Praėjusiais metais Donaldas Trumpas teigė, kad esami aborto įstatymai JAV leidžia gydytojams „išplėšti kūdikius iš motinos gimdos prieš pat vaiko gimimą“. Jo teiginiai klaidingai apibūdino aborto procedūras ir sukėlė pasipiktinimą moterims ir vyrams, kurie iš savo pačių patirties žino, koks siaubingas dalykas yra vėlyvas nėštumo nutraukimas.
JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų duomenimis, beveik 99% abortų atliekami iki 21 nėštumo savaitės, tačiau kai aborto prireikia vėliau, taip nutinka dėl šiurpą keliančių aplinkybių.
„Šiuose nėštumo etapuose atliekami abortai dažnai yra tragiškų diagnozių rezultatas – tai būtent tokios situacijos, kuriose pacientams yra reikalingi gydytojai, o ne sunkumus keliantys politikai.“ – sako dr. Jennifer Conti, Stanfordo universiteto klinikinės medicinos profesorė. – „Iš moters reikalauti tęsti mirtinų defektų turintį nėštumą yra mažų mažiausiai žiauru.
Teko ne kartą girdėti, kaip moteris nusprendžia tokius nėštumus nutraukti dėl nesavanaudiškų priežasčių – jos negali susitaikyti su mintimi, kad jų vaisius patirs dar daugiau skausmo ir kančios.“
Pasak „Guttmacher“ instituto, teisę į abortą remiančios mokslinių tyrimų organizacijos, šiais metais JAV yra pristatyta 400 aborto apribojimų 41 valstijoje. Viena iš jų – respublikonų šiais metais pristatytas pirmasis valstybinis „širdies plakimo“ įstatymas, kuriuo siekiama uždrausti abortus po to, kai aptinkamas vaisiaus širdies plakimas.
Tuo tarpu JAV Kongresas svarsto įstatymą, kuris taip pat visoje šalyje uždraustų abortus po 20 savaitės – būtent tuo metu ultragarsu galima aptikti pirmas vaisiaus anatomijos anomalijas.
Kate Carson, mokytoja iš Bostono, Masačiusetso.
Tą šiltą birželio dieną palatoje buvo tylu. Įėjo gydytojas, ant rankų nešdamas Laurelę, vos dviejų kilogramų svorio burbuliuką, apklotą rausvų ir melsvų dryžių medvilinine antklode. Jis švelniai perdavė ją mamai Kate. Ji pasilenkė ir ją pauostė. Palietė jos odą. Jos dukrelė buvo šilta, bet ne tokia šilta, kokia turėtų būti.
„Man tik reikėjo žinoti, kad tai atsitiko. Turėjau žinoti, kad susilaukiau kūdikio.“ – sako Kate Carson.
Būdama 27-erių, Kate jau buvo susiplanavusi gyvenimą. Ji su vyru turėjo susilaukti keturių vaikų ir tapti inžinerijos profesore. Pirmasis jos nėštumas praėjo sklandžiai ir ji susilaukė sveikos mergaitės. Tačiau doktorantūroje studijuodama inžineriją, ji patyrė tris persileidimus. „Tai buvo ilgas kelias.“ – sako Kate, tačiau būdama 29-erių ji pagaliau laukėsi dar vienos mergaitės, Laurelės. Ji turėjo gimti 2012 metų vasarą ir abu tėvai buvo džiugiai nusiteikę.
19-ąją nėštumo savaitę ultragarsas parodė susirūpinimą keliantį šešėlį, tačiau rezultatai buvo patikslinti ir atlikus antrojo lygio ultragarso tyrimą tėvai buvo nuraminti, kad viskas gerai. „Nematau jokių problemų. Viskas atrodo gerai.“ – tėvams sakė gydytojas.
Tačiau Kate neapleido bloga nuojauta. „Mes su vyru nejautėme, kad viskas tikrai gerai.“ - sako ji. Ji paklausė slaugytojos, ar gydytojas visiškai įsitikinęs. „Jis tikrai turi būti įsitikinęs. Diagnozė niekada nebūtų pakeista prieš tai iki galo neįsitikinus.“ – atsakė slaugytoja.
Tačiau Kate vyras ragino užsiregistruoti dar vienam ultragarso tyrimui – „šventos ramybės ultragarsui“.
Tikėdamasi tik nusiraminimo, Kate Laurelei mezgė pilką megztuką ir ramiai šnekučiavosi su ultragarso technike, kai ši staiga nutilo.
