muziejuose, kavinėse ir visur kitur. O įkvėpti mus gali bet kas, tik ar mes leidžiamės būti įkvėpti?

Jūsų socialiniame tinkle – daugybė nuotraukų, kuriose jūs laiką leidžiate su neįgaliais žmonėmis iš paslaugų centro. Kokias emocijas jie jums teikia?

Laiko leidimas su negalią turinčiais žmonėmis yra man toks pat prasmingas kaip ir kitos veiklos mano gyvenime. Atjauta, supratimas, palaikymas yra reikalingi kiekvienam žmogui, neišskirkime negalią turinčių žmonių.

Labai svarbu suprasti, jog negalią turinčiam žmogui be reikalingos pagalbos, paslaugų, svarbi pagarba jo asmenybei, orumo išlaikymas. Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias unikalus, priimkime ir gerbkime tai.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip po įtemptos darbo dienos sugebate atsipalaiduoti?

Atsipalaiduoju būdama su artimaisiais. Kiekvieną sekmadienį visa šeima renkamės pas mamą pietų, kuri gyvena už Vilniaus. Šaltuoju laikotarpiu po darbų daug vaikštau, atšilus orams beveik kasdien minu dviratį, priklausau „Minam 100“ klubui, kartais išvažiuoju į Vingio parką ar palei Nerį su riedučiais. Daug skaitau.

Kiek jums svarbu artimųjų palaikymas ir jų buvimas šalia?

Myliu savo šeimą, todėl jų palaikymas man labai svarbus. Bet taip pat žinau, kad jie palaikys bet kokį mano sprendimą, jei dėl to aš jausiuosi laiminga.

Esate žmogus, kuris mažai dalijasi asmeniniu gyvenimu, neviešinate savo šeimos – ar tai jūsų, ar visos šeimos pasirinkimas?

Asmeniniame gyvenime noriu privatumo. Mano šeimos nariai pasyvūs dalyviai socialiniuose tinkluose, todėl niekada ir nekilo klausimų.

Kokių turite ateities planų?

Nežinai, kada gyvenimas ką pasiūlys. Neprisirišu nei prie nieko ir nieko neplanuoju. Šiandien esu laiminga. Mane supa mylimi ir mylintys žmones, turiu mylimą darbą, kurio net nepavadinčiau darbu, greičiau mylimą veiklą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų