Motociklą meistriškai valdo ne tik Dominykas, bet ir kiti du Julijos ir Miko sūnūs – Vytis ir Erikas. Tėvų toks atžalų pomėgis nė kiek nenustebino, mat M. Razmislavičius pats – motociklų sporto profesionalas.
Meilė motociklams perduodama iš kartos į kartą
O ši veikla į šeimos gyvenimą atkeliavo iš dar toliau – berniukų senelis, Miko tėtis kadaise važiavo motokrose, vis nusiveždavo Miką su broliu pasivažinėti Aukštadvario kartodrome, vėliau ir į Nemuno žiedo trasą. Toliau visa tai nuvilnijo kaip grandininė reakcija – Dominykas yra jau trečios kartos profesionalaus motociklų sporto atstovas giminėje.
Motociklą yra vairavusi ir Julija – dar prieš susilaukiant vaikų, buvo išsilaikiusi motociklo teises, vis tik pripažįsta, kad po skaudaus kritimo ėmė prisibijoti, vėliau ir aplinkybės susiklostė taip, kad šeima pagausėjo, tad su šia transporto priemone atsisveikino. Bet visada aktyviai stebi, kaip trasoje skrieja šeimos vyrai.
Pasakodamas apie pirmuosius kartus, kai su Dominyku ir Vyčiu vyko pasibandyti važiuoti motociklais uždarose patalpose, tėtis šypteli – neturėjo nė minties, kad šis sportas taps ne tik hobiu, kuriuo galėtų mėgautis visi kartu, bet ir profesionaliu sportu.
„Galvojau, tegul pabando – galbūt patiks, o kadangi viskas vyko uždaroje aikštelėje ir su nedideliais elektriniais motociklais, tai vaikams yra paranku. Jie neskleidžia triukšmo, nemalonaus kvapo, juos puikiai galima pareguliuoti pagal vaiko galimybes ir saugiai pradėti juos mokinti.
Dar pats aktyviai sportavau ir galvojau, kad jeigu užsikabins, tai bus bendra veikla, ką galėsime su vaikais daryti kartu. Pradžioje tai buvo tiesiog pramoga, nes vaikams to reikia – pramogos, bet pradžioje vykome be jokių tikslų ar lūkesčių, eidavome praleisti laiką kartu, pasivažinėti motociklais ir išmokti saugiai vairuoti, išlavinti bazinius įgūdžius, kas reikalinga motociklo vairavimui“, – pasakojo Mikas.
Neišgąsdina net kritimai
„Superbike vaikų akademijoje“ su Adomu Dautartu besitreniravęs Dominykas rodė spartų progresą, sėmėsi žinių, tobulėjo ir tapo kaip dieną aišku – atėjo metas jam išbandyti save trasoje.
Pirmosios varžybos, kaip pasakoja tėvai, buvo tarsi pasibandymas, proga pažiūrėti, kaip Dominykas jaučiasi lenktyniaudamas su kitais vaikais, ar pats turi noro dalyvauti tokiose lenktynėse.
„Jam tuomet buvo tik 10 metų, bet pamatėme, kad jis ir nori, ir gali tai daryti. Juk vaikui, kai nelaimi, gali labai greitai dingti motyvacija, ypač tokio amžiaus, bet Dominykui taip neatsitiko – prieš trejus metus jis jau pradėjo profesionalią karjerą, gavo Lietuvos motociklų federacijos licenciją, pradėjome dalyvauti varžybose ir Lietuvoje, ir užsienyje“, – kalbėjo Julija.
Ir mama, ir tėtis pripažįsta – pradžioje stebint vaikus ant motociklų būdavo momentų, kai širdis nusirisdavo į kulnus, juk tokiame sporte kritimai yra neišvengiami. Ir nors abu tai puikiai žinojo, net buvo savo kailiu patyrę, stebint vaikus viskas kitaip.
Tik Dominykas jokių kritimų nepabūgo – nors po kryčio ir skauda, jis tvirtai pasiruošęs psichologiškai ir motyvacija yra stipresnė už bet kokias baimes. Juolab, motociklą puikiai valdantis 13-metis tai priima ir kaip būdą geriau suprasti, kas buvo atlikta ne taip, ką kitą kartą turėtų daryti kitaip.