Laurelės smegenyse buvo didelė juoda dėmė. „Šis kūdikis kitoks.“ – pasakė technikė. Ji išėjo iš kabineto ir greitai atsivedė nėštumo ir vaisiaus specialistę ir rezidentą.
„Tuomet jie man pradėjo aiškinti.“ – sako Kate. Vaisius turėjo Dandy-Walker vystymosi sutrikimą – tai mažųjų smegenų anomalijų grupė.
„Dabar matome tas problemas, kurių nesimatė pirmą kartą.“ – pasakė specialistė. Ji pasiūlė Kate aborto ir įsivaikinimo galimybę, „jei teisiškai tai dar įmanoma“. Gydytoja papasakojo, kad anksčiau jie moteris siųsdavo darytis abortų į Kanzasą, kol dr. Tilleris nebuvo nušautas į veidą sekmadienio mišių metu.
Kate paklausė, ar Dandy-Walker defektu sergantys vaikai apskritai gimsta normalūs. „Taip.“ – atsakė gydytoja.
„Ir tiesą sakant, tai buvo sunkiausia žinia, nes norisi nedviprasmiškos informacijos.“ – prisimena Kate. – „Viena vertus, žinoma, kad norisi sveiko vaiko. Kita vertus, norisi žinoti, ar vaikui viskas bus gerai, ar jo diagnozė bus tragiška.“
Tačiau gydytoja neturėjo jokių galutinių atsakymų ir rekomendavo pasidaryti magnetinį rezonansą, kad būtų aišku, ar Laurelei viskas bus gerai, ar ji yra „nesuderinama su gyvenimu“.
Kate šio tyrimo negalėjo darytis dar 48 valandas. Laukimas buvo tikra kančia. Namuose ji taip pat negalėjo nurimti ir kūdikio megztuko mezgimą iškeitė į miegą. Susirietusi į kamuoliuką ant sofos svetainėje ji kiekvieną vakarą verkdavo tol, kol vyras nunešdavo ją į lovą.
„Kai įsivaizduoji ne tik stebuklingai laimingą pabaigą, bet ir visus kitus įmanomus ateities scenarijus, tai sukrečia.“ – sako ji. Galiausiai atėjo magnetinio rezonanso diena. Nėštumui buvo lygiai 35 savaitės. Atlikus tyrimą Kate su vyru išgirdo patį baisiausią atsakymą.
Jų dukra sirgo vidutinio sunkumo ar sunkiu Dandy-Walkerio defektu. Tačiau tai nebuvo vienintelė diagnozė – Laurelė taip pat turėjo smegenų defektą, dėl kurio skilveliuose kaupėsi skystis, taip formavosi galvos smegenų vandenė ir smegenys buvo spaudžiamos. Dėl įgimto sutrikimo jai taip pat iš dalies ar visiškai trūko plačios nervinio pluošto juostos, jungiančios smegenų pusrutulius.
Buvo prognozuojama, kad Laurelė niekada nevaikščios, nekalbės ir negalės ryti, net jei ir išgyventų gimdymą.
Kate paklausė gydytojo: „Ką tuomet toks kūdikis, kaip mano gali daryti? Visą laiką miegoti?“
„Tokie kūdikiai paprastai nesijaučia taip patogiai, kad galėtų užmigti.“ – atsakė neurologas.
„Tuomet man paaiškėjo, ką noriu daryti.“ – sako ji. – „Magnetinis rezonansas atmetė geros mano kūdikio sveikatos galimybę.“
Kate mano, kad suteikti vaikui gyvybę ir ramybę yra du dalykai, kuriuos gali duoti mama. „Daugelis kūdikių gauna ir gyvybę, ir ramybę, bet šiam kūdikiui, aš turėjau pasirinkti. Galėjau rinktis gyvybę su mažai tikėtina bent retkarčiais pasitaikančia ramybe, arba galėjau rinktis užtikrintą ramybę be gyvybės. Mano sprendimas buvo užtikrinta ramybė be gyvybės.“
Važiuodami namo piko metu per Zakimo tiltą Kate ir jos vyras tylėjo. Kate to negalėjo pasakyti net sau pačiai, bet jos vyras ištarė žodį „abortas“. „Manau, kad reikėtų apie tai paklausti.“ – pasakė jis.
„Tuo metu buvau savo viduje, tamsiame, baisiame kalėjime.“ – sako ji. Vyro žodžiai ja paguodė.
