Aistė yra pirmasis ir vienintelis vaikas Simonos ir Mindaugo šeimoje. Kai jie sužinojo, kad šeimos laukia pagausėjimas, labai džiaugėsi ir su nekantrumu laukė jos gimimo. Iki 30-osios nėštumo savaitės viskas klostėsi sklandžiai, mama jautėsi gerai ir buvo aktyvi.
Vieną kartą nėštumą prižiūrėjusi gydytoja pastebėjo nežymų uždegimą, tačiau nuramino mamą, kad kūdikėliui jis nepakenks.
„Nuo pat mažens sergu anemija, bet visą nėštumą gėriau geležies piliules, todėl maniau, kad dėl to komplikacijų nekils. Apie 20-24 savaitę pasijutau gan silpnai, todėl nuvykau pas mane prižiūrinčią ginekologę. Ji negalėjo manęs apžiūrėti, bet apžiūrėjo kitas budintis gydytojas.
Jis mane nuramino, kad viskas gerai, vaikas vystosi sklandžiai ir nėra ko jaudintis. Man tada nepatiko tik tai, kad pagal echoskopiją Aistės vystymasis atsiliko 2 savaitėmis, bet kadangi tyrimas buvo atliktas kitu echoskopu, nesukau galvos, nes tarp skirtingų aparatų pasitaiko paklaidos“, – pasakojimą pradeda Aistės mama Simona.
Išgirdo, kad dukros nebėra
2017 metų gegužės 3 dieną Simoną aplankė bloga nuojauta. Moteris savo nuogąstavimais pasidalijo su aplinkiniais, tačiau išgirdo, kad tikriausiai čia tik jos hormonai siaučia. Visgi gegužės 4-osios rytą bloga nuojauta niekur nebuvo dingusi, tad moteris nusprendė paklausyti savo vidinio balso – pasiėmė nėščiosios kortelę, sėdo už automobilio vairo ir nuvažiavo Klaipėdos ligoninės priėmimo skyriaus link.
„Ten mane pasitiko labai malonios seselės ir budinti akušerė tuoj pat pasiklausė Aistutės širdies plakimo ir nuramino mane, kad „viskas jūsų vaikučiui gerai, bet dėl viso pikto paguldysime jus parai ir tikriausiai ryt paleisime“. Nors mane nuramino, bet viduje nuojauta nepaisant visko šaukė: „Simona, kažkas negerai, tikrai negerai“, – sako mergaitės mama.
Vos po 5 minučių atėjo Simoną prižiūrinti slaugytoja, pasižiūrėjusi, ką rodo ant pilvo mamai uždėtas diržas, matuojantis kūdikio širdies plakimą, pasikvietė kitą slaugytoją.
„Gerai nepamenu, kas tiksliai nutiko, nes iki šiol visus prisiminimus bandžiau užgniaužti. Joms pažiūrėjus į Aistės širdelės kreivę buvo sušauktas skubus daktarų konsiliumas, po kurio vienas iš gydytojų tarė: „Vaiko nebėra“.
Aš paklausiau „kaip nebėra, dar buvo širdelės dūžiai?“. Po šių žodžių buvau skubiai išvežta į operacinę, ten atlikta skubi Cezario pjūvio operacija, po kurios dar ilgai Aistė buvo gaivinama ir atgaivinus įdėta į inkubatorių su deguonimi“, – prisimena mama.
Simona net neturėjo galimybės pamatyti dukrelės prieš ją išvežant į intensyvios terapijos skyrių.
„Savo emocijų nemoku apibūdinti, nes širdyje atrodė taip tuščia, o galvoje buvo kažkoks avilys, dėl kurio negalėjau suprasti, kas vyksta aplink. Kitą dieną stovėjau prie lango, krito snaigės gegužės mėnesį ir nuo kiekvieno durų atidarymo krūptelėdavau. Po kurio laiko man buvo leista pamatyti Aistę, mažą angelėlį, svėrusį 1,170 g, apkarstytą daugybe laidelių, kiekviena jos kraujagyslė buvo matyti plika akimi.
Paklausiau, kodėl taip įvyko... Paprasčiausiai susidėjo daugybė faktorių: infekciją, placentos infarktas, maistinių medžiagų negavimas per virkštelę. Kad Aistė liko gyva yra tikrų tikriausias stebuklas“, – atvirai sako Simona.
Nieko gero nežadėjo
Gegužės 5 dieną į Klaipėdos ligoninę iš Kauno klinikų pasiimti Aistės atvyko gydytojas, kuris nevyniojo žodžių į vatą. Jis mamai įvardijo daugybę pačių blogiausių scenarijų, kas gali laukti Aistės.
