Etnologė Gražina Kadžytė pasakoja, kad šios šventės šaknys slypi gilioje senovėje.
„Žolinės šventė susijusi su žemdirbyste ir jos šaknys siekia indoeuropiečių genčių įsitvirtinimą mūsų kraštuose. Žolinė – padėka už žemės subrandintą, aukštesniųjų jėgų palaimintą ir žmonių triūsu pelnytą derlių, būtent tai ir gali būti laikoma šios šventės prasme“, - pasakoja G. Kadžytė.
Žolinės esmė visuomet buvo aukojimas ir dalinimasis gamtos turtais, derliumi.
Šios šventės tradicijos mus pasiekia iš labai senų laikų, kuomet padėka už derlių būdavo įprasminama apeigų metu. Taip pašventinto derliaus dalis būdavo aukojama vargšams, ligoniams, įsikūrusiems špitolėse (senolių prieglaudose), kita dalis būdavo išlaikoma savuose namuose iki kito derliaus, o trečiąja dalimi džiaugsmingai pasidalinama su giminaičiais, bičiuliais, kaimynais suneštinėse vaišėse.
Senas posakis, kuriuo vadovavosi mūsų protėviai – „Kas per Žolinę neviešės, tas visą amžių vienišas skurdžiai nugyvens“ – skatino šiomis dienomis svečiuotis vieniems pas kitus bei dalintis naujuoju derliumi. Taip pat – šelpti sunkiau besiverčiančius.
Etnologė pasakoja, kad iš senųjų papročių mūsų laikus pasiekusi tradicija – žolynų puokščių kūrimas – simbolizuoja visatos ir visuotinio gėrio modeliavimą. Į Žolinės puokštę buvo dedama kuo daugiau ir kuo įvairesnių augalų: pievų ir darželių žiedų, miško ir daržų gėrybių, javų varpų ir kitų derliaus brandą simbolizuojančių floristinių ženklų.
„Žolinės puokštė – namų apsauga. Šventintai puokštei namie skirdavo garbingiausią vietą, kur ją laikydavo iki kitos Žolinės. Per visus metus kam nors susirgus, ištikus kitokioms negandoms, artėjant perkūnijai, iš puokštės skindavo po keletą šakelių gydomajai arbatai arba smilkymui, jų dėdavo ir į karsto pagalvėlę, išlydėdami į amžinybę“, – teigia G. Kadžytė.
Šiuolaikiniam žmogui, norinčiam, bet nežinančiam, kaip švęsti gražią Žolinės šventę, etnologė pateikia keletą pasiūlymų.
„Kaip kad senovėje Žolinės metą šeimos, giminės susirinkdavo pasidalinti visu gerumu, tokią šventės dvasią reikėtų išlaikyti ir dabar. Labai gera proga susitikti ir pabendrauti, kol dar atostogaujame. Tai gali būti giminių, buvusių klasės ar kurso draugų, jau išnykusių kaimų kaimynų susitikimai, gražios šiuolaikinių bendruomenių kaimynijos šventės. Gali būti derliaus gėrybių parodos ir mugės... Sueigų metu labai madinga kurti floristinius kilimus, kompozicijas, paveikslus, ir, suprantama, puokštes... Visose Lietuvos parapijose vyksta Žolinės atlaidai, o kai kur jie – ypatingai turiningi. Krekenava, Pivašiūnai, Trakai Žolines švenčia ne vieną dieną ir sulaukia minių piligrimų ne tik iš Lietuvos. Kodėl gi neprisidėjus prie jų? Juolab jei dar nesate tenai buvę“ – kalba G. Kadžytė. Beje, ir keliaudami po pasaulį, katalikiškuose kraštuose šią dieną galite pamatyti švenčiamą pagal tų vietovių papročius.
Senovės indoeuropiečių žemdirbių, mūsų protėvių, padėkos šventė Žolinė, įvedus krikščionybę, sutapatinta su Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.
