Po trijų savaičių trukusios misijos į Lietuvą sugrįžę Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas anesteziologas-reanimatologas Rokas Tamošauskas bei slaugytojai Jurga Žukauskaitė, Ina Šilingova, Onė Bartkienė ir Paulius Razmys pripažįsta, kad tokios patirties nepamirš dar labai ilgai, o ir ši negrįžtamai pakeistė jų gyvenimą.
Vienas iš slaugytojų Paulius Razmys pasakojo, kad dirbant Ukrainoje nei vienas medikas ar slaugytojas neturėjo jokių darbo valandų:
„Būdavo ir tokių momentų, kuomet iš karštų taškų atsidarydavo humanitariniai koridoriai ir į ligoninę būdavo pradėti vežti sužeisti civiliai, nukentėję nuo karo. Tuo metu, kai apie tai sužinodavome, susirinkdavo visi iki vieno, kas tik gali. Nei vienas ten neturi laisvadienių, visi subėga tokiais momentais iš namų.“
Atvykę iš svetimos šalies į karo siaubo niokojamą šalį, medikai pasakoja, kad net ir esant ypatingai situacijai, ligoninės personalas lietuvių komandą į savo gretas priėmė labai šiltai, pasijuto tarsi namuose, o visai netrukus tapo ir visos ligoninės komandos dalimi.
Slaugytoja Jurga Žukauskienė priduria, kad laikas, praleistas bendraujant su Ukrainos gydytojais, buvo nuostabus. Mielai lietuvių medikus priėmė ne tik personalas, tačiau ir pacientai.
„Pacientams ir personalui buvo labai svarbu, kad kažkas iš kažkur atvažiavo jiems padėti. Žinoma, jiems buvo sunku suprasti, kodėl atvykome iš ten, kur viskas gerai į šalį, kurioje vyksta karas. Toks gestas jiems yra labai svarbus, pakelia motyvaciją“, – pasakoja VUL Santaros klinikų slaugytojas Paulius Razmys.
Sunkumai integruojantis į kitos šalies medicinos sistemą
Vos tik atvykę, pirmasias dvi dienas medikai praleido stebėdami, kaip Ukrainos ligoninėje yra organizuojamas darbas, su kokiomis priemonėmis yra dirbama.
„Nevyniosiu žodžių į vatą – reikėjo šiek tiek laiko, kad ir mes susipažintume, ir su mumis susipažintų ligoninės kolektyvas. Nors mus ligoninės vadovybė pati pasikvietė, viską aprodė ir tikėjosi mūsų pagalbos, tačiau suprantama, kad nuėjęs į operacinę nepradėsi sakyti, duokite man anesteziologinį postą ir aš jau operuosiu.
Reikėjo vis tiek laiko, susipažinimo, apsitrynimo ir pasitikėjimo. Pirmasias dvi diena daugiau viską stebėjome nei darėme. Slaugytojai į procesą įsijungė greičiau, nes jiems darbo atiteko daugiau ir nebeliko laiko stovėti už nugaros ir žiūrėti kas ir ką daro – imi ir darai.
Anesteziologams ir chirurgams ilgiau užtruko įsiliejimas į procesą, tačiau, kai pavyko tai padaryti, atsirado ir pasitikėjimas, ir draugystė, o išvažiuojant ir ašaros“, – teigia gydytojas anesteziologas-reanimatologas Rokas Tamošauskas.
Slaugytojos Ina ir Onė pasakoja, kad taip įkibo į darbus, jog ukrainietis gydytojas net nesuprato, kad moterys yra iš Lietuvos.
„Pirmąją darbo dieną su One turėjome nueiti į perrišimo kabinetą padėti gydytojui. Net jis nesuprato, kad esame ne vietinės. Perrišome vieną ligonį ir tuomet atėjo kitas gydytojas. Prašė mūsų paduoti tai tą, tai aną, o kadangi mes su One dirbame reanimacijos skyriuje, viskas vyko labai greitai, nes buvo atidaromi visi įmanomi stalčiai. Kadangi kalbos barjero neturėjome, klausėme kas per vaistai, priemonės ir panašiai.
Tuomet gydytojas atisuko į mus ir paklausė, ar nedirbame kokioje reanimacijoje, nes matosi, kad esame iš ten. Jis suprato, kad esame iš Lietuvos tik tada, kai tarpusavyje su One pradėjome kalbėti lietuviškai. Sakė, kad nepasakytų kitu atveju, jog esame ne iš Ukrainos“, – nusišypso Ina Šilingova.
Pasakodami apie patirtį Ukrainoje, slaugytojai vienareikšmiškai sutinka, kad medicinos sistema Lietuvoje ir Ukrainoje skiriasi kardinaliai. Net ir turėdami šiuolaikinės medicinos žinias, ukrainiečiai medikai negali jomis 100 % pasinaudoti, kadangi ligoninėse nėra pakankamai priemonių ar naujų aparatų.