Grįžusi namo Kate iškart paskambino gydytojui ir paliko žinutę. Atvažiavo Kate mama ir išsivežė su savimi jų vyresnę dukrą. Prieš išvažiuodama, Kate mama pasakė, kad būtų priėmusi tokį patį sprendimą. Po valandos suskambo telefonas.
Kate jį pačiupo. Jei nuspręstų rinktis abortą, reikėtų per pusvalandį paskambinti į Kolorado valstijoje esančią kliniką arba laukti visą savaitgalį. Procedūra truktų keturias dienas. Ir jai reikėtų 20 000 dolerių. Masačiusetse abortai po 24 savaitės yra draudžiami, nebent motinos gyvybei grėstų pavojus.
Kate su vyru gyveno kukliai ir tikrai neturėjo 20 000 dolerių, kuriuos galėtų iškart pasiimti. Kate jausnesnis brolis pasiūlė savo gyvenimo santaupas, 5 000 dolerių, tačiau didžiausią pinigų dalį davė Kate tėvai iš savo pensijos fondo. „Būtent dėl tokių atveju egzistuoja šie abortai.“ – sakė jos tėtis.
Po trijų dienų jie jau važiavo į „Dr Hern's Boulder Abortion Clinic“, kurioje liko apsupti stebėjimo kamerų ir spygliuotų tvorų. Ji buvo 36 savaitę nėščia.
Klinikoje Kate buvo atliktas kraujo tyrimas ir vyko išsamūs pokalbiai su konsultantais bei sutikimo dokumentų pildymas. Dr. Hernas norėjo įsitikinti, kad šį sprendimą Kate priėmė savo laisva valia.
Dienai einant į pabaigą Kate ir jos vyras suprato, kad atėjo laikas. Dr. Hernas Kate nusivedė į kabinetą suleisti injekcijos. Ši injekcija, vos tik pasiekusi reikiamą vietą, sulėtina vaisiaus širdies plakimą. Kartais tai nutinka greitai. Kate atveju tai truko kelias valandas. Kaip tik tada, kai Kate su vyru nusprendė ko nors užkąsti, ji pajuto Laurelės spyrį. „Praradau savitvardą.“ – sako Kate. Ji grįžo į viešbučio kambarį ir liko ten gulėti, kol judėjimas baigėsi. Kai Laurelė nurimo, Kate pilvas subliuško be gyvybės ženklų, sako ji: „Tai buvo labai liūdna ir labai sunku. Nė akimirkos nedvejojau, kad jos atžvilgiu elgiuosi teisingai, bet dėl to man nebuvo lengviau.“.
Kate sako, kad Laurelė buvo „labai stipriai apkabinta“. Ją apkabino mamos kūnas.
Tuomet atėjo laikas plėstis, o tai buvo labai skausminga, nes jai nebuvo galima rinktis epidūro. Paskutinę jų dieną Kolorade, ankstyvą birželį, Kate po dviejų su puse valandų pagimdė Laurelę.
Dr. Hernas atnešė jai Laurelę. Jos kvapas buvo tas ir ji buvo šilta, bet ne tokia šilta, kokia turėjo būti.
„Ji buvo labai graži.“ – sako Kate.
Grįžusi namo Kate išbarstė Laurelės pelenus į vandenyną. Atėjo laikas viską užbaigti, bet Kate bijojo būti teisiama, todėl daugelį mėnesių niekam nepasakojo, kas atsitiko. Tuomet ji ėmė abejoti savimi.
„Jaučiausi taip, lyg mano asmenybė būtų suskilusi į milijoną dalelių. Turėjau savo pikto sarginio šuns dalį, pavydžiąją dalį, liūdnąją dalį, kaltės jausmą, religingąją dalį. Iš visų šių dalių reikėjo surinkti save.“
Kurį laiką Kate svarstė apie žmogiškos klaidos vaidmenį šioje istorijoje ir buvo pradėjusi abejoti, ar jos pirmasis gydytojas nebus jos suklaidinęs tyčia. Kiek pasidomėjus paaiškėjo, kad tai buvo paprasčiausia klaida. „Galiu gyventi tokiame pasaulyje, kuriame žmonės daro klaidas.“ – sako ji. – „Jaučiausi taip, lyg būčiau vienintelė pasaulyje, kuri pasidarė tokė vėlyvą abortą, ir tiesa, kad mūsų nedaug, bet nesame visiškai vienos. Tiesiog slepiamės.“
Nuo to laiko Kate pagimdė dar vieną sveiką dukrelę.