„Jis pats supranta, kad kritimas gali įvykti dėl padarytos klaidos, galbūt taip išsibando savo, motociklo riba. Dominykas visada labai norėjo išmokti, kur yra ta riba, kai viskas dar yra jo rankose, kad važiuotų ir greitai, ir teisingai, nes jeigu važiuoji greitai ir neteisingai – krenti, jei važiuoji lėtai, tada nebūni greitas ir negali pasiekti rezultatų.
Čia būtina rasti balansą ir jam tai puikiai sekasi nuo pat pirmų dienų. Be abejo, buvo visko – ir pykčio, ir ašarų pirmą sezoną, kodėl kiti vaikai važiuoja sėkmingai, o jam nepavyksta, bet per tą laiką visi augome ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai“, – priduria mama.
Beje, vaikams, ko gero, daug lengviau prisipratinti tokį sportą – priešingai nei dalis suaugusiųjų, jie dar neturi tiek baimių, per patirtį mokosi suprasti savo galimybių ribas ir jas plėsti pritaikant sukauptas žinias.
„Jis važiuoja „ant ribos“, bet protingai – rizika būna pamatuota. Svarbu suprasti, kad įdedant vaikui žinias ir leidžiant jam viską išmokti, jis išmoksta protingai susitvarkyti su rizikomis ir supranta, kad esant trasoje reikia mąstyti, negali lėkti kaip akis išdegęs ir pametęs galvą.
Bet kokiu atveju važiuojant vaikas galvoja, kaip atlikti posūkį, kada reikia prilėtinti, o kada galima greitėti. Matant, kokį lygį yra pasiekęs Dominykas, negalime jam neleisti to daryti – jis pats to nori“, – pasakoja Julija.
Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad trasoje visada pirmiausia užtikrinamas saugumas – ant motociklo niekada nesėdama be šalmo, aprangos, visų apsaugų, atsakingai pasiruošiama, kad neplevėsuotų nė menkiausia detalė. Būtent nuo to prasideda disciplina ir ugdomas supratimas, kad saugumas – svarbiausia.
Treniruotis traukia ir į Ispaniją
Vis tik Lietuvoje motociklų sezonas yra labai trumpas, trunka vos kelis mėnesius, tad trūksta ir galimybių treniruotis ištisus metus, o vos kelių mėnesių pertrauka gali reikšti viena – regresą.
Taip gyvenimo vėjai nunešė į saulėtąją Ispaniją, kur motociklų sezonas, ypač pietinėje dalyje, trunka kone ištisus metus. Juolab, kad ten yra važiavęs ir Mikas, o Ispanija yra viena iš dviejų šalių (kita – Italija), lyderiaujančių motosporte, ten ir lygis – visai kitas.
Ispanijoje jie sulaukė rekomendacijos treniruotis su „MotoGP“ lenktynininko Pedro Acosta treneriu Adrian Cases. Tiek Dominykui, tiek broliams treneris, iki detalių išmanantis plento žiedo sportą, turintis patirties su aukščiausio lygio sportininkais – puikus pavyzdys ir mentorius.
„Treniruojantis Lietuvoje vaikas supranta, kad esu greitas ir galiu visus aplenkti, bet nežino, kiek dar galima greičiau važiuoti. Nuvažiavus treniruotis su aukšto lygio sportininkais pamatai, kad galima važiuoti daug greičiau, tik reikia suprasti, kaip jie tai daro, reikia, kad kažkas pamokintų.
Tokia buvo viena iš idėjų – ispanai žino, kaip važiuoti greitai ir tai daryti moka, su jais treniruojantis galima tobulėti toliau.
Aišku, viskas priklauso ir nuo to, kiek laiko vaikas yra praleidęs trasoje – jeigu penkerių metų vaikas jau bus kelis metus sportavęs, nes Ispanijoje jie labai anksti pradeda sportuoti, jis turės puikius įgūdžius ir motociklu važiuos geriau nei 30 metų žmogus, kuris ką tik nusipirko motociklą, todėl reikia nuolat treniruotis“, – pasirinkimą treniruotis Ispanijoje aiškino M. Razmislavičius.
Šį sezoną jie buvo įsivedę taisyklę bent kartą per mėnesį savaitei išvykti treniruotis svetur, tiesa, kartais ten tenka praleisti ir ilgiau nei savaitę, jei vyksta pasiruošimas varžyboms. Lietuvoje Dominykas treniruojasi trasoje Aukštadvaryje, užsiėmimai vyksta ir aikštelėse, čia atliekami įvairūs pratimai.
