Pasak dr. E.Gavelienės, trisdešimtmečiai savo kūnu ir mityba rūpinasi protingiau nei jaunimas ir paaugliai: „Paauglius labiau veikia ir netgi iki kraštutinumų priveda aplinka – savotiškas bandos jausmas, nenoras būti išskirtiniais, noras įsilieti į bendrą masę, o šiai dienai bendra masė yra liekna.”
Sutikime, Lietuva yra manekenių kraštas, čia ypač tarp paauglių klesti liekno kūno kultas. Manekenių bendruomenės yra nedidelės, tačiau panašaus amžiaus paauglių grupėse vieni kitus puikiai pažįsta. Kai kurios keliolikmetės manekenės jau ir finansiškai gerai užsidirba, ir yra nemažai pasiekusios – matomos ant podiumų, fotosesijose ir žurnalų viršeliuose. Jos lanko tas pačias mokyklas, kaip ir kiti paaugliai, tačiau į jas žiūrima pavydžiai ir siekiama atrodyti taip pat. Šios mergaitės tampa etalonu kitoms paauglėms.
„Tačiau dažnai pamirštama, kad manekenės, kaip ir balerinos, dažnai yra prigimtinai liesos. Jos „surinktos” iš tų mažų 3 procentų dėl prigimties liesų žmonių, – aiškino dr. E.Gavelienė. – O dauguma žmonių yra kitokie. Tačiau paaugliai yra įtakojami aplinkos, draugų dėl figūros ir svorio dažnai patiria patyčias, psichologinį spaudimą.”
Dr. E.Gavelienė pasakojo apie kraštutinius atvejus, kuriuos ji vadina „gimnazijos sindromu”: „Kartą į mūsų kliniką „Dietos sistema” atėjo septynios merginos iš vienos gimnazijos. Visoms atrodė, kad jos yra per storos ir joms reikalinga dieta. Keturios jų jau sirgo anoreksija, o trys dar buvo normalios kūno masės. Ko jos atėjo? Liesėti. Nors jos svėrė ir atrodė normaliai, bet atėjo prašyti dietų... Taip, jų tėvai žinojo, kad mergaitės eina į dietologijos kliniką, nes pas mus nepilnamečiai (iki 18 metų) negali lankytis be tėvų sutikimo.
Tačiau tai nėra tradiciniai atvejai, nes vienos merginos tėvai leido dukrai kreiptis į dietologus dėl to, kad patys labai rūpinasi savo kūnais ir taisyklinga mityba, o kitos merginos tėvai neseniai išsiskyrė, tad jie nutarė, kad verta pasikonsultuoti su gydytoju dietologu, jog dėl patirto streso neįvyktų kas bloga…
Keturių anoreksija sirgusių mergaičių tėvai jau žinojo, kokia bėda kamuoja jų atžalas, tačiau patiems anorektikams yra nesuvokiama, kad jie serga anoreksija. Anorektikams būdingas perfekcionizmas – tai dažnai labai gerai besimokantys paaugliai, kurie siekia būti tobuli protu, žiniomis, kūno formomis. Bet reikia nepamiršti, kad anoreksija yra labai sunki liga.”
Ar anoreksija pagydoma? „Apie 70 proc. sergančiųjų anoreksija atstato svorį per 6 mėnesius nuo gydymo pradžios ir pasiekia taip vadinamą ligos remisiją, tačiau 15–25 proc. pacientų liga atsinaujina. Net 5–20 proc. sergančiųjų anoreksija miršta. Tokia – žiauri šios ligos statistika, – pasakojo dr. E.Gavelienė. – Anoreksija tai – psichinė liga. Tos mergaitės negimė „anorektikėmis“, tačiau jų gyvenime atsirado tam tikros situacijos, vadinamieji provokaciniai veiksniai, kurie išprovokavo ligos vystymąsi. Kokie veiksniai? Dvi mergaitės atėjo dėl savo kūno formų, prisiklausiusios aplinkinių komentarų, neva jos storos ir negražios. Kitai mergaitei stresą ir anoreksiją sukėlė tėvų skyrybos, tad vaikas susirgo dėl išsiskyrusios šeimos. Reikia pabrėžti, jog nesantaika ar susvetimėjimas šeimoje – labai dažnas provokacinis veiksnys. Stresas vaikui gali sukelti ir nutukimą. Bet kokiu atveju reikia kuo skubiau kreiptis į gydytoją. Šiai dienai sakau, ačiū Dievui, nutukimo atvejų turime daugiau nei anoreksijos, nes anoreksija tai liga, kurią lydi ir mirtingumo rizika. Nutukimas dar leidžia pagyventi…”