„Tačiau, tiek mes, tiek jie iš mūsų kažką naujo išmokome. Galima sakyti, kad įvyko patirties pasikeitimas. Tai, kokius suažlojimus jie gydo, mes tokių nesame matę Lietuvoje, todėl vien iš to pasisėmėme žinių, įgūdžių“, – sako slaugytojas P. Razmys.
Darbas ekstremaliomis karo sąlygomis
VUL Santaros klinikų medikai sutariamai pritaria, kad sunkiausiai buvo matyti karo sužeidimus patyrusius asmenis. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas R. Tamošauskas sako, kad sunkiausia buvo suvokti, jog žiaurias ir itin sunkias traumas patyrę ligoniai tik praėjus laikui suvoks, kad į tokį gyvenimą, kokį turėjo prieš sužalojimą, niekada nebegrįš:
„Žmonės visu savo protu, visa širdimi nori kuo greičiau pasveikti ir grįžti į bet kokią rikiuotę. Tačiau kaip gydytojas tu matai, jog žaizdos yra nesuderinamos su troškimais, bet jie tai supras tik vėliau ateityje.
Būtent dėl to yra labai liūdna, nes tokių žmonių yra ne vienas, kurie patekę po bombardavimais sužalojimus patyrė tokiose vietose, kuriose įstrigusių skeveldrų išimti nėra taip paprasta ir gali būti, kad jos taip ir liks neišimtos.
Tada ir kyla įvairiausios mintys einant iš darbo, kad, Viešpatie, jie jau dabar tiek daug kenčia ir koks jų vis dar laukia lėtas suvokimas, kad nebebus taip, kaip buvo. Nebebus jie tokie drąsūs, stiprūs, vikrūs, kokie buvo iki šiol. Karas gražių veidų neturi.“
Medikams taip pat teko darbuotis ir ekstremaliomis sąlygomis, kuomet kiekvieną dieną vis kaukė sirenos, pranešančios oro pavojų bei visai netoli krito bombos. Slaugytojai pasakoja, kad nors ir per tris savaites šiek tiek priprato prie karo garsų, tačiau kiekvieną kartą nugriaudinti sprogimo banga „pažadina“.
Jie taip pat visi iki vieno turėjo ir suruoštas išgyvenimo kuprines, kurias pasiėmę galės iškart bėgti ir slėptis nuo pavojaus į rūsį, kuriame yra paruoštos ne tik slėptuvės, tačiau ir operacinės.
„Viena iš situacijų nutiko vieną paskutiniųjų dienų, kuomet sėdėjome prie krantinės ir virš mūsų galvų praskrido sraigtasparniai, kurie kažkur nuo mūsų 4 kilometrų atstumu numušė keturias skrendančias raketas. Tada tu ir pajunti gryną energiją, kuomet dreba visi pastatai ir langai.
Tačiau iš vienos pusės vis tiek bandai kiek įmanoma grįžti gyventi normalų gyvenimą. Visa Ukraina bando tai padaryti ir kiek tik įmanoma greičiau grįžti prie normalaus ritmo. Žinoma, kartu vis tiek prisimeni, kur esi“, – teigia P. Razmys.
Grėsmė pavojui kilo ir tuomet, kai visai netoli ligoninės buvo susprogdintas geležinkelio tinklas. „Pamatėme, kad po ligoninės langai stovi benzino ir naftos produktai, bet įkvėpi, iškvėpi ir varai pirmyn. Kai supranti, kad net ir pati mažiausia bomba gali tave su visu miestu nušluoti nuo žemės paviršiaus, pasijunti kiek neramiai, tačiau dirbti reikia, todėl dirbame, kol nesprogome“, – priduria slaugytoja Jurga Žukauskaitė.
Įsimintiniausios istorijos
Gelbėjant žmonių gyvybes ir palaikant sunkią akimirką, kiekvieną mediką asmeniškai palietė matytas žmonių skausmas. Slaugytoja Onė Bartkienė pasakoja, kad visų pacientų sužalojimai buvo be galo sunkūs, tačiau ji atkreipė dėmesį, kad žmones kankina ne tik fizinis, tačiau ir psichologinis skausmas.
„Buvo pacientų, kurių psichinė būsena buvo labai sudėtinga. Vienas jų buvo labai agresyvus, nuolat kentė skausmą, turėjo atsiradusią priklausomybė skausmą malšinantiems vaistams, kurie jam jau nebepadėdavo. Kitas pacientas nebuvo agresyvus, tačiau visuomet buvo be galo niūrios nuotaikos, nes net ir priėjus pakalbinti, jis nusukdavo veidą į sieną ir nenorėjo jokio kontakto.
