Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
5
D. Staugienės didžiausias turtas yra šeima. A. Barzdžiaus nuotr

Ar esate buvę Prancūzijos vynuogynuose? Tose plantacijose, kurias garsiausi vyndariai perduoda iš kartos į kartą? Ten, kur šių vynuogynų šeimininkai vaikščiodami tarp savo vynmedžių rūpesčio kupinu žvilgsniu nuglosto kiekvieną nokstančių vynuogių kekę. O kai pradeda kalbėti apie būsimą derlių, akys ima žibėti magiška šviesa.

5

Ar esate buvę Prancūzijos vynuogynuose? Tose plantacijose, kurias garsiausi vyndariai perduoda iš kartos į kartą? Ten, kur šių vynuogynų šeimininkai vaikščiodami tarp savo vynmedžių rūpesčio kupinu žvilgsniu nuglosto kiekvieną nokstančių vynuogių kekę. O kai pradeda kalbėti apie būsimą derlių, akys ima žibėti magiška šviesa.

REKLAMA

Ir tik po kelių vynuogyne praleistų valandų atsiveria magiškos vyndario akių šviesos paslaptis. Paslaptis – meilė. Meilė vynmedžiui, subrandinančiam gausų derlių. Meilė žemei, saulei ir lietui, kurie teikia gyvastį vynuogynui. Meilė net ir sunkiam kasdieniniam darbui besirūpinant kiekviena vynmedžio šakele.

REKLAMA

Tokią meilės paslaptį gali išvysti tik to žmogaus akyse, kuriam jo vynmedžiai yra tapę jo didžiausia gyvenimo aistra. Šios aistros vedamus žmones savo gyvenimo kelyje sutinkame ne kasdien, o sutikę atpažįstame ne iš ko kito kaip iš magiško akių švytėjimo. Tokiu akių švytėjimu dėmesį patraukia ir miegėniškė Donata STAUGIENĖ (33).

Vos ją išvydęs kažkodėl staiga pagalvoji, kad ji išties galėtų būti prancūzė, besirūpinanti savuoju vynuogynu. Ir, pasirodo, su tokia mintimi mažai prašauni – nors Donata ir nėra prancūzė, tačiau savąją uogakrūmių plantaciją iš ties turi. Tik ne vynuogių. Šilauogių.

REKLAMA
REKLAMA

O joms meilės ir rūpesčio reikia ne mažiau nei prancūzų vynuogėms. Skirtumas tik tas, kad Donata iš jų vyno negamina, tačiau tikisi, kad senųjų Prancūzijos vyndarių pavyzdžiu jos šilauogių plantacija Staugų šeimoje bus perduodama iš kartos į kartą.

Kaip medikė tapo ūkininke

Žemdirbystė D. Staugienei nebuvo įlieta į kraują su mamos pienu. Ji užaugo inteligentiškos bibliotekininkės ir verslininko – autoserviso savininko šeimoje, apsupta visokių medicininių reikalų, mat daug laiko praleido su močiute – tikrų tikriausia daktaryte. Šioji moteris Donatą ir pastūmėjo į mediciną – odontologo asistentės studijas.

Baigusi mokslus Donata sėkmingai asistavo gydytojai, kol… nesutiko savo gyvenimo meilės – ūkininko iš Miegėnų Vidmanto Staugos.

Donata jau tada nesižavėjo odontologo asistentės darbu, tad po vestuvių netrukus stačia galva nėrė į agronomijos mokslus Aleksandro Stulginskio universitete – mintijo, kad gal prireiks kada neakivaizdinėse studijose įgytų žinių ir vyro ūkyje.

REKLAMA
REKLAMA

Po kurio laiko pirmagimio spurdėjimą po širdimi pajutusi Donata vis dažniau ėmė savęs klausti – kokia jos darbo, į kurį teks grįžti ūgtelėjus gimsiančiam mažyliui, prasmė.

