Apie šv. Huberto dieną ir gamtos ženklus, išduodančius būsimus orus, naujienų portalui tv3.lt sutiko papasakoti etnologas Libertas Klimka.
Medžioklė – dvarininkų prioritetas
Pašnekovas pasakojo, kad lapkričio 3-ioji senovės lietuvių buvo siejama su medžiokle. Pasak jo, valstiečiams medžioti nebūdavo leidžiama, tad per ilgus metus tai tapo dvarininkų veikla.
„Dvarininkai tada turėjo tokią vadinamą medžioklės pilnatį. Tai buvo rudens paskutinė pilnatis.
Turbūt tokią pilnatį jie rinkdavosi todėl, kad geriau matosi, koks žvėris išeina į laukus dar paieškoti kokio maisto“, – pasakojo jis.
O šią šv. Huberto dieną lietuviai išeidavo į laukus medžioti su skalikais. Jie, anot L. Klimkos, skalydavo ir vydavosi įvairius gyvūnus – zuikius, sitrnas.
„Skalikai būdavo vertinami dėl savo vikrumo ir garsaus lojimo – jie pranešdavo medžiotojams, kur grobis“, – sakė jis.
Pagal pagautus žvėris spręsdavo apie būsimą žiemą
L. Klimka pasakojo, kad dažniausiai toks medžioklės metas buvo pasirenkamas, nes laukai būdavo išvalyti ir tušti.
Taip pat dažniausiai dar nelydavo, o žemė būdavo kieta – tokiomis sąlygomis patogu varyti žvėris per laukus.
„Tokiomis sąlygomis būdavo labai patogu varyti žvėris per laukus, nes nebelikdavo pasėlių, kuriuos būtų galima ištrypti. Dėl to didžiosios medžioklės ir prigijo būtent vėlyvą rudenį.
Be to, tuo metu būdavo ir geras grobis, nes žvėreliai jau būdavo sukaupę atsargų žiemai, todėl būdavo riebesni“, – sakė jis.
Pagal sumedžiotą grobį lietuviai anksčiau spręsdavo, kokia žiema laukia: „Pavyzdžiui, jeigu zuikiai turėdavo storesnį riebalų sluoksnį po oda, manyta, kad žiema bus rūsti.“
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