„Labiausiai įsiminęs scenarijus: „ji gali būti tiesiog daržove arba neišgyventi“. Man, kaip mamai, buvo siaubinga išgirsti šiuos žodžius ir net nežinau, kaip juos atlaikiau. Kai atėjo pirmas gegužės sekmadienis, buvo mano pirmoji Mamos diena.
Aš buvau viena palatoje Klaipėdoje su tuščia lovyte prieš akis, o tuo metu Aistė kovojo už savo gyvybę Kauno klinikose. Tą sekmadienį nusprendėme pakrikštyti Aistę ir tą pačią dieną sužinojome, kad Aistė turi 3 ir 4 laipsnio kraujosruvas, kurios tikrai paliks liekamuosius reiškinius“, – pasakoja mama.
Pakrikštijus Aistę, mergaitė ėmė sparčiai stiprėti – jai nebereikėjo papildomo deguonies, pradėjo kvėpuoti savarankiškai, taisėsi ir kiti gyvybiniai rodikliai.
„Po dviejų savaičių Klaipėdos ligoninėje prisijungiau prie Aistės Kauno klinikose ir ten praleidome dar 2 mėnesius. Grįžome namo, kai Aistė svėrė 1,800 g. Kadangi ji buvo per maža, negalėjome pradėti jokios reabilitacijos, tiesiog auginome jos svorį.
Kai Aistei sukako 3 mėnesiai koreguoto amžiaus (5 mėnesiai gimimo amžiaus), pirmą kartą apsilankėme ankstyvojoje reabilitacijoje, ten kinezeterapeutė žvelgė į Aistė su didžiuliu rūpesčiu, matyt, jau tada nujautė negerus dalykus. Aš, kaip mama, taip pat nujaučiau, bet aplinkiniai ramino, kad ji dar mažytė“, – prisimena Simona.
Kai Aistei buvo 8 mėnesiais, gydytoja be užuolankų pasakė, kad Simonos dukrelei – cerebrinis paralyžius. Tuo pat metu ji nurodė, ką gali padaryti, kad mažylės gyvenimas būtų lengvesnis.
„Nuostabi gydytoja Giedrė Maskolenkaitė pasakė: „Kiek dirbsite, tiek turėsite“. Tais žodžiais vadovaujuosi kasdien. Kai išgirdau šiuos žodžius, jie mane uždegė ir davė peno kovoti, nes tada žinojau, kad yra vilties, kad mano vaikas galės turėti pilnavertį gyvenimą“, – sako mama.
Operacija pakeitė Aistę
Simona tiki, kad Aistė yra kovotoja, kuri nugalės spazminį kvadripleginį cerebrinį paralyžių. Pasak mamos, greitai 5-ąjį gimtadienį švęsianti Aistė labai šilta asmenybė.
„Ji visus apdovanoja šypsena, jei galėtų visus išbučiuotų ir apkabintų. Ji labai uoli, pavyzdžiui, kai aš vos velku kojas, ji priropoja ir paduoda batukus, pažiūri savo meiliomis akutėmis ir nusišypso, lyg sakydama: „Mama, neliūdėk, einam geriau dirbti“, – pasakoja Aistės mama.
Šių metų vasario 28 dieną Aistei buvo atlikta SDR operacija, kuri sumažina spastiką kojose. Operacija buvo sėkminga ir po jos mama mato akivaizdžius Aistės pokyčius.
„Iki šiol Aistė, nors ir labai šiltas žmogutis, bet dažnai smurtaudavo prieš mane dėl jaučiamo didžiulio skausmo, sukelto spastikos, bet ne iš blogos valios. Ji keldavo ranką vien todėl, kad nemoka kitaip išreikšti savo emocijų, nes kol kas nekalba“, – atvirauja mama.
Matant tokius rezultatus mamai norisi judėti toliau ir dar daugiau dirbti su dukrele, kad pasiektų pačius geriausius rezultatus. O tam reikalingos reabilitacijos.
„Mano žiniomis, šiuo metu į Visaginą atvykę specialistai iš Slovakijos ir rengia 2 savaičių užsiėmimus. Gaila, tie užsiėmimai kainuoja nežmoniškus pinigus – 3000 eurų ir apgyvendinimas bei susijusios išlaidos į šią sumą neįskaičiuotos“, – sako Simona.
Jeigu norite prisidėti prie Aistės kovos su cerebriniu paralyžiumi, tai galite padaryti šiais būdais: Skirkite 1,2% GPM, Aistės labdaros ir paramos fondas; kodas: 306023610 arba Banko sąskaita: LT127300010124451325; Įmonės kodas: 306023610; paypal: [email protected]
