Vasarį, kai Elena Petrauskaitė — Davainienė parskrido į Lietuvą, Ispanijoje žydėjo narcizai. Ten visą žiemą gali išvaikščioti su megztuku. Jos vyras italas Enriko stebėjosi — ko skristi į Lietuvą, kai ten 25 laipsniai šalčio. „Bet tai mano šaltis,“ — sako Elena.
Su namų raktu
Elena Petrauskaitė — Davainienė jau dešimt metų gyvena Ispanijoje. Tačiau kur bebūtų, nešiojasi gimtųjų namų raktą — ji nepardavė iš tėvų paveldėtų keturių hektarų ir tėvų namų. Bent du kartus per metus čia sugrįžta pažvelgti į vaikystėje sodintus medžius.
Mintimis ji dažnai vaikšto tarp žydinčių obelų, brolių ir seserų sodintų medžių. Ir stiprina žinojimas, jog bet kada gali grįžti. Iš tėvų namų niekas nepaimta, neišnešta, neištampyta. Pati sako testamentą vaikams rašysianti be teisės parduoti.
Gailiuose dabar puikiai tvarkosi brolis Bronius. Kai Elena sugrįžta, namai kvepia kugeliu. Maišeliuose džiūsta paties surinktos sėklos.
„Tegu bus tai šeimos židinys, — sako Elena. — Už jokius pinigus neišsižadėčiau. Nes žinau, kokia nostalgija veja žmogų į tas vietas, kur užaugo.“
Moteris svajoja ant senosios tėvų trobelės, kurioje užaugo devyni Petrauskų vaikai, pamatų atstatyti naują namelį.
Moteris paukštės siela
Vaikystėje, pamačiusi skrendantį lėktuvą, Elena vos sulaikydavo keistą ilgesį, besiveržiantį iš krūtinės. „Taip norėdavau aš sėdėti tame lėktuve. Gal atsigimiau į senelius? Jie buvo emigravę į Ameriką. Lietuvon grįžo su dvejų metukų mano tėvu ant rankų.“
Vos baigusi aštuonias klases Elena „išskrido“ iš namų. Klaipėdoje baigė prekybos technikumą ir 26 metus dirbo prestižiniame restorane. Buvo ištekėjusi už dailininko Aloyzo Davainio. Sulaukęs 56 metų vyras mirė. Restoranas, kuriame dirbo Elena bankrutavo. Tada jai buvo 51 metai. Elena pasiryžo skristi į Ispaniją. Daugelis atkalbinėjo. Ką ten veiks nemokėdama kalbos? Be to, ir amžius jau ne tas dirbti sunkius emigranto darbus.
„Buvau įpratusi gerai gyventi. Skolintis pingų ar verkšlenti ne man. Be to, prieš metus į Ispaniją išvažiavęs vyresnysis sūnus buvo pramynęs takus,“ — išvykimo motyvus aiškina Elena.
Gavo darbą pagal specialybę. Kasininke prekybos centro vaisių ir daržovių skyriuje. „Mane įmetė tarp ispanų. Šalia kasos pasidėjau žodyną su ispaniškais daržovių ir vaisių pavadinimais. Ko nesupratau, pasiklausiau kartu dirbusios ispanės. Man davė savaitę išmokti visus pavadinimus. Zubrinau ištisus vakarus ir išmokau,“ — mena Elena, dabar laisvai kalbanti ispaniškai.
Lietuvei patiko darbas. Patiko šilti, paprasti žmonės. Žavėjo ispanų pagarba senukams. Jų lėtas gyvenimo tempas. Dvi valandas trunkanti pietų pertrauka. Išvykusi metams, pasiliko ten visam laikui.
Aštuonerius metus dirbo prekybos centre. Sulaukusi šešiasdešimties pasisamdė advokatą, kuris per Užsienio reikalų ministeriją sutvarkė dokumentus: Elenai sudėjo Ispanijoje ir Lietuvoje įgytą darbo stažą., todėl dabar moteris gauna 500 eurų pensiją. Sako, jog ispanės, galinčios išeiti į pensiją nuo 65 metų, stebisi, kaip Elenai taip pasisekė.
Ispanijoje gyvena ir vyresnysis jos sūnus Mindaugas, sukūręs savo verslą. Ten auga anūkai. Jaunėlis sūnus grįžo į Vilnių.
Dėmesio žmogui daugiau
Elena gyvena turistiniame miestelyje H. Ospitalet del Intant, tarp Barselonos ir Valensijos. Neseniai kartu su savo vyru Enriko nusipirko šimto kvadratinių metrų butą ant jūros kranto. Pirko seną, tradicinio išplanavimo butą. Ten tokie būstai pigesni, nes neturi paklausos. Ispanai nenori rūpintis kapitaliniu remontu. O Elena apskaičiavo, jog už 67 tūkstančius eurų nieko geresnio nenupirks. Juolab, kad būstas arti jūros. Daugiau toje vietoje niekas daugiabučių nestatys. O suremontuoti padės sūnus, turintis staliaus specialybę ir savo firmą.
Moteris sako, jog pensininkams Ispanijoje gyventi labai paprasta. 500 eurų laisvai užtenka išgyventi. Žinoma, jeigu turi savo būstą. Buto nuoma kainuotų apie 350 eurų. Maistas ten pigesinis negu Lietuvoje. Degalai taip pat pigesni.
Mokėti reikia tik už dujas ir elektrą. Apšildymo būstuose nėra. Kai temperatūra nukrinta žemiau aštuonių laipsnių šilumos arba vėjuota, pasišildo dujomis.
Kai pradėjo gauti pensiją, Elena gavo ir kortelę, kurioje surašytos visos pensininko teisės. Ji nemokamai gauna visus gydytojų išrašytus vaistus. Beje, receptą vaistams, kuriuos tenka nuolat vartoti, gydytojas išrašo visiems metams. Už pusę kainos gali naudotis kirpyklos paslaugomis. Pensininkams nemokamai organizuojamos ekskursijos į kai kurias šalis.
Medicinos sitema Ispanijoje panaši kaip ir Lietuvoje. Pirmiausia eini pas šeimos gydytoją. Jis siunčia pas specialistą, kurio tau reikia. Tačiau kyšių gydytojams niekas ten neduoda. Elena prisiminė atvejį, kai, turėdama nedarbingumo lapelį, privalėjo grįžti į Lietuvą slaugyti sergančios mamos. Apie tai pasakė gydytojui. Motina ten šventas dalykas. Jis sutiko, kad nedarbingumo lapelio pratęsti nueitų vyras.
Iš Lietuvos gydytojui Elena parvežė paveikslą su gintarais. Nors taip norėjo atsidėkoti už supratingumą. Tačiau jį įteikti galėjo tik ne kaip padėkos dovaną, o kaip dalelę Lietuvos istorijos. Papasakojo legendą apie Birutę, pasakė, jog gintaras — tai Birutės ašaros. Gintaro niekuomet nematęs ir apie jį pirmąkart išgirdęs gydytojas tik tada priėmė paveikslą.
Krizę pajautė tik užsieniečiai
Daugiau dėmesio sulaukia ir dirbantys žmonės. Įsidarbindamas ispanas paprastai klausia darbdavio, kiek atlyginimų jis gaus — keturiolika ar penkiolika. Mat visi darbdaviai prieš Kalėdas ir Velykas darbuotojams išmoka dvigubus atlyginimus, o kai kurie dar ir dvigubus atostoginius vasarą.
Beje atostogaujama porą kartų per metus, po penkiolika dienų. Vieną atostogų laiką nustato darbdavys. Kitą renkasi pats darbuotojas. Be to, visi darbuotojai dar turi tris papildomas laisvas dienas per metus asmeniniams reikalams.
Krizės patys ispanai beveik nepajautė. Kiek skaudžiau ji smogė užsieniečiams. Mat priimtas įstatymas įdarbinant pirmenybę teikti ispanams. Tačiau daugelis tvarkingų ir darbščių lietuvių išliko. Patys ispanų darbadaviai atvirauja, jog jiems geriau pasamdyti vieną lietuvį negu kelis ispanus.
Pasak Elenos, Ispanijos valdžia labai remia smulkųjį verslą. Jos sūnus Mindaugas, įregistravęs savo firmą, daug moka tik socialinio draudimo fondui — 300 eurų kas mėnesį. Verslo liudijimo mokestis — simbolinis 150 eurų.
Išnaudoti gyvenimo akimirksnį
„Gyvename tik akimirksnį, — mano Elena ir džiaugiasi, jog didelę savo gyvenimo dalį gali išnaudoti kelionėms. — Jeigu nebūtume atgavę Nepriklausomybės, būčiau taip ir numirusi, nepamačiusi Vatikano ar Romos. Tiesa, ir sovietiniais laikais daug keliavau po Tarybų sąjungą. Tačiau, pamenu, kai laimėjau kelionę į Vengriją, reikėjo surinkti krūvą dokumentų, važiuoti į Kauną išklausyti instruktažo, kaip rengtis ir elgtis toje šalyje. O dabar aš, paprasta moteris iš Gailių kaimo, galiu vaikščioti po rūmus, kur gyveno karalienė Antuanetė, plaukti kruziniu laivu į Afriką, kopti į Alpes ar Monserato kalnus, grožėtis Paryžiumi iš Eifelio bokšto, vaikščioti po Neapolį.“
Būtent troškimas keliauti suvedė Eleną ir viengungį italą Enriko. Didelę savo laiko dalį jie praleidžia keliaudami. Enriko dar dirba. Todėl ilgesnes keliones į Braziliją, Argentiną jie planuoja per atostogas. Trumpesnes keliones pasirenka spontaniškai. Pasinaudoja proga, kai skrydis į Maljorką iš Barselonos kainuoja tik penkis eurus. Už 25 eurus parai išsinuomoja nebrangų viešbutį, pigų automobiliuką ir išmaišo visą salą.
Elena pasakoja, jog norint sutaupyti kelionėms pakanka atsisakyti pietų restorane. Ispanai mėgsta su šeimomis eiti pietauti į restoraną, atsisėsti prie lango, kad visi matytų. O Elena gamina maistą namuose, todėl atlikusius pinigus gali išleisti ilgosioms kelionėms. Dabar pora rengiasi taupyti kelionei į Vietnamą.