„Gydytojo asistento darbas – visiškai be kūrybos. Na, bent jau man taip atrodo, nors suprantu, kad kitam specialistui gal tai pats geriausias ir prasmingiausias darbas. Dirbi tą darbą mechaniškai, gydytoją supranti iš žvilgsnio, iš galvos linktelėjimo, tad tobulėjimui galimybių ten nėra jokių. Supratau, kad grįždama į šį darbą, sustosiu. Nebegalėsiu augti. Be to, monotonija mane visuomet trikdė, nes man reikalingas nuolatinis veiksmas, pokytis, lėkimas.

Pastūmėta artimųjų anuomet net nepagalvojau, kad pasirinkta specialybė bus tokia ne mano, todėl dar prieš gimstant mažyliui ir pradėjau galvoti, ką reikės daryti jam ūgtelėjus. Nenorėjau būti tik namuose šeimininkaujanti ūkininko žmona, galinti padėti agronomės žiniomis, kaip nenorėjau būti ir odontologo asistentė“, – prisimena Donata.

REKLAMA
REKLAMA

Kelią parodė šešuras

Ūgtelėjus mažyliui, D. Staugienei teko dar intensyviau galvoti, ar verta grįžti į darbą odontologo kabinete. Jauną moterį su dvimetuku sūneliu trikdė ir mintis apie atstumą – nuo ūkio Miegėnuose iki darbo Kėdainiuose – 30 kilometrų. Neramino, kad kasdien reikės skirti laiką ne tik nemėgiamam darbui, bet ir vairavimui, užuot buvus kartu su sūneliu.

„Bet, kaip aš visuomet sakau, jokia visaton paleista mintis nelieka be atsako. Intensyviai galvojant kuo užsiimti, vieną liepos popietę, kaip kad dažnai būna, atėjo su manimi arbatos išgerti kaimynystėje gyvenantis vyro tėtis – mano šešuras, kurį visuomet vadinu uošviuku. Ir begeriant arbatą jis pradėjo pasakoti matęs pas vieną savo draugą šilauoges.

Apie tas uogas, augančias ant krūmų mėlynomis kasomis, jis pasakojo lyg apie didžiausią stebuklą. Jo susižavėjimas buvo toks neįtikėtinas, kad jam dar nė nebaigus pasakojimo supratau, kad tai ir yra tai, ko aš ir ieškojau dėliodama savo ateities planus.

REKLAMA
REKLAMA

Nedelsdama įnikau internete gaudyti informaciją apie šilauoges ir jau po kelių dienų abu su uošviuku, įsisodinę automobilin ir mažąjį Roką, riedėjome į Žemaitijos šilauogynus“, – prisimena D. Staugienė.

Jauna moteris ir dabar negali pamiršti to jausmo, kuris apėmė pirmą kartą pamačius šilauoges – rodos, kraujas ėmė plėsti kraujagysles atėjus aiškiam suvokimui, kad šių uogų auginimas ir yra tikrasis jos kelias.

Jau visai netrukus, uošviuko padedama ji iš vyro ūkio atsiriekė bemaž 20 arų žemės ir pasodino pirmuosius 250 sodinukų.

„Investicijoms reikėjo ne šimto ir ne dviejų šimtų litų. Vien sodinukai kainavo po 10 eurų. O kur dar speciali rūgšti durpė kiekvienam krūmeliui, kurią reikėjo pirkti, kur specialaus plūgo įsigijimas tranšėjų padarymui. Ir net žmonių skolinimasis iš vyro ūkio patiems sunkiausiems darbams…

Nors ir nesuprato vyras, kokią čia keistenybę abu su uošviuku sugalvojom, bet investavo nebambėdamas. Vis pasijuokdavo, kad kiti vyrai žmonoms grožio salonus perka, kad šios turėtų kuo užsiimti, o jis man – plantaciją šilauogių. Nors tuomet, žinoma, iki plantacijos buvo dar toli“, – prisimena D. Staugienė.

REKLAMA
REKLAMA

Romantika baigėsi

Tačiau romantika netrukus baigėsi. Paaiškėjo, kad į šilauoges reikia nuolat investuoti – tai į trąšas, tai į apsaugos nuo ligų preparatus, o ir tvora, sauganti nuo kiškių aštrių dantų, joms taip pat reikalinga.