Kai kurie, pamatę ar išgirdę, kiek Dominykas treniruojasi, ima juokauti, galbūt tėvai taip bando įgyvendinti savo neišpildytas svajones, tačiau jie vienbalsiai sako – niekada vaikų nespaudė ir nevertė imtis šio sporto, bet nuo jo ir neatkalbinėja bei nuolat klausia, kaip vaikai jaučiasi, ar užsiėmimas jiems teikia džiaugsmą, ar vis dar nori tęsti kelionę sporte.
„Nuo pat pradžios rinkomės sąmoningumą – nespaudžiant vaiko, leidžiant jam pasirinkti. Jeigu nėra nuotaikos – nesportuojame, jeigu yra nuotaika – važiuojame ir sportuojame, jei nori dalyvauti varžybose, vadinasi, laikomės disciplinos.
Nereikia spausti vaikų. Sportas intensyvus, adrenalino labai daug, kritimai išgąsdina, o jei dar tėvai pradeda spausti iš šalies, kritikuoti, kad nevažiavai tinkamai, važiavai nepakankamai greitai, vaikas tiesiog ims klausti: „Kam man to reikia?“, galiausiai ateis ir pasakys, kad jei tau pačiam reikia – tu ir važiuok.
Psichologinė būklė visada yra pirmoje vietoje, svarbu, kad vaikas pats sakytų: „Noriu, nesvarbu, kad esu paskutinis, noriu greitėti, išmokti tai, ką moka kiti, ir juos aplenkti“. O jei ir nepasiseka, visada padrąsiname, pasakome, kad viskas tvarkoje“, – sako mama.
13-mečio pasiekimai nustebina ne vieną
Tik ko jau ko, bet motyvacijos ir noro Dominykui netrūksta, o atkaklus darbas netruko atnešti ir puikius rezultatus – vos per dvejus metus jis patobulėjo tiek, kad 2024-aisiais Baltijos čempionate savo klasėje užėmė pirmą vietą ir iškovojo teisę dalyvauti „FIM MiniGP“ pasaulio čempionate.
Iš 40 geriausių ir greičiausių pasaulyje Dominykas išsilaikė pirmoje sąrašo pusėje ir vien galimybė lenktyniauti su geriausiais iš geriausių buvo didelis džiaugsmas. O apetitas, kaip sakoma, auga bevalgant – 13-metis vis kartoja, kad vėl važiuos, vėl dalyvaus serijose ir vėl laimės.
„Jis nusistatęs teigiamai. Nors būna liūdna, kai nebūna podiumo ar aukštos vietos, jis savyje yra atradęs stiprybės ir nori toliau greitėti, mokintis, tobulėti“, – pasidžiaugia tėvai.
Dominykas labai laukia, kol sulauks 14 metų – tokio amžiaus galima dalyvauti „RedBull MotoGP Rookies Cup“ ir nusitiesti kelią į profesionalią karjerą plento žiedo disciplinoje „MotoGP“ – čia galės važiuoti tik sulaukęs 18-likos, tad dar yra laiko mokytis ir tobulėti, kloti dar stipresnius pamatus svajonės link.
O kokie kito sezono planai? Kol kas svarbiausias planas – toliau treniruotis, dalyvauti Ispanijos „MIR Racing Cup“ serijose, kur neblogai pavyko pasirodyti ir 2024-aisiais, tik jau kitoje, aukštesnėje, klasėje.
Ar dalyvaus Lietuvos ir Baltijos čempionatuose – dar neaišku, be to, nemažai priklausys ir nuo to, kiek pavyks rasti rėmėjų ir kiek finansinės pagalbos pavyks sulaukti.
Viskas sporte kainuoja – pirmiausia motociklai, kurie turi augti su vaiku, jų priežiūra, padangos, taip pat ir treniruotės, dalyvavimai čempionatuose.
Kad galėtų toliau tęsti tai, ką pradėję, tėvai įkūrė viešąją įstaigą „BRO Racing“. Finansiškai prisidėti galima žemiau nurodytais rekvizitais:
BRO Racing, VšĮ / Įmonės kodas 306695202 / IBAN: LT867300010188705800
Prisidėti galima ir per „4Fund“ platformą – paspaudus čia.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
