Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į etnologą Libertą Klimką, kuris papasakojo, kuo ypatinga ši diena būdavo mūsų senoliams bei kokių orų galima laukti žiemą.
Martyno diena pradėdavo priešžiemio laiką
Pašnekovas pasakojo, kad laikas tarp šv. Martyno dienos ir šv. Andrejaus dienos (lapkričio 30-osios) būdavo vadinamas priešžiemiu.
Taip pat senajame kaime šv. Martyno diena būdavo reikšminga, nes su ja buvo susiję daugybė darbų, apeigų, kurios susiformavo atsižvelgiant į gamtą, metų laikų kaitą ir žmonių gyvenimo ritmą.
„Pirmiausia reikia pasakyti, kad tai buvo duoklių terminas. Žmonės iki Martyno dienos turėdavo atiduoti visas priklausančias duokles valstybei, kitaip tariant, valdovui, taip pat bažnyčiai jos išlaikymui. Tai būdavo paskutinė diena toms prievolėms įvykdyti.
Taip pat tada kaimas išsirinkdavo savo vyresnįjį – viršaitį arba šaltyšių. Tai buvo žmogus, kuris spręsdavo kaimo žmonių nesutarimus, ginčus ir rūpindavosi bendrais reikalais“, – pasakojo jis.
Valstiečiai šiuo metu, anot L. Klimkos, prisimindavo, kam per metus buvo skolingi. Kadangi tais laikais atsiskaitymo valiuta nebuvo pinigai, skolų grąžinimas vykdavo produktais, tuo, kas būdavo užauginta ūkyje.
Kaimą palikdavo skerdžius
Šis laikas kaimui būdavo svarbus dar ir dėl to, kad kaimą palikdavo skerdžius. Jis būdavo samdomas prižiūrėti vaikus piemenis ir kartu ganyti kaimo gyvulių bandą.
Dažniausiai jis savo pareigas eidavo iki šv. Martyno dienos, o per ją su juo būdavo atsiskaitoma už visą sezoną.
„Kaip atlygis būdavo duodamos bulvės, javai, daržovės, lašiniai ir kiti maisto produktai, kad žmogus turėtų kuo prasimaitinti per žiemą“, – dalijosi jis.
Etnologas pažymėjo, kad kiekvienas šeimininkas prisidėdavo pagal tai, kiek jo gyvulių būdavo laikoma bendroje bandoje.
Įprastai skerdžiais tapdavo vyresnio amžiaus žmonės, dar turintys jėgų ir sveikatos.
„Jie ne tik prižiūrėdavo vaikus, bet ir daug ko juos išmokydavo. Ypač pažinti gamtą, gyvūnus ir kaimo gyvenimą“, – pasakojo jis.
Vaikai sugrįždavo į mokyklą
Po to, kai skerdžius būdavo išleidžiamas, jeigu dar nebūdavo sniego, tuomet vaikai gyvulius vis dar išgindavo į pievas ir pamiškes. Vis tik dažniausiai jiems prasidėdavo naujas etapas – ėjimas į mokyklą.
Tad rugsėjo pirmoji, pasak L. Klimkos, anuomet vaikams būdavo ne rudens pradžioje, o per šv. Martyno dieną.
„Nuo jos paaugę vaikai pradėdavo lankyti mokyklą. Vasarą mokytojas kai kuriuos mažuosius dar pamokydavo, tačiau rimtesnis mokymasis prasidėdavo būtent po Martyno“, – tikino jis.
Kai kurie vaikai, kurie norėdavo sugrįžti į mokyklas, mėgindavo prišaukti sniegą. Anot L. Klimkos, jie pamiškėje pasirinkdavo stambesnį beržą, aplink jį vesdavo baltą ožį. Jeigu nebūdavo ožio – pasirinkdavo ožką, o jeigu nebūdavo ir jos – avį.
„Gyvulį aplink beržą reikėdavo apvesti tris kartus. Svarbu buvo eiti ta pačia kryptimi, kuria dangaus skliautu juda saulė. Visa tai lydėdavo dainos.
Etnologai mano, kad šiame vaikų žaidime slypi labai senų apeigų pėdsakai. Tikėtina, kad kadaise tai buvo rimtas ganiavos pabaigos ritualas.
Prie beržo vienas vaikas dar sakydavo savotišką juokingą „pamokslą“, kuriame maišydavo įvairius žodžius, kreipinius ir išgalvotas frazes. Po to kitiems aiškindavo, kaip reikės elgtis mokykloje, kokias išdaigas galima krėsti, o kokių verčiau vengti“, – pasakojo jis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