Ką jau kalbėti apie nuolatinį laistymą, ravėjimą, žolės pjovimą tarpeiliuose ir kitus kasdieninius darbus. O investicijų grąžos kaip nėra, taip nėra. Eini, dirbi kasmet, o pirmąjį derlių šilauogės atveda tik trečiaisiais metais.

„Visi, kas tik galėjo, mane kvailino. Visiems atrodė, kad su tomis šilauogėmis – visiška nesąmonė, kad jėgas ir laiką švaistau tuščiai. Jei būčiau paklausiusi tų patarimų, turbūt dešimt kartų būčiau nuleidusi rankas ir išrovusi šilauoges, kurių vietoj dabar banguotų vyro javų laukai.

Palaikė mane tik uošviukas, o vyras kantriai tylėjo ir nesikišo. Net ir po dviejų metų, kai pasakiau, kad laikas plėsti šilauogių ūkį, jis neprieštaravo ir vėl kantriai skyrė pinigus mano investicijoms. Aišku, džiaugsmu ir optimizmu netryško, nes turėjo skirti ne tik pinigus, bet ir skolinti man žmones iš savo ūkio sunkiausių darbų nudirbimui, techniką.

REKLAMA
REKLAMA

Netrukus pasodinom dar 800 sodinukų, paskui dar daugiau kaip 200, dabar dar apie 600. Ir taip palengva mano šilauogių ūkis išsiplėtė beveik iki vieno hektaro“, – pasakoja D. Staugienė.

Nuolat mokosi

Jauna moteris džiaugiasi, kad viso šilauogyno neįsiveisė vienu kart. Nes, kaip ji pati sako, mokosi iš savo klaidų ir plėsdama krūmynus jų nebekartoja.

Kai D. Staugienė nepluša uogyne, neatsitraukia nuo mokslų – moteris nuolat domisi naujausia informacija, studijuoja mokslinę literatūrą ir žiūri tūkstančius video, kurie suteikia naudingų žinių apie šilauogių auginimą. O tam, kad derlius būtų gausus, ji kartu su vienu ūkio darbuotoju vyko ir pas mokslininkus į mokymus, kad išmoktų, kaip teisingai genėti šilauoges.

Be to, tarp darbų šilauogyne, žinių gilinimo ir nuolatinio dėmesio sūnums Rokui ir Benui bei vyrui Vidmantui, Donata randa laiko ir negaili patarimų pradedantiesiems šilauogių augintojams, kurie prašo pagalbos.

„Dabar jau tikriausiai pati fizinio darbo nedirbate, ko gero, tik darbuotojams nurodymus dalinate, o į šilauogyną kaip kokia prancūzaitė, vilkėdama vėjyje plazdančia gražia suknele, išeinate tik pasivaikščioti ir krūmelių apžiūrėti?“ – klausiu ūkininkės.

REKLAMA
REKLAMA

Šioji net kvatoti prapliumpa: „Ponia neišmokau būti – savo ūkyje dirbu pati. Net ir antrojo kūdikėlio laukdamasi skyniau šilauoges.

Sūnelius Roką ir Beną man padeda auginti auklė, tad nuo ūkio darbų neatsitraukiu. Kai žiema persirita pavasariop, padedama dviejų samdomų darbuotojų, ruošiu šilauogyną pavasariui. Genime, atliekame kitus darbus.

Sunkiausia būna nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos, kada prasideda derliaus skynimas. Tuomet šilauogių ūkyje dirbame penkiese arba šešiese.

Jei nelyja, nukritus rasai išeinu į šilauogyną ir dirbu iki pat sutemų. Per pietus, kai išleidžiu uogų skynėjas pavalgyti, pati vaikams lekiu ruošti maisto. Būna, viena ranka puode sriubą maišau, o kita – sveriu šilauoges jau kieme laukiantiems pirkėjams.“

Uogos iškeliauja iš namų

D. Staugienė džiaugiasi, kad įveisus šilauogių ūkį nuolat dirba ne tik jos rankos, bet ir protas – moteris turi galvoti ne tik kaip sėkmingai užauginti uogas ir sulaukti gero derliaus, bet ir kaip jas parduoti. Visos uogos iš jos šilauogių ūkio iškeliauja pagal užsakymus – jų nerasite nei parduotuvėse, nei turguje.