Tokie atvejai – ypatingai skaudūs, kuomet matai, jog pacientas kenčia ir nežinai, kokia bus jo prognozė. Dažnu atvejų prognozės būna prastos – rankos netekimas arba kitos bėdos. Visgi, mums pavyko su keliais pacientais užmegzti ryšį, nuslopinti agresiją. Viena jų prisileisdavo išvis tik mus su Ina, nenorėjo jokių kitų personalo darbuotojų.
Tikriausiai, tas labiausiai ir įsiminė, kad pacientai po kurio laiko pradėjo bendrauti, šypsotis, dėkoti. Net ir atsisveikinus su jais iki pat dabar palaikome ryšį“, – nusišypso slaugytoja Onė.
VUL Santaros klinikų slaugytojai, visgi, labiausiai įsiminė jaunas vaikinas, kuris vis kartojo nenorintis prarasti kojos:
„Prisimenu 19 metų vaikiną, kurį atvežė su didele kojos trauma. Jis vis kartojo, jog labai nori išsaugoti koją, kad galėtų vaikščioti. Mes jį raminome, kad gydytojai padarys viską, kas įmanoma. Naktį jį paėmė į operacinę ir mes jo daugiau nematėme – jam amputavo koją ir po tokios operacijos jis buvo reanimacijos skyriuje.
Psichologiškai, galbūt taip man ir buvo geriau, nes labai sunku būtų buvę nuslėpti savo emocijas, neapsiverkti prie paciento. Iš tiesų, yra labai sunku sulaikyti emocijas, tvardytis, kad ligoniai nepamatytų tavo tikrų emocijų, ką išgyveni viduje kartu su jais. Kiekvieną kartą matant paciento akyse skausmą, viską išgyveni kartu.“
Panašus įvykis įsiminė ir slaugytojui Pauliui Razmiui, kuriam teko kuriam teko gydyti senyvą pacientą, kuris klaidingai įsitikinęs, jog praėjo karo pavojus, išėjo iš slėptuvės ieškoti vandens ir sprogusios bombos skeveldros sunkiai sužeidė vyrą:
„Skeveldra jam pataikė ir sutrupino petį. Kitas atvejis – jaunas, net dvidešimties metų neturintis vaikinas, sužalotas sprogimo bangos, kurios metu jam buvo pažeisti nugaros smegenys.
Jis vis klausė: „Kada aš pasveiksiu?“. Trauma tokia, kad buvo aišku, jog geriausiu atveju jis liks neįgalus – galės judinti tik galvą. O jei sužeidimas komplikuosis ir pažeis kvėpavimo takus – pacientas neišgyvens.“
Mintys sugrįžus į Lietuvą
Medikų komanda, kuri buvo išvykusi į Ukrainą trims savaitėms padėti ukrainiečių medikams gydyti pacientus, sužalotus nuo karo, ligoninėse, tvirtina, kad nors medicinos sistemos kokybė Ukrainoje vienareikšmiškai skiriasi nuo Lietuvos, tačiau juos, visgi, labiausiai žavėjo ukrainiečių medikų atsidavimas.
„Negalime vertinti ir to, kaip gydymas atrodė iki karto, tačiau ta vienybė ir personalo gausa, atsidavimas buvo tai, kas labiausiai žavėjo ir stebino. Neverta kalbėti nei apie priemonių trūkumą, nei apie pažangumą, nes mes ten vykome ne mokyti, ne kritikuoti ar vertinti. Jie puikiai tvarkėsi su tuo, ką turi, todėl galima tik pavydėti jų ryžto ir atsidavimo“, – sako slaugytoja O. Bartkienė.
Slaugytojai pasakoja, kad visai komandai yra sunku pasakyti, koks yra jausmas grįžus dirbti atgal į VUL Santaros klinikas. Jie tikina, kad trūksta konteksto, kurį būtų galima apibūdinti žodžiais, tačiau grįžę į Lietuvą jie vertina tai, ką turi, o ir visos kitos problemos tapo mažai reikšmingos, palyginus su tuo, ką teko patirti.
Ukrainos medikai parodė ir tai, kad gydytojas bei visas kitas medicinos personalas turi būti kuo labiau universalus ir gebėti prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. „Kitaip sakant turi būti „open-minded“ (liet. „atviras viskam“) ir žinoti, kaip veikia bet kokia technika. Reikia būti gerokai universalesniems nei esame dabar“, – patikina J. Žukauskaitė.
„Dabar, kasdieniame gyvenime lyg kažko ir trūksta, atrodo nebėra sirenų, yra ramu, galima eiti į darbą, tačiau tas tuštumo jausmas, visgi, neapleidžia. Tikriausiai, kad vėl galėtume adaptuotis reikia laiko. Visa komanda jaučiamės panašiai, norisi grįžti ir padėti“, – teigia slaugytoja Onė Bartkienė.
