Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
5
Iš Bučos skerdynių pabėgusi Alina ramybę atrado Palangoje: negali pamiršti, ką matė (tv3.lt fotomontažas)

38-erių menininkei Alinai Kosenko gyvenimas Bučoje buvo be galo mielas širdžiai – vos pernai moteris atidarė didžiausią privačią meno galeriją visoje Ukrainoje, kurioje kasdien praleisdavo po maždaug 18 valandų per dieną. Tačiau jos, kaip ir visų ukrainiečių, gyvenimas pasikeitė vasario 24-ąją. Dabar jos namai Bučoje stovi tušti – išdaužytais langais ir apiplėšti rusų.

5

38-erių menininkei Alinai Kosenko gyvenimas Bučoje buvo be galo mielas širdžiai – vos pernai moteris atidarė didžiausią privačią meno galeriją visoje Ukrainoje, kurioje kasdien praleisdavo po maždaug 18 valandų per dieną. Tačiau jos, kaip ir visų ukrainiečių, gyvenimas pasikeitė vasario 24-ąją. Dabar jos namai Bučoje stovi tušti – išdaužytais langais ir apiplėšti rusų.

REKLAMA

Menas Aliną lydi visą gyvenimą ir apsireikšdavo skirtingai. Nuo vaikystės moteris mėgo piešti, o dar mokydamasi mokykloje baigė profesionalius stilistės-vizažistės kursus.

„Mokiausi ir dirbau, norėjau sukurti kažką gražaus, piešdama ant žmonių veidų. Tada baigiau universitetą, įgijau dizaino specialybę ir pradėjau dirbti architekte, dizainere ir dekoratore.

Tačiau toliau tapydama svajojau įkurti savo galeriją ir rengti personalines savo parodas. Mano svajonė išsipildė, mano galerija atsidarė pernai“, – pasakoja Alina.

REKLAMA

Menininkei priklauso didžiausia privati ​​galerija Ukrainoje. Ji atrodo kaip sparnuotas paukštis sklandantis virš žemės. Tai modernus dviejų aukštų, 1600 kvadratinių metrų pastatas, esantis vaizdingoje vietoje, prie įėjimo į Bučos miesto centrinį parką.

„Pirmame aukšte beveik vien tik stiklinės sienos, todėl jis yra lengvas ir erdvus. Nuo pat atidarymo čia veikė ne tik mano, bet ir žinomų Ukrainos meistrų tapybos, skulptūrų ir nuotraukų parodos. Taip pat vedžiau įvairius renginius – dailės dirbtuves vaikams ir suaugusiems, talentingų dainininkų, muzikantų, šokėjų koncertus.

Galerijoje praleisdavau 18 valandų per dieną septynias dienas per savaitę. Galima sakyti, gyvenau joje“, – tęsia Alina.

REKLAMA
REKLAMA

Rado išplėštus namus

Vasario 24 dienos 6 valandą ryto Alina jau dirbo – planavo renginius ir naujas parodas. Po pietų moteris pro savo namų langą galėjo matyti dūmus ir girdėti sprogimus bei skrendančius malūnsparnius, iš kurių išsilaipino rusų kariuomenė.

„Antrą dieną, kai nuėjau į galeriją, gatvėje stovėjo sugedę šarvuočiai ir rusų tankai. Apėmė siaubinga baimė. Tada tapo aišku, kad mūšiai gali kabinti civilius gyventojus, nes prieš tai žmonės manė, kad tai galėjo nutikti netyčia.

Tą akimirką supratome, kad keliauti ir išeiti iš namų nesaugu. Pradėjome kaupti maisto ir vandens atsargas. Tačiau niekas negalvojo ir negalėjo patikėti, kad rusai, surišę rankas, pradės prievartauti vaikus ir moteris, kankinti ir žudyti vyrus ir pagyvenusius žmones. Iki šiol palaidota 412 civilių. Apiplėšti namai, parduotuvės, dalis jų susprogdinta ir sudeginta“, – pasakoja ji.

Alina su savo brolio šeima ir vaikais namų rūsyje gyveno nuo antros karo dienos, tačiau ir ten jaustis saugiai buvo neįmanoma, nes nuo naktimis vykstančių baisių sprogimų ir apšaudymų sukeliamų garsų net sienos ir langai drebėjo.

REKLAMA
REKLAMA

„Iš baimės ir šalčio negalėjome užmigti. Laukėme, kol šviesu ir bus galima kurti ugnį, ką nors išsivirti, pamaitinti, sušildyti vaikus. Kartais būdavo nepakeliamai šalta, organizmą išsekindavo šaltis ir alkis.

Rinkdavome ir šildydavome sniegą, kad būtų vandens. Stengėmės kažkuo atitraukti vaikų dėmesį, kartu su jais skaityti knygas, kad jie mažiau bijotų. Ir taip kasdien“, – baisią kasdienybę prisimena ji.