REKLAMA
REKLAMA

„Žinia apie mano uogas sklinda iš lūpų į lūpas. Vieną kartą jų nusipirkę žmonės, grįžta ir kitą kartą. Tik jau ne vieni, o su draugais, giminėmis ar pažįstamais. Ir visi iki vieno pripažįsta, kad sumokėti už šias šilauoges euru ar dviem brangiau nei turguje, verta, nes kokybė visuomet yra 100 procentų. Ir tai užtikrinu pati, dirbdama kasdien ūkyje.

Žmones žavi ir tai, kad žino, ką perka – uogos ne tik didelės ir kokybiškos, bet svarbiausia – sveikos. Ir kaip jos gali būti kitokios, kai jas net neplautas valgo po šilauogyną lakstantys ir tiesiai nuo krūmų jas skabantys mano vaikai kartu su savo draugais.

Man labai svarbu, kad mano užauginta produkcija būtų ne tik kokybiška, bet ir sveika, naudinga žmonėms, jų sveikatai“, – sako D. Staugienė.

Galvoja ir apie agroturizmą

D. Staugienė šilauogyne turi ir „šventą“ plotą, kuriame darbuojasi išskirtinai tik ji pati viena. Tai – šilauogių augintojos eksperimentų erdvė.

Vienus krūmelius ji ten augina pagal vienas technologijas, kitus – pagal kitas, stebi, analizuoja ir žiūri, kuris eksperimentas duos geriausius rezultatus. Ir nežinia, ką dar sugalvos ši jauna ir nepaprastai energinga moteris – Donatos galvoje jau net sukasi mintys apie agroturizmą.

REKLAMA
REKLAMA

„Daug vaikų auga mieste ir net nežino, kaip uogos yra auginamos, tad kodėl šilauogių ūkyje nepabadžius agroturizmo? Galbūt netolimoje ateityje pakviesiu lankytojus į tą šilauogyną, kurį kartu su uošviuku pasodinome pirmiausia. Galėtų vaikai su tėvais patys ten skinti uogas ar net rengti šilauogių piknikėlius“, – drąsiomis mintimis dalinasi moteris.

Prasmė – santykiuose su žmonėmis

Paklausta, kas jai teikia didžiausią džiaugsmą ir kuria gyvenimo prasmę, Donata nedvejoja: „Šeima – vyras, sūnūs ir visi artimieji bei šilauogių auginimas. Jaučiuosi einanti savo gyvenimo keliu ir kurianti tai, kas naudinga ir reikalinga žmonėms. Ir kalbu ne tik apie tai, kad šilauogės savo vitaminais praturtina žmones ir yra jiems naudingos. Man ne mažiau svarbu ir tai, kad galiu duoti darbo bent keliems savo kaimynams, gyvenantiems čia pat, Miegėnuose.

Kaime žmonėms nelengva, tad suteikti darbą ir galimybę užsidirbti man reiškia labai daug. Ir niekada nepatikėsiu tomis nesąmonėmis, kad kaime nėra kam dirbti. Jei su žmonėmis elgiesi žmoniškai, jei jų nevaikai ir neapgaudinėji, visuomet turėsi, kas dirbs ir džiaugsis galėdamas dirbti kartu su tavimi.

REKLAMA
REKLAMA

O šilauogė, kaip ir bet koks kitas augalas – gyvas sutvėrimas. Kiek tu į ją įdėsi savo meilės, tiek ji tau ir atsilygins.“

Nors prasidėjus derliaus nuėmimo metui Donata dažną vakarą iš nuovargio vos pavelka kojas, o sumerkusi akis regi mėlynas uogų kasas, nesigaili prieš septynerius metus stačia galva nėrusi į nežinią ir įveikusi gyvenimo iššūkį – sukūrusi šilauogių plantaciją plyname lauke.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų