Yra suaugusiųjų, kurie neužmiršta pasakų. Ne tik neužmiršta, bet jas kuria. Arba pasakų veikėjus įkurdina tam tikroje aplinkoje, kuri kaip magnetas traukia lankytojus.
Lankydamasi Suomijoje ir kaimyninėje Latvijoje aš taip pat pajutau kerinčią pasakų nuotaiką.
Prisiekia savo uodega
Pasirodo, troliams Mumiams uždrausta kalbėtis su lankytojais. Mat ateinančiųjų gausybė, visi jie nori nedelsiant pabendrauti su simpatingais nykštukais – visomis kalbomis ir apie viską pasaulyje. Jei pradėsi kalbėtis su vienu lankytoju, tuoj pat įsikiš kiti, o tie, kuriems pritrūks Mumių dėmesio, nusimins. Tik liūdesys šioje trolių Mumių karalystėje tikrai nereikalingas.
Todėl troliai Mumiai, vengdami nesusipratimų, su niekuo nesikalba. Visa kita jie daro džiaugsmingai: spaudžia visiems atvykėliams ranką ir su visais fotografuojasi, sodina lankytojus ant kelių – po penkis ant kiekvieno, vaikštinėja šen bei ten ir išdidžiai laiko iškėlę uodegas 45 laipsnių kampu, kaip pridera gerai išauklėtiems nykštukams. Beje, uodega ypač svarbi trolių Mumių kūno dalis. Kaip teigia juos sukūrusi rašytoja Tuvė Janson, kritiškose situacijose jie ja netgi prisiekia. Štai taip: „Prisiekiu savo uodega!“
Taigi troliai Mumiai vaikštinėja, o aplink šaukia, klega, juokiasi laimingi mažieji lankytojai. Jie – ištikimiausi trolių Mumių draugai. Vidutinis jų amžius – apie septyneris metus. Jeigu jūsų atžalai maždaug tiek, galite padovanoti jam susitikimą su Stebuklu. Vasara – tam tinkamiausias metas. Užtenka pasiekti Suomijoje esantį Turku miestą ir ten įsigyti bilietą į garlaivį „Ukkopeka“ (išvertus iš suomių kalbos – „Dėdulė Pekka“), kuris per dvi valandas Baltijos jūra nuplukdys jus iki Naantalio salos.
Atvykę į salą, sėskite į autobusą, vykstantį į Mumių pasaulį. Ir jau po dešimties minučių pasijusite turį teisę vadintis gerais tėvais, nes jūsų vaikas bus visiškai laimingas.
Kas tie Mumiai
Tarkime, dėl kažkokių svarių priežasčių vaikystėje neskaitėte suomių rašytojos Tuvės Janson populiariosios knygos ir nenutuokiate, kas gi tie troliai Mumiai. Tai teigiamos, romantiškos būtybės, primenančios uodeguotus begemotukus. Mumis tėtis garsus tuo, kad rašo memuarus apie savo audringą jaunystę ir stato valtį. Mumė mama verda pačią skaniausią pasaulyje uogienę ir nenustemba namie pasirodžius svečiams, mat visada yra pasirengusi juos pavaišinti sklindžiais su uogiene. Dar yra pagrindinis herojus Mumis, primenantis aštuonmetį berniuką, jį slapčia įsimylėjusi pusseserė freken Snork ir jos brolis Snorkas. Trolių pasaulyje gyvena ir visada skrybėlę nešiojantis Snusmumrikas, nuolat ką nors kolekcionuojantis Hemulis, Snifas, Tofsla ir daugybė kitų mielų personažų.
Bent vieną dieną tikrai verta praleisti šioje stebuklų saloje. Paliksite ją įsitikinę, jog suomiai – tikri specialistai, pasakas paverčiantys tikrove.
Eureka!
Ir Kalėdų Senelis buvo vos ne kosmopolitinė būtybė, kol suomiai neapgyvendino jo savajame Rovaniemyje. Dabar visi žino, kur siųsti laiškus prieš Kalėdas. Vėliau suomiai sukūrė Mumilendą, atgaivinę dar vieną pasaką. Ir galiausiai Helsinkyje gimė „Heureka“ („Eureka“ mūsiškai šnekant). Šios nuostabios vietos oficialus pavadinimas nuobodus – Interaktyvus funkcinis parodų kompleksas, bet jo viduje pilna visokiausių stebuklų, žavinčių lankytojus nuo 8 iki 98 metų. Ten galima pasivažinėti dviračiu ant lyno ir dar po kupolu, pačiam vesti televizijos laidą apie orų prognozę ir tuo pat metu stebėti save monitoriuje, važinėtis mašina su kvadratiniais ratais. Smalsuoliai „Heurekoje“ gali „susiorganizuoti“ mažą žemės drebėjimą (7,1 balo pagal Richterio skalę), kad sužinotų, kaip jaučiasi, kai po kojomis viskas virpa. Pasigrožėti Fuko švytuokle ir įsitikinti, jog Žemė vis dėlto sukasi. Pasirgti už žiurkę Tirtu ar žiurkę Elvyrą, kurios trenerio vadovaujamos žaidžia krepšinį.
Jei ne itin mėgstate parodų kompleksus, šiam verta padaryti išimtį, ypač jei vykstate su vaiku, kuris negali pakęsti fizikos, chemijos, matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų. Gali būti, kad kitais mokslo metais po apsilankymo „Heurekoje“ jis netikėtai taps pirmūnu.
Latviška lėlių karalystė
Mūsų kaimynai latviai taip pat turi pasakų karalystę. Įsikūrusi ji nedideliame Preilių miestelyje, buvusiame rajono centre. Čia gyvena ir šios karalystės valdovė – dailininkė dekoratorė Jelena Michailova.
Jos sukurtos lėlės garsina Preilius ne mažiau negu kitos šios vietovės įžymybės – dvaras, parkas, muziejai, skulptūros.
Idėja pradėti gaminti lėles-personažus dailininkei gimė atsitiktinai, kai draugų prašoma naujam gyvenimui prikėlė vieną likimo gerokai aplamdytą lėlę. „Galėčiau ir pati sukurti panašią“, – toptelėjo dailininkei į galvą mintis. Pabandė. Kūrinys patiko. Paskui gimė antra, trečia lėlytė. Jų kūrimas netrukus virto hobiu, o šis po kurio laiko tapo neatsiejama dailininkės gyvenimo dalimi ir verslu.
Jelenos Michailovos rankose gimsta ne šiaip lėlės, o tikri pasakų ir realybės personažai – karaliai ir princai, raganiai ir būrėjos, piemenys ir malūnininkai, kareiviai ir piratai. Visas lėles supa atitinkama aplinka, jos dėvi dvarų stiliaus drabužius ir aksesuarus, kuriuos dailininkė taip pat kuria pati – nuo apatinių, gausiai mezginiuotų sijonukų iki karališkų mantijų. Kas geriau nei ji žino, kaip turi atrodyti fėjos ir elfai, nimfos ir laumės – Jelenos mėgstamiausi nežemiški herojai.
Dovana – tavo paties atvaizdas
Kartais dailininkės prašoma sukurti išskirtinę lėlę. Tarkime, tokią, kuri būtų panaši į kokį nors konkretų žmogų. Prašantysis paprastai atneša savo mylimo asmens nuotrauką ir pagal ją prašo pagaminti „dvynį“. Tokios „portretinės lėlės“ – išskirtinė dovana brangiam asmeniui. Jos kainuoja po kelis šimtus eurų, tad ir užsakomos ypatingomis – jubiliejų, vestuvių – progomis. Nemažai „portretinių lėlių“ yra iškeliavusios į kitas šalis. Susižavėję užsieniečiai išsirenka iš kolekcijos labiausiai patikusią ir įsigyja. Tiesa, ne visi muziejaus vitrinose įsikūrę eksponatai parduodami. Yra tokių, su kuriais dailininkė nė už ką nesutinka skirtis, pavyzdžiui, su lėle, kuri sukurta pagal dailininkės mylimos katės atvaizdą. Įsižiūrėjus atidžiau, joje išties pastebi šį tą „katiniška“.
Galima pasijusti ir lordu
Muziejaus kieme – akmeninės pilys su aukštais bokštais, išlenktais tilteliais, grakščiais balkonėliais. Kieme laukia prašmatnios karietos, į kurias taip ir traukia įlipti. Lankytojai mielai fotografuojasi visų šių grožybių fone. O įsiamžina persirengę įvairiais personažais. Mat muziejuje veikia karališkojo dvaro kostiumų galerija su gausybe puošniausių vyriškų, moteriškų ir vaikiškų drabužių. Norite pasijusti viduramžių riteriais ir damomis, hercogais ir grafienėmis, gvardiečiais ir kurtizanėmis? Prašom!
Asta Bendoraitė
