Nacionaliniam lietuvių patiekalui didžkukuliams, dar labai gerai žinomiems cepelinų vardu, skirta diena pradėta minėti 2013 m. Centrinio Kauno turgaus prekybininkai sako, kad keletą pastarųjų metų pirmąją vasario savaitę išties sulaukia daugiau pirkėjų, ieškančių didžkukuliams reikalingų produktų.
„Taip, tikrai tiek ankstesniais metais, tiek šiemet, šiomis dienomis jaučiam tam tikrą didesnį susidomėjimą. Žmonės teiraujasi, prašo rekomenduoti, kurios bulvės labiausiai tinkamos didžkukulių gamybai, kad neišsileistų verdant, gerai laikytų“, - sako daržovėmis šiame Kauno turguje prekiaujantis Aurelijus.
Jam antrina ir mėsos skyriaus pardavėjai, pastebintys, kad išauga maltos mėsos poreikis. Dalis pirkėjų, norintys pasigaminti cepelinų „senoviškai“, įdarui ieško plaučių, kepenų, širdelių. Pieno produktų skyrius sulaukia daugiau varškės pirkėjų, neretai prasitariančių, kad darys didžkukulius ir paprašančių patarimo, kaip geriau juos pagaminti.
„Būna žmonių, kurie ne taip dažnai tuos didžkukulius ir daro, tai ir tos patirties nedaug. O tokią dieną prisimena ir nori pabandyti. Tai mes, žinoma, pasidalinam ir savo patirtim, ir ką iš kitų žmonių išgirstam“, - pasakojo pieno produktų skyriaus pardavėjos.
Nebijokite eksperimentuoti
Nors dauguma lietuvių didžkukulius sieja su senomis tradicijomis ir noriai juos ragauja tokius, kokius ruošdavo tėvai ir seneliai, žinomas virtuvės šefas R. Bolgovas siūlo nebijoti paeksperimentuoti. Rezultatas, anot jo, tikrai gali nustebinti iš gerosios pusės.
„Nors domiuosi bei seku gastronominės virtuvės naujoves, tačiau cepelinai man yra beveik „šventas“ patiekalas kurio neišdrįsčiau pernelyg keisti. Sakydamas „keisti“, turiu omenyje jų gamybos metodą. Tai būtinai turi būti tarkuotos bulves su įdaru viduje.
Bet štai priėjome ten, kur savo fantazijai leidžiu drąsiai pasireikšti. Įdarą renkuosi nebūtinai tradicinį, o remdamasis tos dienos nuotaika. Mano mėgstamiausi: malta ar kapota kiauliena, žvėriena, paukštiena. Pikantiškesnio skonio beieškantiems siūlau pamėginti varškės ir lašišos ar keptų grybų įdarą. Praskleisiu paslapties šydą: norint sultingesnio įdaro, reikia į jį įtarkuoti sviesto. Puikiai tinka ir svogūnas, jei bijote papildomų riebaliukų“, - patarimais dalijosi pašnekovas.
Pasak jo, jokiu būdu nereikia nenuvertinti padažo svarbos. Juos siūlo tradicinius: iš spirgučių, parūkytos šoninės, pagal skonį svogūnų. Taip pat nemirštanti klasika – sviesto ir grietinės padažas ir, žinoma, grybų, kuriais taip gausiai mus apdovanojo šiais metais Lietuvos miškai.
Virtuvės šefas pasakojo kartą nustebinęs net pats save, paversdamas cepelinus beveik desertu.
„Teko juos gaminti su saldžios varškės bei vanilės įdaru, o padažas buvo iš trintų braškių ir kondensuoto pieno. Skamba tikrai įdomiai, bet nesmerkite neparagavę! Aš buvau maloniai nustebintas atradęs cepelinų saldžiąją pusę“, - sėkmingai pasibaigusį eksperimentą prisiminė R. Bolgovas.