Po kurio laiko Alina įsidrąsino važiuoti į namus ir pasiimti kai kurių ten likusių daiktų ir maisto, tačiau nesitikėjo išvysti to, ką rado grįžusi. Jos namai buvo ne tik apgriauti per sprogimus, tačiau ir apvogti.

„Įvažiavusi į kiemą pamačiau, kad išdaužyti langai, išlaužtos durys, į stogą atsitrenkusi raketa ir viskas apšaudyta.

Namuose viskas buvo apversta aukštyn kojomis – pavogti pinigai, kreditinės kortelės, papuošalai, fotoaparatai, telefonai ir telefono kortelės, kurių tuo metu nenaudojau, buitinė technika, daiktai, keptuvės, malkos.

REKLAMA
REKLAMA

Kareiviai suvalgė visą maistą ir išgėrė alkoholį. Visur mėtėsi šiukšlės, buvo daugybė purvo ir viskas sulaužyta. Nebuvo ko imti“, – apie namuose pamatytą vaizdą pasakoja ji.

Atėjusi mama pasakė bėgti

Kovo 12-ą dieną atbėgo Alinos mama ir pasakė, kad atidarytas humanitarinis koridorius, todėl reikia kuo greičiau bėgti. Tačiau tuo metu į gatvę įsuko rusų karinė technika. Alinos mama nubėgusi sugebėjo karių išprašyti, kad jos vaikams ir anūkams leistų išvažiuoti iš namų. Po to moteris su brolio šeima skubiai susikrovė būtiniausius daiktus ir išvažiavo.

Vis dėlto Alinos tėvai liko Bučoje. Pasak moters, tam buvo trys priežastys: „Pirmoji – lovoje gulinti ir serganti močiutė, kurios negalima išvežti ir kuriai reikia nuolatinės priežiūros.

Antroji – dėl likusių žmonių, ypač pagyvenusių ir neįgalių, kuriems prireikė pagalbos. Šie žmonės net negalėjo gauti vandens. Kiemuose buvo laidojama daug žmonių, kurie mirdavo iš troškulio ar alkio, peršalimo. Kai kurie mirė nuo vaistų trūkumo.

REKLAMA
REKLAMA

Ir trečioji – Bučos merui  reikėjo pagalbos ir pastogės, nes kareiviai jį medžiojo, kad paimtų į nelaisvę, o paskui nužudytų, jo namas buvo apiplėštas ir susprogdintas“.

Prie išvažiavimo iš Bučos jų automobilį sustabdė rusų kariai – jie apieškojo visus daiktus, tikrino, ar jie neturi rusų karinės technikos nuotraukų. Nieko neradę jie leido Alinai su brolio šeima važiuoti toliau.

„Tai, kad pusė mūsų kolonos buvo sušaudyti žmonės (tai buvo net maži vaikai ir jų tėvai), sužinojome atvykę į saugią vietą. Mano tėvai savo gatvėje pamatė žuvusiųjų kūnus ir meldėsi, kad išliktume gyvi ir patektume į saugią vietą“, – pasakoja moteris

Apsistojo Palangoje

Kelionė buvo sunki ir ilga. Automobiliu Alina nuvyko į Varšuvą, o iš ten skrido į Sakartvelą, nes ten jai pažadėjo padėti su būstu ir darbu.

„Bet jie mane apgavo. Sumokėjau paskutinius pinigus už nakvynę. Tada man paskambino Palangos meras Šarūnas su žmona Vilma. Jie mane pakvietė ir labai padėjo. Jie suteikė nakvynę ir maitinimą, gydymą, o svarbiausia – svetingumą, rūpestį, šilumą ir dėmesį“, – džiaugiasi moteris.

REKLAMA
REKLAMA

Nors ji gyvenimu lietuviškajame pajūryje jau gali džiaugtis nuo balandžio 2 dienos, tačiau moteris sako, kad iki šiol negali ten apsiprasti, nes jos siela liko Bučoje.

„Viduje stiprus skausmas dėl mirusių žmonių ir dėl tų žmonių, kurie dabar yra okupuotuose miestuose. Palangoje ir toliau piešiu. Jei gausiu dotaciją iš Lietuvos, birželio 3 d., galerijoje miesto centre, bus mano asmeninė tapybos darbų paroda, skirta Palangos jūros peizažams. Tai bus mano dovana ir padėka šiam gražiam miestui.

Kiekvieną dieną, kai turiu galimybę ir laiko pasikalbu su artimaisiais. Brolio šeima saugi, vaikai jau nurimo ir net pradėjo šypsotis. Prieš dešimt dienų mama galėjo mane aplankyti Palangoje.

Kasdien kalbuosi su tėčiu telefonu. Gyvenimas sunkus, dabar tėtis ir brolis stengiasi atkurti visus miesto išteklius: vandentiekį, dujas, elektrą, miesto valymą, humanitarinės pagalbos skirstymą“, – pasakoja Alina.

TOLIAU SKAITYKITE
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų